Gyveno turtą katė, kuri pamilo jaunuolį, ji tiek liepsnojo meile, kad kreipėsi pagalbos į fėją, ir toji ją pavertė dailia moterimi, galėjusia užkariauti jaunuolio širdį.
Susipažino su jaunuoliu ir netrukus abudu ėmė rengtis vestuvėms.
Pagaliau išaušo vestuvių diena. Suskambo dainos, svečiai šoko linksminosi šviečiant margaspalviams žibintams. Ant stalo garavo rinktiniai valgiai.
Atrodė viskas einasi puikiai. Tik staiga jaunoji pastebėjo šmurkštelėjusią pelę ir žaibiškai puolė ją vytis.
Mūsų visuomenėje tiek daug apgaulės: pernelyg pripratome tikėti reklama. Dažnai žmonėms, kurių nekenčiame, kurių nenorime sutikti, kurių išvaizda mums atrodo pasibjaurėtina, sakome: „Kaip malonu tave matyti!.. Labai lauksiu tavo skambučio!.. Kaip tau tinka šie drabužiai!..”
Kiekvienam gyvenimo atvejui prisitaikome kaukę. Viena kaukė draugams, kita — įstaigos direktoriui, trečia žmonai arba vyrui, dar kita – kaimynams ar Dievui.
Bet anksčiau ar vėliau kiekviena komedija prieina liepto galą.
„Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės! Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką kalbėjote patamsyje, skambės šviesoje, ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose, bus skelbiama nuo stogų!” (Evangelija pagal Luką, 12, 1-3).
Autorius: Bruno Ferrero.