Ramiai sruvendama jūros link upė pasiekė dykuma ir sustojo. Prieš ją stūksojo pavienės tarpeklių uolos, atkampūs urvai, horizonte dingstančios smėlio kopos. Iš baimės upė sustingo.
– Tai mirtis. Man niekada nepavyks įveikti šios dykūmos. Smėlis sugers mano vandenį, ir aš pranyksiu. Niekada nepasieksiu jūros. Esu visiškai žlugusi, – nusiminė upė.
Jos vandenys pamažu pradėjo stingti. Upė ėmė merdėti ir virsti pelke.
Vėjas išgirdo upės dejones ir nusprendė išgelbėti jai gyvybę. Jis pasiūlė:
– Leiskis sušildoma saulės, įkopk į dangų garais, o paskui aš tavimi pasirūpinsiu.
Upė dar labiau išsigando:
– Esu sukurta tekėti tarp dviejų krantų, tyrai, ramiai ir didingai- Nesu skirta skraidyti oru.
– Nebijok. Kai užkopsi į dangų garais, tapsi debesimi. Nunešiu tave už dykumos, ir tu galėsi kristi žemėn lietumi, vėl pavirsti upe ir pasiekti jūrą, – nuramino vėjas.
Tačiau upė per daug bijojo ir dykuma ją prarijo.
Daugybė žmonių jau užmiršo, kad yra tik vienas būdas nugalėti netikėtas jausmų dykumas ir žiaurias sausras, kartais sustabdančias ramią gyvenimo tėkmę.
Tai dvasinis gyvenimas. Leistis perkeičiamam Saulės, kuri yra Dievas, ir nešamiems Vėjo, kuris yra Dvasia. Toliau čia slypi ir rizika, kuriai retas ryžtasi. Nes, kaip sakė Jėzus, „vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina“.
Autorius: Bruno Ferrero