Mieste buvo įsikūrę du vienuolynai. Vienas garsėjo savo turtais, o kitame vienuoliai vos galą su galu sudurdavo. Sykį vienuolis iš neturtingojo vienuolyno atvyko pas bičiulį, gyvenantį turtingajame.
– Atėjau atsisveikinti, mano drauge, – pasakė beturtis. – Išvykstu kaip piligrimas ilgon kelionėn. Trokštu aplankyti šimtą didžiųjų šventovių. Lydėk mane savo malda, nes teks perkopti aukštus kalnus ir perbristi klastingas upes.
– Ką žadi pasiimti su savimi į tokią ilgą ir pavojingą kelionę? – paklausė turtingasis brolis.
– Tik puodelį vandeniui ir dubenėlį ryžiams, – nusišypsojo beturtis.
Pirmasis labai nustebo ir ėmė priekaištingai murmėti:
– Tu linkęs viską supaprastinti, mano brangusis! Nevalia būti tokiu vėjavaikiu ir lengvapėdžiu. Aš taip pat ketinu aplankyti šimtą šventovių, tačiau nepajudėsiu, kol nebūsiu tikras, kad turiu viską, ko kelionėje gali man prireikti.
Prabėgus metams, neturtingasis grįžo namo ir nuskubėjo aplankyti turtingojo draugo, norėdamas pasidalyti kelionėje sukaupta didžiule dvasine patirtimi.
Turtingasis vienuolis sutrikusiu balsu jam prisipažino:
– O man, deja, vis dar nepavyko išsiruošti…
Traukinio kupė sėdėjau su keliais atsitiktiniais bendrakeleiviais. Traukiniui sustojus vis naujoje stotyje, vienas žmogus pakildavo ir nerimastingai žvelgdavo pro langą, po to, sumurmėjęs stoties pavadinimą, giliai atsidusdavo ir grįždavo į savo vietą. Po keleto stotelių kelionės draugas jo paklausė:
– Gal kas ne taip? Jūs atrodote siaubingai susijaudinęs.
Žmogus, žvilgtelėjęs į jį, atsakė:
— Jau seniai turėjau persėsti į kitą traukinį, mat vykstu klaidinga kryptimi. Tačiau čia taip šilta ir jauku…
Autorius: Bruno Ferrero