Pagrindinis skirtumas tarp paprasto žmogaus ir kario yra tas, kad karys viską priima kaip iššūkį, o paprastas žmogus – kaip dovaną ar prakeikimą.
Don Zuanas
Rodžeris Kroufordas turėjo visas sąlygas žaisti tenisą – trukdė tik tai, kad jis neturėjo dviejų plaštakų ir kojos. Kai Rodžeris gimė, jo tėvai išvydo kūdikį, kuriam tiesiai iš dešinio dilbio augo vienas nykštys, o iš kairio – nykštys ir dar vienas pirštas. Delnų jis neturėjo. Kūdikio rankos ir kojos buvo trumpesnės, nei turėtų būti, susi sukusi dešinė pėda turėjo tris pirštus, o kairė koja buvo neišsivys čiusi. Pastaroji vėliau buvo amputuota.
Gydytojas pasakė: Rodžeris serga ektrodaktilizmu. Tai reta įgimta liga, kuria serga tik vienas iš 90 000 JAV gimstančių vaikų. Jis taip pat pasakė, kad Rodžeris tikriausiai niekada nevaikščios ir pats savimi pasirūpinti negalės.
Laimei, Rodžerio tėvai gydytoju nepatikėjo.
„Mano tėvai visada man sakydavo, kad esu tik tiek neįgalus, kiek pats leidžiu sau būti. Jie niekada neleido man savęs gailėtis ar savo neįgalumu naudotis. Vieną kartą dėl nuolat vėluojančių namų darbų patekau į bėdą”, – pasakojo Rodžeris, kuris galėjo rašyti tik laikydamas rašiklį abiem rankomis, – ir paklausiau tėčio, ar jis negalėtų parašyti mano mokytojams raštelį ir paprašyti dviem dienom į priekį nukelti mano atsiskaitymą. Vietoje to, tėtis privertė mane pradėti darbą dviem dienom anksčiau”.
Rodžerio tėtis jį visada skatino sportuoti, mokė gaudyti ir mesti kamuolį, po mokyklos žaisdavo su juo amerikietišką futbolą. Kartą, kai Rodžeriui ėjo dvylikti, žaisdamas mokyklos amerikietiško futbolo komandoje jis sugebėjo pelnyti taškus. Prieš kiekvienas rungtynes Rodžeris įsivaizduodavo save dedantį kamuolį už priešininko vartų linijos. Sykį jam pasitaikė proga šią svajonę įgyvendinti. Kamuolys nusileido tiesiai jam į rankas ir, pasiramstydamas savo dirbtine koja ir karštai palaikomas komandos draugų bei trenerio, jis pasileido tiesiai priešininko vartų linijos link. Likus dešimčiai jardų, priešininkų komandos žaidėjas Rodžerį pavijo ir griebė jam už kairiosios kulkšnies. Rodžeris bandė savo dirbtinę koją išlaisvinti, bet viskas baigėsi tuo, kad ji liko priešininko rankose.
„Aš likau stovėti, – prisimena Rodžeris. – Nesugalvojau, ką daugiau galiu padaryti, ir pradėjau šokuoti vartų linijos link. Pribėgo teisėjas ir iškėlė rankas į orą. Prispaudimas! Dar maloniau nei pelnyti šeši taškai, buvo matyti mano koją laikiusio vaikino veidą”.
Kartu su Rodžerio meile sportui augo ir pasitikėjimas savo jėgomis. Kliūtys jo pasiryžimo nesusilpnino. Nevikrumas valgant ir ne sėkmės spausdinimo pamokose privertė jį padaryti išvadą: „Visko padaryti negali – todėl geriau susitelkti ties tuo, ką gali padaryti”.
Vienas iš dalykų, kuriuos Rodžeris galėjo daryti, buvo „sugebėjimas” mojuoti teniso rakete. Deja, stipriau ja mostelėjęs jis jos ne išlaikydavo ir paleisdavo iš rankų. Kartą vaikščiodamas sporto prekių parduotuvėje jis užtiko keistai atrodžiusią raketę ir ją imdamas netyčia tarp dviejų rankenos strypų įkišo pirštą. Pasirodė, kad šią raketę jam labai patogu laikyti ir jis gulėjo ja mojuoti, servuoti ir atmušti visai kaip visavertis žaidėjas. Jis treniravosi kiekvieną dieną ir greitai pradėjo žaisti. Bet laimėti nepavykdavo.
Rodžeris nepasidavė. Jis be perstojo treniravosi ir žaidė. Jam buvo padaryta dviejų kairės rankos pirštų operacija, kurios dėka jis galė jo dar patogiau suimti raketę ir smarkiai pagerinti žaidimą. Nors neįgalių tenisininkų, kurie galėtų būti jam pavyzdžiu, jis nepažino jo, jo aistra tenisui nemažėjo. Laikui bėgant, jis pradėjo nugalėti.
Rodžeris tenisą žaidė ir koledže, o tenisininko karjerą baigė turėdamas 22 pergales ir 11 pralaimėjimų. Vėliau jis tapo pirmuoju neįgaliu tenisininku, gavusiu JAV Profesionalų teniso asociacijos instruktoriaus licenciją. Šiuo metu jis važinėja po šalį, susitikinėja su žmonėmis ir jiems pasakoja, kaip nepaisant jokių aplinkybių galima tapti laimėtoju.
„Vienintelis skirtumas tarp manęs ir jūsų yra tai, kad mano ne įgalumas matomas, o jūsų – ne. Visi mes esame šiek tiek neįgalūs. Kai žmonės klausia, kaip aš įveikiau savo fizinius trūkumus, sakau jiems, kad su niekuo nekovojau. Aš paprasčiausiai įsisąmoninau, ko daryti negaliu, pvz., skambinti pianinu ar valgyti lazdelėmis; ir – kas dar svarbiau – aš išsiaiškinau, ką daryti galiu. Ir tai darau, atiduodamas visą savo širdį ir sielą…”
Jackets Canfieldas
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.