Iš jo knygos Gimties slėpiniai sk. Gaminimo jėgos
Kraujas ne tiktai kūną išlaiko, bet iš jo kyla ir naujo žmogaus kūno pradžia. Tai visai kitas kraujo uždavinys. O jis ne menkesnis, bet dar nuostabesnis už pirmąjį. Ši kraujo veikla atsiranda kūnui subrendus ir dingsta, jam pasenus.
Iš kraujo randasi gaminimo syvai ir jėgos. Vyrams tai vyksta sėklidėse, o moterims – įsčiose. Kūnui subrendus, gimties galios susitvenkia prielipe, t.y. prie kiaušinėlio prilipusiame praplatėjime. Iš čia jie gali išsilieti.
Žmogų galima palyginti su augalu. Augalas auga, bręsta, o subrendęs jis jau ne tik auga, bet ir neša vaisių, kuris duoda pradžią naujam augmens pavidalui. O laikui praėjus, augalas jau nebeveda vaisiaus, nors jis dar gyvena, bet pagaliau ir pats pranyksta.
Bet žmogus nėra tiktai kūnas (augmuo). Tą kiekvienas daugiau ar mažiau jaučia. Žmogaus gyvybės esmė yra skirtinga nuo kūno bet kartu su juo gyvena, kad galėtų regimame pasaulyje apsireikšti. Be kūno žmogus to negalėtų. Niekas jo nepastebėtų. Ir jis nieko negalėtų nuveikti šiame pasaulyje. O žmogus yra labai galingas fizinio pasaulio veiksnys.
Todėl kūnas yra labai reikalingas dalykas pasaulio kūrybos reikalams. Jis yra pasaulio Kūrėjo sukurtas, ir yra labai svarbus žmogaus gyvenime. Dėsnius, kurie palaiko kūno gyvybę, reikia būtinai užlaikyti. Šventasis Pranciškus Asyžietis taip pat pataria rūpintis savo broliu kūnu ir duoda jam asiliuko vardą – asiliuko, kuriuo ir su kuriuo žmogus per savo amžių keliauja.
Bet grįžkime prie gaminimo jėgų. Daug jų susitvenkus minėtuose indeliuose, kūne atsiranda ypatingas jausmas. Paprastai manoma, tai esąs prigimties reikalavimas, ir žmogus turįs jį patenkinti gimties gyvenime. Vienok tai klaida. Žmogui susilaikant ir nepasiduodant tam potraukiui, jis iš lengvo dingsta. Minėtosios susitvenkusios jėgos vėl sunkiasi atgal į kraują panašiai kaip ir nuodingieji šlapumai, kurie yra išmetami.
Tiktai gaminimo galios nėra nuodingos. Jos yra tiesiog kraujo sveikata. Tai, atrodo, ir menko suvokimo žmogus turėtų suprasti. Šios galios, grįždamos į kraują, žmogaus kūną gali tik gaivinti. Todėl žmogus, saikingai gyvendamas gimtimi arba visiškai nesekdamas gimties reikalavimų, yra visuomet labai geros sveikatos. Ypačiai jo dvasia pasižymi savo skaidrumu ir galingumu. Gaminimo galios atgal sugrįžusios į kraują, vartojamos smegenims maitinti. Saikingasis jaučiasi visuomet labai smagiu. Jis lengvai pakelia visus gyvenimo sunkumus, jis visuomet lieka ramus, širdingas, jo nuotaika gera, graži, giedri.
Žinau labai gerai, kad yra gydytojų, kurie sako, kad nesveika atsisakyti nuo gimties smaguriavimų. Nenoriu su jais ginčytis. Galiu tik pasakyti, kad jie tobuli nežinėliai. Tokiu pat būdu galima tvirtinti, jog girtuokliui nesveika liautis girtauti. Teisybė, jei kas į kokį paprotį yra įsigyvenęs, tas iš to negali lengvai iš jo išeiti.
Bet tai nieko nesako apie pamatinį, būtent prigimties padėjimą. Žinoma, žmonės nelygūs, –vienam sunkiau, kitam lengviau susivaldyti. Bet nė vienam nėra tai žalinga. Priešingai, iš to išeina tiktai tai, kas gera.
Iš kraujo netrukus randasi naujos gaminimo jėgos. O lengva suprasti, kad jos turi būti geresnės, kadangi kraujas jau anksčiau susitvenkusiųjų yra gaivintas. Su senesnėmis gaminimo jėgomis kraujas stiprėja, pasilaikydamas geriausią medžiagą, ir tampa galingesniu dar geresnėms jėgoms išduoti. Ir taip žmogus, geriausias augimo ir sveikatos jėgas savo kūnui palaikydamas, patsai stiprina savo sveikatą, o ypačiai jo smegenys labai galingomis tampa.
Visai atitinkamai darosi tie dalykai ir moterų kūne. Jų gaminimo jėgos yra berods kitokios negu vyrų. Tik pamanykite, – moteriškasis kūnas, panašiai kaip gamta, turi savo laikus. Moters kūno jėgos tarsi nyksta ir vėl auga. Kraujas plūsta iš kūno, bet sustoja ir vėl pildosi. Kūnas atsigauna. Visa tai yra susieta su kiaušinėlio subrendimu, iš kurio gali atsirasti naujas žmogaus kūnas.
Iš tokio moters kūno gyvybinių galių bangavimo aiškiai matyti, kaip labai moteris yra susieta su gimtimi. Ji yra tarpininkė tarp gyvųjų ir būsimųjų (gimsiančių) žmonių. Moteris negali savo prigimties pakeisti. Ji gali tik suardyti tą tvarką ir griauti savo kūno gyvybę.
Bet ir kitaip dar moters gyvenimas apsireiškia. Tik tam suprasti reikia žinoti vienas dalykas. Dažnai tikima, kad jausmai, geismai, mintys ir visa sielos bei dvasios gyvybė pasidaranti iš kūno veiklos. Nėra tam jokių įrodymų. Ir todėl labai garsus gamtos mokslininkas tvirtina, kad niekuomet neišmanysime, kaip iš kūno, iš nesąmoningumo, gali sąmoningumas atsirasti. Paminiu čia garsųjį Du Bois-Reymond.
Moters gimties gyvenimas skirtingas nei vyro. Pati prigimtis saugo ją nuo gimties erzinimų. Kuo dažniau jos gimtis yra erzinama, tuo daugiau dingsta jai gimties jėgos ir mažėja kraujo bei kūno sveikata. Moteris pasidaro užgauli, geisminga ir tada gašli. Bet tai nėra sveikos gimties poreikis. Todėl nėra ir tikro smagumo gimties gyvenime. Ir nėra tikro moters gražumo.
Kaip jau kartą sakėme, moters gražumas pareina iš jos skaistumo. Nykstant skaistumui nyksta ir jos gimties jėgos. Moters skaistumas yra brangiausias jos turtas. Yra jis tarsi jos gyvybė arba net jos siela. Gašli moteris neturi to sielos malonumo, kurs taip labai laimina mažus ir didžius. Tiktai skaisčioji moteris yra tikrai graži, maloni ir mylima.
Moteriškoji gimtis daug giliau yra sumegzta su jos asmenybe negu vyro. Todėl daug blogesnių pasekmių negu vyrui atneša moters pasileidimas. Vyro sveikata nyksta, jo protas pasilpsta ir pradingsta jo gaminimo galia. Bet pasileidusi moteris žymiai trumpinasi amžių ir neretai nustoja proto.
Pasileidėlių likimas, rodos, yra žinomas. O nesaikios moterys visokių ligų yra kankinamos. Beveik visos vadinamosios moterų ligos paeina iš pasileidimo. Tik ne visi tai žino. Per labai yra žmonės įpratę gimtimi gyventi, kaip geismas liepia, tarsi to reikalautų patys prigimties dėsniai.
Nurodymai į žmones, kurie nesaikiai šiuo atžvilgiu gyvena, tačiau sveiki yra, nieko nereiškia. Gali būti, kad tai yra išimtis. Mat, žmonės nelygūs. Be to, reikia atsiminti, kad pasielgimo žala ne tuoj pasirodo. Prigimtis kiek tiktai galėdama stengiasi sumažinti netinkamo žmogaus elgesio pasekmes. Ir žmogus turėtų pagaliau suprasti, kad kūnas yra gyvybė, kurios žudyti jis neturėtų leisti savo geismams.
Visai nėra abejonės, kad žmogaus kūnas ir kraujas išlieka tuo sveikesnis, juo rečiau žmogus tarnauja iš gimties kilusiems geismams. Visos geriausios kūno jėgos jame pasilieka ir tvirtina bei stiprina jo sveikatą. Skaisčios moterys išsiskiria savo gyvybingumu. O kai skaistūs žmonės gamina kūdikį, jis tikrai turi būti sveiko kūno, kadangi gamintas iš geriausiųjų ir sveikiausiųjų tėvo ir motinos gaminimo jėgų.
Kaip žinoma, gyvuliai, kurie retai teprileidžiami, atsiveda stipriausius ir sveikiausius vaikus.
Jei gaminimo jėgos, joms vos susitvenkus, išliejamos, kraujas negali tuoj gaminti kitas taipogi geras. Jis bando, berods, tuojau tą nuostolį atitaisyti ir nutraukia maistą kitoms kūno dalims. Taip nesulaikančio žmogaus kūnas netenka daug gyvybinių jėgų. Todėl tie, kurie paleistuvauja dar nesubrendę, pasilieka silpnapročiais visą savo amžių. Bet ir subrendę ištvirkėliai praranda savo manymo skaidrybę ir galybę.
Tai nėra plačiai žinoma. Sunku tai suprasti tam, kurio protas silpnas yra. Bet rodos, iš viso to, kas čia pasakyta, turi pasidaryti nors numanu, kaip gyventi reikia. Nenorėta čia žmones bauginti. Baimė nepadaro nė vieno geru. Tik gal kartais nuo blogo apsaugo. Buvo norėta pateikti tikrą supratimą apie gimties dalykus. O tam ne tiek svarbu pamatyti didįjį žmonių apsirikimą, kiek gyvai atjausti, kad gimties gyvenimas yra tikrai nuostabus, aukštas dalykas, kuris siekia pačias kūrybos gelmes. Ir kad jis yra kupinas palaiminančių slėpinių. Tik apie tai kalbėsime toliau. (Skaityti Gimties slėpinius)