Apie meną ir tautos sielą
Nėra tarptautinio meno: tėra tautinis menas.
Menininkui duoda palaiminimą savieji, o ne svetimieji
dievai.
Per meną tauta kalba pasauliui.
Per meną atsimaino tautos siela.
Menininkas, neįaugęs į savo tautos istoriją bei kultūrą, bus tik plūduriuojantis šapas, nešamas upės tėkmės paviršiumi. Aš galiu pasiskolinti iš kaimyno idėją, bet negaliu tapti svetimos tautos kūrėju, nepergimęs dvasiškai ir neįaugęs į kitą kultūrą, bet ar tokia „saltomortalė“ įmanoma? Menininkas yra burtininkas, barstąs vizijas ant tautos kelio.
Tautą reikia visą laiką kurti.
Menininkas yra tautos sielos paslapčių ieškotojas, NES jos slypi senųjų amžių perversmuose, iš kurių atsiaidi pirmapradis genties kalbėjimas, padaręs mus tauta;
jos slypi tautosakos posmuose, padavimuose ir legendose;
jos slypi tautinės mitologijos mistikoje;
jos slypi giliai po žemėm užkastose įkapėse;
jos slypi gimtajame žodyje;
jos slypi tautos kraujuje;
jos slypi Lietuvos gamtos atmainose ir jos spalvingumo įvairybėje.
Apie tautos sielos ieškotojus
Aš ieškojau tautos sielos senuose foliantuose,
aš jos ieškojau ramovių šventuose ąžuolynuose,
aš jos ieškojau didvyrių ir valdovų žygiuose,
aš jos ieškojau imperijos platybėse, karalių rūmuose, baudžiaunininkų lūšnose ir atgimusios tautos artojo varomoje vagoje, kur ji glūdėjo ilgus amžius užversta.
Aš per visą gyvenimą beldžiaus į amžių duris, ieškodamas tautos sielos ir tik savo gyvenimo saulėlydyje supratau, jog tą paslaptį pavydžiai saugo dievai ir kad mirtingajam leista žvilgtelėti tik pro uždangos plyšelį.
Apie lietuvius
Mes vis dar savo išgyvenimuose tebesiblaškome tarp valdovų imperinės pilies ant Gedimino kalno ir susmegusios į žemę vargdienių lūšnos, laukdami iš kitų užuojautos ir paramos, bet dar nedrįsdami praverti karališkų rūmų langus ir mesti žvilgsni į Lietuvos ateities viziją.
Mes, lietuviai, esam mįslinga tauta: atrodo, mūs narsieji prosenoliai kūrė imperiją tik tam, kad mes, jų palikuonys, būtume priešo vėtomi ir mėtomi.
Aš nežinau, kas įmetė į mūsų tarpą nesantaikos obuolį, bet be abejo tai panašu, tartum ant tautos vežimo ašių vietoje tepalo kažkas nuolat barstytų žvyrą. O gal taip dedasi dėl to, kad mes esame dinastų tauta?
Mes visi mylime savo tautą, tik, man rodos, ta meilė nėra panaši į vieną veržliai tekančią srovę, o tėra atskirų meilių sanplūdis: kiek tautiečių, tiek meilių.
Nuo tautos kamieno priešai drasko gyvus lapus, o ir patys lapai atplyšta ir krenta į svetimą dirvą. Aš nežinau, ar lietuviai su kuo taip lengvai atsisveikina, kaip su savo tauta?
Aš nežinau, ar kur tauta yra parodžiusi tiek heroizmo, kovodama už savo laisvę, kiek parodė lietuvių tauta.
Mes didžiuojamės esą narsios tautos palikuonys ir, persiėmę tos narsybės dvasia, įnikę žvanginame kardais su savo broliais, kartais net ir tikruosius priešus pamiršdami.
Mūsų ginčininkų savitarpio erzelynė man primena nykštukus, besimojuojančius mediniais kardeliais po ąžuolu, kurio gilėmis mes visi mintame.
Apie lietuvybę
Mylėk teisybę, bet pirmų pirmiausia mylėk savo tautos teisybę.
Amžinoji Ugnis yra Lietuvybės ženklus prasmuo.
Lietuvybės drungnumas – pakėlė į tautinį susinaikinimą.
Lietuvis neatlaiko svetimo „klimato“, nors savybėje jo patriotizmas neginčytinas.
Lietuviška šeima – Lietuvybės židinys arba… su Lietuvybe atsisveikinimo kryžkelė…
Nulietuviškėjimas – tautinė savižudybė ir visokia trąša svetimoms dirvoms.
Lietuvis nenusileis lietuviui, bet greit nuleidžia Lietuvybės vėliavą ir kapituliuoja prieš kitatautį: ar tai įsisenijusi iš baudžiavos laikų atlieka, ar tautinio subrendimo stoka, ar imlus svetimybių pamėgimas, ar pagaliau viskas kartu?
Kai tautietis nebegirdi Geležinio Vilko staugimo nuo Gedimino kalno, tarp jo ir tautos nusileidžia Lietuvybės balso nebepraleidžianti uždanga.
Lietuvį tyko per daug pagundų ir pavojų tapti tautos atskalūnu: mums verkiant reikia Lietuvybės apaštalų.
Tautos išdavimas — didžiausias dievų keršto šaukiąs nusikaltimas. O ar atleis dievai Lietuvybės išdavimą?
Aš nesibraunu į svetimą sąžinę ir nešnipinėju, kas kokiam dievui žibina žvakutę: svarbiausia, kad ten pirmon galvon skaisčiai liepsnotų Lietuvybės lempelė.
Apie istoriją
Ąžuolas giliai įleidžia šaknis į podirvį: užtat jis toks galingas. Lietuvis būtų daug atsparesnis kaip lietuvis, jei, to mūsų švento medžio pavyzdžiu, savo sąmone giliai įsisiurbtų į savo tautos istoriją.
Lietuvybė, neturinti šaknų istorijoje, yra kasdienybės paviršiumi plūduriuojantis laivelis, kurį vėjai stumdo kaip nori, jau nebekalbant apie audras.
Mūsų kelias į istoriją pramintas kietokai: mes skubėjome ten ieškoti atramos ir semtis įkvėpimo, kovodami dėl tautos atgimimo, atkuriant valstybę, ir šiandien mūsų tautos didvyriai kažin ar negirdi iš gilios praeities senolių Šnabždesio, stiprinančio juos atlikti žmogaus pečiams sunkiai pakeliamą misiją — neleisti priešams palaužti ir palaidoti tautos.
Tautos istorija, kaip didysis epas, kuris gal turi pradžią, bet neturi pabaigos. Vargas tai tautai, kuri apsileidžia tą epą kurti ir tęsti toliau.
Kad istorija būtų veiksminga, t. y., kad ji būtų kietas skydas kovai su priešais, ir patikimas ramstis prieš nulietuvėjimą, ji turi būti integralinė lietuvio sąmonės bei pasaulėžiūros dalis.
Priešai atkakliai rausiasi po tautos pamatais ir degina mūsų senus istorinius pergamentus.
Sunku nupiešti keliais žodžiais praeitį, bet, kai į ją įsiklausai, girdi karvedžių įsakymus, trankiai trenkiančius karo maršus ir kardų žvangėjimą, bet visiškai negirdi lietuviškos tautinės lyros skambėjimo,- absoliuti tyla!
Apie amžinybę
Lietuva – didvyrių žemė! Tai nėra tik tušti žodžiai. Mes visais amžiais turėjome didvyrių, kai juos pašaukdavo Tėvynės pavojai. Turime jų gausybę ir šiandien, kai tauta sprendžia savo egzistencijos didžiąją problemą — būti ar nebūti.
Didvyriai galvoja Amžinybės mastu. Jie yra tautos nemarybės didieji vėliavnešiai, grindžia jai kelią ateitin savo asmenine laisve, krauju ir net gyvybe.
Tautos Amžinybė kalba didvyrių lūpomis!