Kalba yra nelaisvė. Tai nematoma „mąstymo kontrolė“. Džonas Zerzanas (John Zerzan)
Žmonių kalba slepia daug daugiau, nei atskleidžia; labiau apiblausia, nei išryškina; daugiau nutolina nei suartina”. Džordžas Staineris (George Steiner)
Vienintelis dalykas ko reikia blogio triumfui, tai, kad geri žmonės nieko nedarytų. Edmundas Berkas (Edmund Burke)
Pirmos ir antros kartos žmogaus teisės
Kažkas ne taip yra kovoje už žmogaus teises. Kažkada kovoti už žmogaus teises reiškė, kovoti prieš autoritarinę prievartą, kad mažiau būtų engiamas žmogus. Tačiau su laiku sąvoka žmogaus teisės įgijo – praktiškai be visuomenės dalyvavimo ir pritarimo, žymiai platesnę prasmę. Šiandien su kovos už žmogaus teises šūkiu mus agituoja už abejotinas socialines programas ir prisiskiria moralinę teisę mokyti kitas valstybes, kaip reikia rūpintis piliečiais ir kam eikvoti savo biudžetą. Paskutinės naujovės šioje kovoje leidžia apšaukti „žmogaus teisių pažeidėjais” jau ne tik valdžios atstovus, bet atskirus asmenis.
Paradoksalu, bet „kova už žmogaus teises” pateisinama netgi įstatymo numatytos gynybos panaikinimas bei be teismo uždarymas į kalėjimą. Kovotojai už žmogaus teises dabar pasisavino teisę prižiūrėti kaip gyvena ir ką veikia privatūs žmonės savo namuose ir, jeigu jiems kas nors nepatiko, bausti juos už tam tikrų teisių pažeidimą. Kova už žmogaus teises, vis labiau graso pačioms teisėms.
Ir nors puolimas vyksta iš karto keliomis politinėmis kryptimis, tačiau šiuo metu pagrindinis smūgis kovoje už žmogaus teises yra nukreiptas į pačią karščiausią fronto vietą: įstatymus šeimos ir lyčių lygybės srityje.
Pirmosios kartos teisės buvo paprastos garantijos įtvirtintos Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte. Tos teisės buvo: žodžio ir saviraiškos laisvė, tikėjimo, susivienijimų ir susirinkimų laisvė; procesinė gynyba, tinkamas teisinės procedūros laikymasis, lygybė prieš įstatymą. Tokiu siauru apibrėžimu žmogaus teisės viso labo buvo tik daugumoje Vakarų Europos šalių amžiais buvusių pilietinių laisvių apibendrinimas.
Prie šių tradicinių teisių Tarptautiniu ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktu buvo pridėtos labiau ginčytinos „antros kartos” teisės. Jos jau buvo kitų gyvenimo sričių teisės, pvz., teisė į socialinį aprūpinimą, į užimtumą, tam tikras uždarbio lygis, pragyvenimo lygis, teisė į maistą, drabužius, gyvenamąjį plotą, medicininį aptarnavimą, švietimą, poilsį ir „socialines paslaugas”. Kitaip sakant, šios teisės jau ne ribojo valstybės įgaliojimus, bet priešingai, reikalavo iš valdžios tam tikrų veiksmų, programų, kurias kažkas tai turi apmokėti.
Antros kartos teisės sukėlė aštrią kritiką. Kai kas jose matė pagrindinių ir svarbiausių žmogaus teisių nuvertinimą. Kiti kritikavo jas už tai, kad joms įgyvendinti reikia lėšų, kurios valstybėms yra ne pagal kišenę.
(Dabar į apyvartą eina jau trečios kartos teisės: teisė į dirbtinį apvaisinimą, lyties keitimo teisė, teisė į abortą, teisė į ankstyvą seksą nuo 4-ių metų, incesto teisė ir t.t. – vertėjo pastaba).
Tačiau rimčiausias kaltinimas yra tas, kad toks išplėstinis teisių supratimas jau pats savaime yra grėsmė žmogaus laisvei. Tai mintis deranti su F. Bastij‘os (Frederic Bastiat) žodžiais apie skirtingus prancūzų revoliucijos principus: Ponas de Lamartinas kartą man parašė: „Jūsų doktrina tik pirmasis mano programos etapas; jūs pasitenkinate laisve, o aš ruošiuosi siekti brolybės“. Į tai aš atsakiau: “Antruoju savo programos etapu jūs sunaikinsite pirmąjį“. Ir griežtai sakant, žodžio „brolybė“ aš niekaip negaliu atskirti nuo žodžio „savanoriškai“. Aš visiškai negaliu įsivaizduoti, kaip galima įstatymu versti broliautis nepanaikinant laisvės ir nesityčiojant iš teisingumo.
Šios dvi skirtingų kategorijų teisės valstybei paveda diametraliai priešingus vaidmenis. Kaip rašo Džeimsas Nikelis (James Nickel), „ kad pirmuose politinių teisių išvardijimuose kalba iš esmės ėjo apie atvejus, kai valstybės kažką daro, ko neturėtų daryti, bet ne atvirkščiai“. Viena „antros kartos“ žmogaus teisių įvedimo pasekmė, ir ypatingai svarbi, praktiškai liko nepastebėta: pradinė „žmogaus teisių“ samprata reiškė valstybės įgaliojimų apribojimą, o naujos teisės valstybės įgaliojimus išplečia.
Kova už žmogaus teises buvo kova prieš valstybės tironiją. Kai valstybė žiauriai ir neteisingai elgiasi su savo piliečiais, mes sakome, kad ji pažeidžia žmogaus teises, – tokias žodžiais pradeda savo fundamentalų veikalą „Kokia žmogaus teisių prasmė?“ Džeimsas Nikelis. Savo veikale jis rašo apie tarptautinių teisinių normų sukūrimą, kurios neleistų valstybėms terorizuoti savo piliečių.
Tačiau visa tai netikėtai ir praktiškai be jokio viešo svarstymo, labai pasikeitė. Mūsų laikais apkaltinti žmogaus teisių pažeidimu praktiškai galima kiekvieną žmogų.
Šiai permainai didelę įtaką turėjo naujas požiūris į žmogaus teises. Teises, kurios priklausė visiems žmonėms, kaip tai matyti iš jų pavadinimo, dabar savinasi tam tikros žmonių grupės arba, kitaip sakant, tampa konkrečių žmonių grupių, besistengiančių gauti tas teises, nuosavybe. Štai kaip rašo vienas iš autorių palaikančių tokias naujoves žmogaus teisių srityje: mūsų laikais teisų gynėju gali vadintis bet kuris politikas, ginantis atskirų žmonių ar tam tikrų socialinių grupių interesus. Tokia praktika pradėta taip dažnai taikyti, kad ją galima vadinti visuotine.
Pagal šį naują požiūrį, žmogaus teisės nebėra visuotinės ir vienodos visiems žmonėms. Vietoj to, jos tampa priemone arba instrumentu siekti kitų, labiau politiškai angažuotų tikslų, naudą iš kurių gauna atskiri suinteresuoti asmenys, besistengiantys savo „teises“ iškelti virš kitų teisių.
Šiuo požiūriu žmogaus teisės nebėra loginė konstitucijos įtvirtinimo, valstybės įgaliojimų ir piktnaudžiavimo jomis apribojimų, tąsa. Vietoj to jos tampa, kaip tai pavadino Van Biurenas, „ideologija“, pateisinanti suteikimą valstybei dar didesnių galių, kurias vieni žmonės nori panaudoti prieš kitus.
Labiausiai šitas naujas požiūris išryškėja šeimos ir lyčių lygybės klausimuose, kur prisidengus žmogaus teisėmis, stumiamos naujosios socialinės programos. Karingumu ir ideologiškumu ši kovos už žmogaus teises sritis viršija visus kitus politinius konfliktus. Feministės pripažįsta ir giria revoliucinę savo ideologijos dvasią ir tai kiek joms pavyko negražinamai pakeisti „ žmogaus teisių“ turinį. Per paskutinius dvidešimt metų feminizmo šalininkai radikaliai pakeitė sąjūdžio už žmogaus teises turinį.
Pagal feminisčių žmogaus teisų apibrėžimą, tradicinis žmogaus teisių supratimas apverčiamas aukštyn kojomis. Tokiu būdu yra griaunamas pagrindas ir principai, amžiais ginę žmogaus teises. Feministės ne tik nebando ginti privataus asmens nuo valstybės kėsinimosi į jo asmeninį gyvenimą, bet stengiasi sukurti sistemą, kurioje nuolatinis kimšimasis į asmeninį gyvenimą, būtų visiškai pateisinamas. Jos kuria sistemą paremtą fundamentalaus skirtumo tarp privataus ir visuomeninio gyvenimų naikinimu, kitaip sakant, neigia nepavaldžios valstybės kontrolei privataus gyvenimo buvimą. Pagrindinis jų atakų taikinys yra šeima, asmeninio gyvenimo neliečiamybė.
Žmogaus teisės ir teisė į asmeninį gyvenimą.
Nuo pirmųjų dokumentų žmogaus teisių klausimu, asmeninis gyvenimas ir šeima buvo apibrėžiama kaip sritis, kuriai reikia apsaugos nuo įsikišimo. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje sakoma, šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir turi teisę būti ginama nuo visuomenės ir valstybės (JT Generalinė asamblėja,1948, Str. 16.3), ir apima keletą punktų skirtų šeimos ir santuokos neliečiamumui. Joje taip pat sakoma, kad „tėvams priklauso pirmenybė pasirenkant savo mažamečių vaikų auklėjimą“ (Str. 26.3). Ta pati mintis išreikšta ir vėlesniuose (1968 m.) JT dokumentuose.
Ši mintis, kuri Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje neturėjo privalomos galios, dar stipriau yra išreikšta Tarptautiniame pakte apie ekonomines, socialines ir kultūrines teises. „ Šeimai, kuri yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė, turi būti suteikta pagal galimybes pati plačiausia apsauga ir pagalba ją kuriant pakol ji yra atsakinga už nesavarankiškų vaikų ugdymą bei auklėjimą“ . (JT Generalinė asamblėja, 1966b, Str. 10.1)
Dvi vėlesnės konvencijos, kuriose buvo išskirtos tariamos aukos konkrečiose gyventojų grupėse, – šiuo atveju, moterys ir vaikai, – praktiškai panaikino bendrąsias šeimos teisių garantijas. Šios konvencijos buvo nedidelės ideologinės grupės rankų darbas ir, matomai, daugelis valstybių pasirašė jas visai nesirengdamos laikytis jose esančių sąlygų, kurių ir patys jie dažniausiai nesilaikydavo. Ir vis tiktai šių susitarimų priėmimas turėjo toli siekiančias pasekmes. Jie griauna bet kurio tradicinio turėjusio valdžią instituto autoritetą, nuo šeimos ir gimdytojų iki juos pasirašiusių valstybių suvereniteto.
Šių susitarimų vykdymo priežiūrai buvo, kaip kitų susitarimų atvejais, sukurti stebėtojų komitetai, tačiau šį kartą jų veikla susilaukė žymiai daugiau priekaištų. Nežiūrint į tai, kad teoriškai šie komitetai gali tik konsultuoti, faktiškai, savo reguliariai leidžiamomis ataskaitomis apie padėtį šalyse-dalyvėse, jie pateikia instrukcijas, kurias šalys privalo išpildyti pagal jų reikalavimus. Šie iš „ekspertų“ moters problemų klausimais susidedantys komitetai, taipogi publikuoja savo požiūrį arba bendro pobūdžio pastabas apie tai, kas ir yra rašoma šių susitarimų tekstuose, dažnai nurodančias į jų taikymo sričių išplėtimą.
II
Konvencija apie visų diskriminacijos formų panaikinimą moters atžvilgiu: aukos -moterys.
Konvencija apie visų diskriminacijos formų moters atžvilgiu, panaikinamą (CEDAW; JT Generalinė Asamblėja, 1979) tarptautinių sutarčių mechanizmą pavertė socialinės inžinerijos priemone. Šis dokumentas parašytas seksualinės revoliucijos piko metu, reikalauja iš valstybių feminizmo ideologiją padaryti valstybine doktrina. O tai tiesiogiai draudžia daugelio demokratinių šalių konstitucijos, kuriose sakoma, kad oficialaus statuso suteikimas kokiai nors ideologijai, pažeidžia piliečių saviraiškos laisvę. Pagal šitą konvenciją, ją pasirašiusios šalys, privalo ne tik „imtis priemonių būtinų visų moters diskriminacijos formų panaikinimui“, bet ir „pašalinti bet kokį stereotipinį supratimą apie vyro ir moters vaidmenis visuose lygiuose ir visose formose“( Str. 10c) Konvencija iš valstybių reikalauja reformuoti ne tik visuomenės pagrindus, bet ir savo piliečių mintis: „Valstybės-dalyvės priima visas atitinkamas priemones, kurios keistų socialinius ir kultūrinius vyro bei moters elgesio modelius, siekiant išgyvendinti prietarus ir panaikinti papročius bei kitas praktikas, kurios susietos su nepilnavertiškumu ar vienos lyties viršenybe arba stereotipiniais vyro ir moters vaidmenimis“ (Str. 5a).
Šios konvencijos įgyvendinimo komitetas reikalauja, kad valstybės-dalyvės ne tik panaikintų diskriminaciją, bet ir propaguotų savo šalyse feministinę ideologiją. Pati konvencija sąvokai „diskriminacija“ taiko platų požiūrį ir reikalauja, kad netgi „privatūs“ asmenys turi būti nubausti, jeigu jie ką nors „diskriminuoja“ asmeniškai bendraudami. Taigi dabar jau ne tik valstybes, bet ir privačius asmenis galima kaltinti žmogaus teisių pažeidimu ir tiktai už tai, kaip jie pasidalija šeimos ūkio pareigomis arba už bet kurį kitą elgesio aspektą asmeniname gyvenime ar privačiame bendravime.
Konvencija apie visų diskriminacijos formų moters atžvilgiu, panaikinimą, taipogi kontroliuoja ne tik švietimo programų turinį, bet ir „šeimyninį auklėjimą“, t.y. tai ką tėvai moko vaikus savo namuose. „Konvencija draudžia daryti skirtumus tarp tėvo ir motinos vaidmenų ar diegti vaikams tradicinį šeimos suvokimą. Vaikus reikia mokyti, kad su dviem mamomis ar su dviem tėčiais galima gyventi ne blogiau, negu su tėte ir mama, ir bet kuri užuomina apie tradicinį požiūrį, laikoma moters diskriminacija“ (Estrada W., 2009).
Sprendžiant iš visko, komitetas svajoja vaikų auklėjimo srityje įvesti kolektyvizmą. Kaip pastebi Kristina Somers (Christina Sommers), „ Konvencijos tekste į akis krinta autorių ketinimas, išnaikinti bet kokius genderinius stereotipus, o ypač tuos, kuriuose moteris siejama su motinyste ir vaikų auklėjimu“ (2010,13). Atitinkamai valstybė turi tikrinti šeimoje esančią tvarką, kad „užtikrintų, jog auklėjimas šeimoje apimtų ir teisingą motinystės kaip socialinės funkcijos suvokimą“ (Str. 5b).
Konvencija apie vaikų teises: aukos – vaikai
Jei konvencija apie visų diskriminacijos formų moters atžvilgiu, panaikinimą, moterų išnaudotojais laiko vyrus, tai JT konvencija apie vaikų teises (CRC; JT Generalinė Asamblėja, 1989) vaikų išnaudotojais laiko jų tėvus. Politinės šios konvencijos pasekmės yra dar platesnės. Nors konvencijoje aprašomos įvairios skirtingose šalyse pasitaikančios vaikų išnaudojimo formos, tačiau iš jos neaiškiu, kaip vaikus nuo to apsaugoti. Vietoj to ši konvencija virsta vaikų atėmimo priemone. Atimti vaikus iš tėvų ir juos padaryti nusikaltėliais, – tai eilinė vaikų išnaudojimo forma ir daug žiauresnė, negu tos nuo kurių tariamai apsaugo ši konvencija.
Ši konvencija nekreipia dėmesio į valstybių konstitucijose esančias normas ir piliečių teisų garantijas ir radikaliai sumažina tėvų įgaliojimus. Ši konvencija leidžia abejoti bet kokia valdžia esančia žemiau JT lygio: tėvų ir šeimos, vietine ir regionaline, federaline ir nacionaline vyriausybe. Jų įgaliojimai atitenka aukščiau esančiai valdžiai, ir galų gale, pačioms JT-oms. Kaip rašo vienas iš pritariančių šiam susitarimui autorių: „Konvencijos apie vaikų teises ideologija sudaro sąlygas, valstybei ne tik įsikišti kur yra reikalinga, – ne tik ekonominės ir socialinės politikos klausimais, bet ir į pačius intymiausius asmeninio gyvenimo aspektus“. Ši konvencija panašiai kaip ir konvencija apie visų diskriminacijos formų moters atžvilgiu panaikinamą, dar didesniu laipsniu, ne tiktai neapriboja valstybės įgaliojimų, bet priešingai, pateisina jų išplėtimą.
Nors komitetas stebintis Konvencijos apie vaiko teises vykdymą, tik „konsultuoja“ ją pasirašiusias šalis, ši konvencija keistu būdu tampa privaloma ir jos neratifikavusioms šalims. Tokį teisinį perversmą padeda įvykdyti abejotina koncepcija, pasak kurios „įprastinės tarptautinės teisės“ normos atseit leidžia nacionalinių teismų sprendimams naudoti tarptautinių sutarčių nuostatus netgi tada, jei jos nebuvo ratifikuotos. Toks požiūris į „įprastinę tarptautinę teisę“ sumenkina teisę iki visiško jos panaikinimo.
Tam, kad įstatymas taptų tarptautine teise, – rašo Ostinas Ruzas (Austin Ruse), – reikia trijų sąlygų. Visų pirma turi būti visuotinė vienoda valstybinė praktika. Tai reiškia, kad taip turi elgtis visų šalių teismai. Antra, tokia praktika turi būti jau ilgą laiką. Ji negali atsirasti per dieną ar net per 20-30 metų. Trečia, šios praktikos vykdymas turi būti pagrįstas tuo, kad valstybė tai laiko įstatymiškai privalomu dalyku. Tarptautinė bendra teisė negali atsirasti nei neprivalomų išpildyti dokumentų pagrindu, nei per 15-ką metų. Tam reikia dešimtmečių ar net šimtmečių.
Tačiau dabar radikaliai nusiteikę kovotojai už seksualines ir genderines naujoves greitina savo išimtinai originalių pažiūrų pavertimą „bendra“ teise. Netgi nežiūrint į tai, kad tos naujovės sukelia aštrius nesutarimus, o jų propaguojamos elgesio normos, tėra tik retai pasitaikančios. Abortų šalininkai stengiasi įrodyti, kad tam, jog atsirastų tarptautinė bendros teisės norma, pakanka juridinės galios neturinčiuose JT dokumentuose n-kartų pakartoti frazę „reprodukcinė sveikata“.
Tokie metodai teise paverčia mišraine į kurią juristai gali įmaišyti bet kurią jiems patikusią naują ideologiją. Nereikia nei įstatymus leidžiančios valdžios, kad ji būtų priimta, nei piliečių pritarimo, nei referendumų jos ratifikavimui, nei mechanizmų, kad ją būtų galima atšaukti, ir niekas niekada nebus už tai atsakingas. Niekas užtai nebalsavo, niekas apie tai nerašė. Kad bet kuris jiems patikęs naujas elgesys būtų paskalbtas „norma“ elitinei teisėjų klikai pakanka tik išsakyti savo dabartinę nuomonę ir nieko daugiau. Nepaisant to, kad absoliuti žemės gyventojų dauguma niekada apie net negirdėjo, nepritarė ir netgi ryžtingai prieš ją protestuoja, ji akimirksniu tampa pasauliniu „įstatymu“.
Pavyzdys iš elektroninio žurnalo PRO VITA:
2013 05 23 (C-FAM.org) – Prieš 10 m. didis JAV juristas Robertas Borkas (Robert Bork) parašė mažą knygutę Coercing Virtue: The Worldwide Rule of Judges (Primetamas principas: Visam pasauliui privalomi teisėjų sprendimai). Joje jis aprašė, kaip ,,Amerikinė liga“ – juridinis legalizmas ir jos platintojai, pasinaudodami konstituciniais teismais pergudraus daugumą, paversdami niekais jų balsus kontroversiškuose visuomeniniuose dalykuose. Ir tai tapo globaliniu fenomenu. Pvz. abortai, homoseksualizmas paverčiamas konstitucine teise ir per teismus primetamas visuomenei. http://www.lifesitenews.com/news/evolving-standards-of-international-law-should-overturn-anti-sodomy-law
Vaiko teisių konvencijos esmė ta, kad ji nukreipta prieš tėvus. Ji leidžia valstybėms ir netgi reikalauja iš jų panaikinti bet kurį tėvų sprendimą, jei jis prieštarauja socialinio darbuotojo nuomonei. Vaikai gali kreiptis į valstybines instancijas dėl bet kurios jiems nepatikusios namų užduoties ar tėvų draudimo. Privataus gyvenimo sritys, į kurias iki šiol valstybė negalėjo kištis, tampa tiesioginio, įstatymais pateisinto, kišimosi sfera. Šios Konvencijos autoritarizmas ir jos siekimas pajungti viską sau gerai atsispindi taikliame pastebėjime, kad tereikia ją pasirašyti kaip „pliaukštelėjimas per minkštą vietą tampa valstybiniu nusikaltimu“. Išeina, kad pagal šį Susitarimą, visi tėvai įgauna tą patį statusą, kokį turi tėvai blogai besielgiantys su savo vaikais. Vaizdžiai sakant, visa vaiko teisių gynimo sistema, natūralų vaikų ir paauglių nepaklusnumą tėvams panaudoja kaip ginklą prieš jų tėvus.
Kai kalbama apie suaugusiųjų gynimą nuo valstybės represijų, visa tai atrodo nekalta ir pagirtina. Tačiau šį principą pritaikius vaikams, jis neišvengiamai panaikina tėvų teises ir vaikas tampa tiesiogiai pavaldus valstybei. Tai akivaizdžiai rodo, kad šeimos institucijai laisvės sąlyga yra būtina. Be šeimos, kuri yra jungiamoji grandis tarp valstybės ir privačių asmenų, visi pareiškimai apie „teisų“ gynimą, „laisves“ ar „asmeninį gyvenimą“ lengvai virsta lapės pažadais saugoti vištidę.
Stebina šio Komiteto bandymai uzurpuoti valdžią. Faktiškai JT komitetas susidedantis iš aštuoniolikos niekieno neišrinktų feministų ir feminisčių naikina tėvų, demokratiškai išrinktų vyriausybių bei visų valstybių konstitucijų autoritetą bei valdžią.
III
Teisinė apsauga kaip žmogaus teisių ginimas
Teisėsauga gali saugoti žmogaus teises, bet gali jas ir atimti
Dviejų minėtų tarptautinių konvencijų logiką tęsia naujas pats įspūdingiausias pavojus žmogaus teisėms prisidengus jų vardu: bandymas teisinę apsaugą paversti gynimu „žmogaus teisių“, – tačiau ne kaltinamojo, o kaltintojo. Pagal šitą logiką įtariamas nusikaltėlis padarė nusikaltimą, nes pažeidė žmogaus-aukos teises. Toks įtariamasis sodinamas į tą patį suolą kartu tironais ir diktatoriais, kitaip sakant, kaltinimai politizuojami, o kaltinamasis faktiškai vien kaltinimo faktu, apeinant įstatymo numatytą teisinę gynybą, paverčiamas kaltuoju.
Ir vėl pagrindinis smūgis yra nukreiptas į šeimos ir lyčių lygybės įstatymų sferą. Paskutinis mados žodis žmogaus teisių teisėsaugoje – „smurtą šeimoje“ laikyti (klasifikuoti), žmogaus teisių pažeidimu. Dar visai neseniai sunku buvo ir įsivaizduoti, kad smurtas šeimoje tarptautinėje teisėje būtų vertinamas kaip žmogaus teisių pažeidimas, – pripažįsta ir feministės D. Tomas ir M. Bisli (Dorothy Thomas ir Michelle Beasley).
Kuo yra pateisinama tokia teisinė naujovė? Ir vėl – neva išnaudojamų moterų gynyba, nors nėra nei apibrėžimo ką reiškia „išnaudojimas“, nei paties išnaudojimo fakto įrodymai praktiškai nepateikiami. Žongliruojama bendromis frazėmis. „Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad šeima jos nariams ne tik nėra saugus uostas, bet gali tapti „prievartos lopšiu“, ir kad tos prievartos liūto dalis nukreipta prieš moteris“, – rašo minėtos feministės (Thomas ir Beasley 1991, 57). Jokių įrodymų apie nepatikslinto buitinio „smurto“ buvimą, apie kurį neaiškiai užsimena autorės, jos nepateikia. Ir pačios feministės sutinka su tuo, kad įrodymų, kuriais būtų galima paremti jų pareiškimus apie visuotinį smurtą šeimose, jos neturi.
Iš tiesų yra priešingai. Jau seniai įrodyta, kad stipri šeima – pati saugiausia vieta moterims ir kad daugiausia prievartos būna iširus šeimai. Feminizmo šalininkai ne tik neturi savo teorijos apie „smurto lopšį“ įrodymų, bet ir ignoruoja duomenis aiškiai rodančius priešingus dalykus.
Visiškai aišku, kad „smurtas šeimoje“ kaip atskira nusikaltimų rūšis buvo dirbtinai sukurtas tam, kad būtų galima apeiti teisinėje sistemoje esančias, nustatytas teisinės procedūros, garantijas. Advokatų kalbų stenogramos (tame tarpe ir kaip jie vardydami nusikaltimo punktus, nuolat apleidžia žodį „neva, tariamai“) aiškiai rodo, kaltės prezumpciją` ir stengimąsi nuteisti kaltinamąjį. Naujieji „genderiniai nusikaltimai“ kaip minėtas smurtas šeimoje, yra tik tam, kad būtų galima nuteisti tuos, kurių kaltės negalima nustatyti įrodinėjant. Suvokus šitą faktą, nesunku pamatyti, kad minėtas principas taip ir prašosi pritaikomas „žmogaus teisių“ srityje, nes nusikaltimai šioje srityje neturi aiškaus apibrėžimo ir griežtų procesinių normų, neuždeda kaltintojams sunkios įrodymų naštos, jie ypatingai politizuoti ir labai palengvina nuosprendžio paskelbimą bei bausmės paskirimą.
Tačiau „smurto“ šeimoje koncepcijoje labiausiai stebina tai, kad pagrindinė jo ypatybė, – ir tai jį galutinai atskiria nuo įprastų smurtinių nusikaltimų, – yra ta, kad daugumoje atvejų jame nėra įprastinio smurto. Neseniai priimtas Anglijos Vyriausiojo teismo nutarimas, kad „kritika“ ir „atsisakymas duoti pinigų“ yra smurto formos šeimose, tik patvirtina jau seniai susiklosčiusią valstybinę praktiką. „Smurtas šeimose neapsiriboja fizine prievarta, – tvirtina asmuo atsakantis už teisės pritaikymą Anglijos Vidaus reikalų ministerijoje, – į jį įeina psichologinė, emocinė, seksualinė ir ekonominė prievarta“ Ona Taket‘ė (Ann Tacket, 2004, 1). Trumpai sakant, smurtu šeimose praktiškai galima laikyti viską, kas tik patinka. Feminisčių spaudžiami valdininkai, atsakantys už teisėtvarkos apsaugą, manipuliuoja sąvokomis iki visiško prasmės praradimo, o tai joms suteikia laisvę pagal įstatymą persekioti praktiškai bet kurią veiklą, kurią jos įvardija kaip nusikalstamą.
Tai padeda suprasti, kodėl kai kurie įstatymo saugotojai anksčiau nedegė noru persekioti pagal įstatymą tariamus nusikaltėlius, nes nebuvo jokio smurto. Viena tyrinėtoja- feministė užbaigdama tiradą apie policininkus, kurie neva atsisako tyrinėti nesuskaičiuojamus tariamai visame pasaulyje esančius „smurto“ atvejus šeimose, netikėtai prasitarė, kad policija laikėsi „siauro smurto apibrėžimo šeimoje, apimančio tik fizinį smurtą, nekreipdama dėmesio į psichologinę ir seksualinę prievartą“. Kitaip sakant, policija netyrinėjo tokio „smurto“ atvejų, nes juose nebuvo jokio smurto.
Šis įdomi detalė paaiškina visų kompanijų už kovą prieš smurtą šeimose dar vieną tendenciją. Feminisčių darbuose priimta plačiai ir gražbyliaujant kalbėti apie tai koks blogis yra smurtas. „Smurtas – tai ypatingas įžeidimas pačios esmės ir pagrindinių civilizacijos ir pilietiškumo principų. Smurtas žeidžia asmenybės gyvenimą, orumą ir švarą. Jis peržengia bazines taikaus sambūvio normas“. Tokie ir panašūs pasisakymai, po kuriais pasirašytų kiekvienas, manantis, kad kalbama apie tikrą smurtą, reikalingi užrišti gerkles tiems, kurie sužinoję apie kokį konkrečiai „smurtą“ eina kalba, galėtų pagalvoti kad oratorius perlenkia lazdą.
Šios isteriškos kompanijos dėl smurto šeimose pasekmė yra ta, kad vyrų persekiojimas ir jų teismai visiškai atitinka standartinį žmogaus teisių pažeidimų aprašymą blogiausiuose šiuolaikiniuose represiniuose režimuose. Joje yra ir akivaizdžiai sufabrikuoti kaltinimai, ir laisvas procesinių normų taikymas, ir ypatingi politiškai angažuoti teismai, skelbiantys vien tik kaltinamuosius nuosprendžius. Tačiau kovotojai už žmogaus teises ne tik, kad tyli, bet ir aktyviai pritaria bei palaiko šitokią praktiką.
Keista, bet šeimos ir lyčių lygybės klausimuose „teisių gynėjai“ tampa kaltintojais ir reikalauja patraukti atsakomybėn kuo daugiau žmonių ir net visiškai panaikinti teisinių procedūrų garantijas. Naudodami aptakias ir daugiareikšmes kaltinimų formuluotes apie smurtą šeimose, žmogaus teisių gynėjai vardan tų pačių žmogaus teisių, stoja ginti vis dažnėjančius areštus ir nuosprendžius, nepaisant to ar yra kaltės įrodymai, ar ne. Pasirodo, kad smurtas šeimoje dabar yra prilyginamas „privačiam kankinimui“ ir kad Tarptautinė amnestija (Amnesty International) „į prievartą šeimoje žiūri kaip į kankinimų formą“. Tokie ir panašūs pareiškimai rodo, kad jų autoriai perkeičia žodžių prasmes pagal Orvelo romaną „1984“ ir nuvertina sąjūdį už kankinimų panaikinimą, tikrąją to žodžio prasme.
Feministėms to nepakanka, – apart teisminio persekiojimo, valdžia savo piliečiams dar privalo nurodyti kokių pažiūrų jie turi laikytis. „Tarptautinė bendrija“ turi turėti įgaliojimus „nurodyti valstybėms priimti tas ar kitas programas, diskriminacinių santykių ištaisymui“. Teisės organų veikla tampa neatskiriama nuo politinės ideologijos, kurios diegimas gyventojams (už jų pačių sąskaitą) tampa „žmogaus teisių“ priežiūra (D. Thomas ir M. Beasley 1993, 58-60).
Reikia priversti žmones patikėti, kad problemos šaknis yra jų pačių neteisingose pažiūrose (arba kaip, tai vadina viena tyrinėtoja „klaidingose mintyse“), kurias išrauti turi valstybės mašina, nes būtent jos „yra visų diskriminacijos formų ir smurto prieš moteris, pagrindas“. Tam reikia iš viršaus nuleistos perauklėjimo programos, kurios „tikslas reformuoti esančius ideologinius, socialinius ir kultūrinius konstruktus, vienaip ar kitaip įamžinančius nuomonę, kad vyrai viršesni už moteris“. „Žmonių santykių pakeitimui, reikia neatidėliotinai įvesti panašias bendrojo lavinimo programas“ Katerina Mur (Catherine Moore 2003, 106).
Štai ir atėjome iki logiškos iš tokios ideologijos išplaukiančios išvados, kuri yra tarsi paimta iš stalinistinių tradicijų. Pasirodo, kad dėl moters išnaudojimo kalta jau ne diskriminacija, bet kaip tik tai, už ką pačios feministės ir kovojo – lyčių lygybė. Abi lytys lygios, bet viena iš jų dabar – lygesnė. „Nors teoriškai lyčių lygybės principas ir apsiriboja vyrų ir moterų lygiateisiškumu, bet praktikoje dažnai būna, kad nepakanka pakelti moterų teises iki vyrų lygio“- rašo feministės (Thomas ir Beasley 1993, 61)
Bet kokia lyčių lygybė – nelygybė. Bet kokia neprievarta – prievarta. Įstatymais numatytų procedūrų laikymasis – žmogaus teisių pažeidimas. Bet kuris žodis gali reikšti viską, ko tik siekia viena ar kita politinė programa.
Tačiau nežiūrint viso to, galimai pats ekstremaliausias feminizmo šalininkų reikalavimas – tai reikalavimas, kad valstybės žmogaus teisių vardu, visiškai kontroliuotų savo piliečių šeimos ir asmens gyvenimą. „Griežtas teisėje ir visuomenės gyvenime priešpastatymas tai, kas privatu ir tai, kas visuomenės, neigiamai veikia moterims įtvirtinant savo fundamentalias žmogaus teises, o ypač priimant į dėmesį tą žalą, kurią atneša prievarta šeimoje“ (C. Moore, 2003, 93). Siauro kraujomaišos ratelio – mokslinio feminizmo nariai, tarsi užkeikimą vėl ir vėl kartoja šitą šūkį ne tik dėl to, kad patys atsisako pripažinti ribas tarp privataus ir visuomeninio gyvenimo, bet ir todėl, kad uoliai siekia jas panaikinti.
Natūralu, kad tam, jog pagal įstatymą nubaustume tikrus nusikaltėlius, nereikia kontroliuoti nekaltų piliečių asmeninį gyvenimą. Nusikaltimai naudojant tikrą fizinę prievartą – nesvarbu ar jie buvo padaryti privačiame name ar kur nors kitur – sėkmingai tiriami pagal įstatymą nepažeidžiant asmeninio ir šeimos gyvenimo neliečiamybės, o to labiau neneigiant jos buvimo. Feminizmo teoretikai patys tai pripažįsta. Kitaip sakant, tikrų nusikaltimų baudžiamasis persekiojimas nereikalauja privataus gyvenimo panaikinimo. Bet nepaisant to, būtent, jie to ir siekia.
Bendrai paėmus, jei feministiniuose darbuose apie žmogaus teises (ko gero ir visuose darbuose) ir yra leitmotyvas, tai tik tas, kad bet kurią valstybės nekontroliuojamą žmogaus gyvenimo sritį reikia paskelbti už įstatymo. „Nepakankama asmeninio gyvenimo kontrolė yra dėl įstatymų, nukreiptų prieš prievartą (tame tarpe ir psichologinę prievartą) šeimoje, nebuvimo“ (Moore 2003, 93, 95). Ir nors yra pakankamai įstatymų nukreiptų prieš smurtinius veiksmus, – feministės visiškai nesiruošia ginti kažkieno fizinę sveikatą, todėl, kad nieko fizinio šitoje „prievartoje“ nėra. Visa tai yra dalis grynai politinės programos skirtos šeimos instituto sunaikinimui, pasitelkiant melagingus kaltinimus ir priskiriant valstybėms teises kontroliuoti savo piliečių intymiausias gyvenimo sritis. Prestižiniuose moksliniuose žurnaluose mokslininkai, žinodami, kad niekas nedrįs jiems priekaištauti, be baimės tiražuoja pareiškimus apie tai, kad valstybė neturi pripažinti ir gerbti asmeninio gyvenimo privatumo.
Trumpai sakant, įstatymai prieš smurtą šeimoje sukurti ne tam, kad nubaustų nusikaltėlius (kurių jie ir nenubaudžia), o tam, kad asmeninis gyvenimas būtų pajungtas baudžiamajam kodeksui. „Tokioje sistemoje, – rašo Dženi Sak (Jeannie Suk), – namai tampa erdve, kurioje baudžiamoji teisė sąmoningai ir prievarta perskirsto ir apriboja teises bei privačių asmenų santykius, (…) ir tai ne šalutinis baudžiamojo persekiojimo efektas, bet jo uždavinys“. Prisidengę neva geru tikslu, kad prievartą reikia persekioti pagal įstatymą (ji ir be to yra baudžiama), įstatymų prieš prievartą šeimoje autoriai‚ „į nusikaltimo rangą pakelia ne tik pačią prievartą, bet ir (…) bet tariamo agresoriaus buvimą namuose“. Iš esmės tai tampa „nustatytu pagal baudžiamąją teisę intymių santykių draudimu namuose“. Bendram sutuoktinių ar sugyventinių gyvenimui automatiškai iškyla „arešto ir nubaudimo rizika“ (2006, 7-9).
Ši politiškai angažuota logika aplinkiniu keliu prievartą šeimoje pavertė (kvalifikavo) žmogaus teisių pažeidimu, nes žmogaus teisės, kad ir kaip jas bevertintume, yra ne juridinis, bet visada politinis klausimas. Panašiai ir tariami (neginčijami) diktatoriai, tie, kurie neva vykdo prievartą šeimose – ne paprasti nusikaltėliai, bet patriarchaliniai tironai, o nusikaltimo esmė yra neva ne jų atliktuose veiksmuose. Ne, viskuo kalta patriarchalinė tvarka, kurioje moteris, kažkokia neaiškia prasme, išnaudoja klaidingos pažiūros, ir būtent tame ir yra tokių nusikaltėlių kaltė. Įrodymai nėra svarbu, nes jų kaltė įrodyta ne jų veiksmais, bet pačiu jų užimamos pozicijos faktu ir jų visuomenėje platinamomis nuomonėmis. Viena tyrinėtoja garbingai prisipažįsta, kad smurto šeimoje kategorija – grynai politinis konstruktas, sukurtas jos kolegų – feminisčių Bonita Mejersfeld (Bonita Meyersfeld, 2003, 379, 371).
„Šiuolaikinius kovotojus už žmogaus teises (…) įkvėpia idėja nubausti nusikaltėlius“ – pastebi Džonas Lochlendas (John Laughland 2008, 257). Jie nesirūpina ginti žmogaus teises tų, kuriuos apkaltina jų pažeidimu. Jiems žymiai artimesnis yra jų pirmtakų-jakobiniečų pavyzdys, kurie mėgo sušaukti grandiozinius suvažiavimus, komitetus ir „ypatingus“ teismus, kurių tikslas, kaip atrodo, buvo apkaltinti visus iki vieno, kurie jiems buvo įduoti. Kaip ir fanatikas Liuji Antuanas Sent-Žiustas (Louis Antoine de Saint-Just), kuris pateisindavo teroro epochą šūkiu: „jokios laisvės, laisvės priešams!“, šiuolaikiniai kovotojai už žmogaus teises skanduoja: „ jokių žmogaus teisių, žmogaus teisių pažeidėjams!“
Apie žmogaus teisų ištakas filosofas Pjeras Manas (Piere Manent) rašo, kad „gynyba ir visų pirma, pripažinimas lygių žmogaus teisių visiems buvo tampriai susieta su suverenios valstybės sąvokos sukūrimu“ (2007, 16). Jei leisime „žmogaus teisėms“ pavirsti valdžios užgrobimo instrumentu, nuverčiant mūsų pačių amžių bėgyje sukurtus šitoms teisėms apsaugoti visuomeninius institutus, mes vietoj jų sukursime naują tironiją.
Kaip kad įžymusis Amerikos revoliucionierius Tomas Peinas (Thomas Paine) kadaise pasakė, „Pagrindinė patrioto pareiga yra kovoti su savo valdžia”… Arba dar jis pasakęs, kad „Kai žmonės bijo valdžios, tai vadinama tironija. Kai valdžia bijo žmonių, tai vadinama laisve” ir „kai visos kitos teisės sutryptos, teisė sukilti tampa neginčijama”.
Autorius: Prof. Stivenas Baskervilis (Stephen Baskerville)