Iš mano širdies į tavo širdelę
Šventinės mintys mina takelį,
Jos linki svajonės, gražios kaip žvaigždė,
Ir vaikiškos laimės, kvapnios kaip gėlė.
Mažas vaikeli, dangaus spalvos akelėm,
Imk mano mažą laišką savo švelniom rankelėm, Ir tegu žmonės visi tave myli,
Ir te angelėlis bėdoj tave lydi,
Ir te mano žodžiai tave sušildo,
Ir šie palinkėjimai teišsipildo.
Mano saldus vargeli, vaikeli,
Kaip gera tave glaust kas rytą prie širdies.
Jaust šilumą mažų, gležnų rankelių,
Bučiuoti akeles, pilnas šviesios vilties.
Mano aitrus meduti, vaikuti,
Sypsnelis tavo man užtraukia žaizdą, paliktą dienos, Su tavimi norėčiau visą amžinybę būti,
Tačiau žinau: išeisi, kaip ir aš kadais, ieškot tiesos. Mano besparni angelėli, mažutėli,
Linkiu sparnų, kurie į žvaigždę tavąją nuneš…
Tu pasodink medelį Ir auk kartu su juo,
O jei tave praaugtų,- Tu auk savo protu.
Auk tvirtumu ir meile, Sieki drąsios minties Ir gal atrasi žemę… KOLUMBO tau sėkmės.
Neskubėk, neskubėki užaugti,
Taip trumpai leista būti šioj žemėj vaiku. Šokinėk po balas, dūki, siauski,
Pink gėlių vainikus, riški plaukus lėlių.
Į vaikystę jau niekad negrįši,
Todėl bėk ir statyki svajonių pilis,
O sutemus visad išklausyki,
Ką kalbės prieš sapnelį tavoji širdis.
Kur tik beeitum ir ką beveiktum,
Lai ant peties angelėlis sėdės, tas benutiktų ir ką bekalbėtum, ėgu jis viską išspręsti padės, taip besielgtum ir ko benorėtum,
Lai gėrio pradas tave tolyn ves.
Ir kad ir ką tau kiti besakytų,
Leisk savo širdžiai pasiekti žvaigždes.
Būki karalius, na, o karūną
Saulė teuždeda iš spindulių.
Būki svajoklis, na, o rūmus
Mėnuo tegu stato tau iš žvaigždžių,
Jeigų dar ko nors širdis panorėtų,
Nupieški svajonę lengva mintimi
Ir saugok paveikslą, kol jis iš lėto
Pavirs į tikrovę. TIKĖK SAVIMI.
Autorė: Ilona Bumblauskienė