Toli nubėgo jau basa vaikystė,
Jaunystė nužydėjo lubinais,
Jau spėjo vasara nuklysti,
Ruduo štai su šermukšniais raudonais.
Bet negailėk, kas dingo, laiko upė
Sulygino visus nelygumus.
Ramus jau okeanas mudu supa,
Jame nauji laivai du saugo mus.
Tad drąsiai žvelk į naują metų dieną,
Žingsniu ramiu matuok kelius visus:
Ar saulė švies, audra ar mėnesiena, —
Tavasis uostas tegu bus ramus.
Jau baigias vasara, ir ateina ruduo.
Nelauktai kalnuos pražydo nuostabusis edelveisas
Žinau, jis vaisių jau neduos,
Bet širdį džiugina,
Gyvent ir dirbt naujų jėgų suteikia,
Pasaulį nuostabiom spalvom nudažo, —
Tokia jo nuostabi galia !
Juk baigias vasara,
O jis — gal paskutinis žiedas prieš rudens šalnas.
Todėl brangus.
Norėčiau, kad ir tu jį pamatytum, —
Eime drauge.
Jeigu, išvydęs šį žiedelį, tu nudžiugsi,
Aš puoselėsiu jį savojoj širdyje,
Kad džiugintų jis tavo sielą,
Kad polėkiui naujam jėgų suteiktų,
Gyvenimą kad padarytų prasmingesnį.
Bet jei praeisi nepažvelgęs,
Nuvys žiedelis šis be saulės,
Be oro ir drėgmės :
Neglostys jo akių tavųjų šiluma,
Nejaus kvėpavimo jis tavo,
Ir mano džiaugsmo ašara Ant jojo nenukris.
Tik skausmo debesys jį lenks prie žemės
Ir ilgesio audra jo žiedlapius draskys,
Ir artinsis ruduo.
O jis dar neateitų,
Jei džiaugtumės kartu
Šiuo nuostabiuoju edelveisu iš kalnų.
Netgi kalnynų smilkiniai
Šį rytą sidabru sutvisko :
Laiko ranka šiurkščiai — švelniai,
Bet paliečia ji viską… viską.
Ir debesėliai balzgani –
Padangių burlaiviai sparnuoti —
To paties laiko genami,
Žiūrėk, jau ir pradės lynoti.
Taip laiko amžinoj tėkmėj,
Lyg gludinami akmenėliai,
Ir mes nelaimėj ar sėkmėj
Tai krentam, tai pakylam vėlei…
Ir tu tam nelygiam kely
Stiprėsi ir save atrasi:
Dar daug ką padaryt gali –
Atverki naują lapą drąsiai.
Čiūčia, Sūneli,
liūlia, birželi,
duok į rankas spindulėlį
Čiūčia, Didutis,
liūlia, Sveikutis,
lyki, išlyk, debesėli!
Čiūčia, Vaikeli,
liūlia-į kelią
eisi, išeisi,- negrįši…
Čiūčia, Pirmasis,
liūlia, kur rasis,-
jausi visur mūsų ryšį.. .
Nenusimink, kad vasaros nebėr, —
Pasižvalgyk, koksai ruduo gražus,
Kiek aukso Žemėj pribarstyta dar,
Skubėsi atsidžiaugt, — ir jis pražus.
Kasdien žvilgsniu plačiau aprėpt gali,
Nesisielok, kad šarmas plaukuosią
Balta galva – žmogaus mintis gili,
Raukšlė veide – nerimstanti dvasia.
Ne vienišas prie vaišių stalo T u :
Su artimaisiais laime dalinies.
T e lems lemtis susėsti dar kartu
Ir švęsti apvaliosios sukakties.
Te šviečia kasdien vis skaisčiau Tau saulutė,
Te negandų vėjai nustoja Tau pūtę, —
Esi juk pačiam Zenite.
T e gėlės Tau žydi, te medžiai žaliuoja,
T e Baltija gintarąmeta po kojų, —
Esi juk pačiam Zenite.
T e džiaugsmą ir laimę likimas Tau neša,
Draugystės kiekvieną tesurenka lašą, —
Esi juk pačiam Zenite.
Tegu visi gerbia, tegu visi myli,
Visi tepajunta širdies Tavo gyli,—
Esi juk pačiam Zenite.
T eauga prasmė T au gyvenimo knygos,
Ieškodamas laimės kitiems, būk laimingas, —
Dabar Tu — pačiam Zenite.
Kai gandras atnešė Tave,
Varnėnai švilpavo kleve
Lopšinę prie lovytės Tavo.
Nevystė laumės šilkuose,
Nei aukso, nei sidabro nežadėjo
Ant rankų nunešė Tave į šalį skambančio Orfėjo.
Čia savo dalią suradai :
Užbūrė muzika — žavinga fėja.
Šiandien Tavų dainų aidai
Per Tėviškėlę jau garsėja.
Teskamba vis kaskart garsiau
Širdies Tavos bestygė arfa,
Te sėkmę neša laumės Tau
Ir vainikuoja Tavo darbą.
Kas, kad vasarą ankstyvą
Baigės metai dar vieni —
Matom Tave sveiką, gyvą.,
Džiaugiamės, kad gyveni.
Kas, kad vienas kitas plaukas
Dingo nuo sveikos galvos, –
Gali pavydėti daug kas
Ir darbų, ir pagarbos.
Kas, kad nemigą blakstienos
Paslepia tik paryčiais,
Tačiau kokios ilgos dienos:
Visur spėji su darbščiais. į
Kas, kad sklidiną taurelę
Pakeli kaskart rečiau, —
Bet ir širdį mažiau gelia,
Ir pavaikščioji greičiau…
Kas, kad rudenėlį šaltą
Žada jau atpūst šiaurys, —
Kai atpus ir žiemą baltą,
Tu ir jai atverk duris…
O šiandien šampano taurę
Keliame visi kartu:
Linkime, kad sielą taurią
Dar ilgai dalintum Tu.
Jeigu bėga skuba metai,
Tai eini,
Jei dienų, darbų verpetai,- Gyveni.
Jeigu tėviškėlė traukia,
Tai jauti,
Jeigu artimieji laukia, —
Tu širdy.
Jeigu turtais neapaugęs,
Tu —žmogus,
Jei didžiausias turtas — draugas,
Tau brangus.
Jeigu džiugina dar gėlės,
Jaunas Tu,
Jeigu šypsos mergužėlės,
Eik kartu!
Ir vėlei tėviškės glėby
Gimta diena Tave aplanko.
Kasmet su nerimu skubi
Paspausti artimiesiems ranką.
Tu piemenuko dūdele
Išdainavai čia savo lemtį, –
Šiandien gimti laukai šalia
Vilioja džiaugtis ir gyventi.
Ir parymot tyloj kapų,
Iš kur jau niekas nebegrįžta,
Kur ilsis po savų darbų
Čia ir senatvė, ir jaunystė…
Čia jūra laukia nerami,
Į krantą baltos bangos trankos,
Jau skamba Tavo „do, re, mi“
Pas ’ilgę kūrybingos rankos.
Te mūzos geros čia kasmet
Kaip visada Tave sutinka, —
Darbų pilnų dienų ritme
Te sieloj bus šviesu, džiaugsminga.
Pasakyk, kaip gyveni ?
Kūne kaip ir kaip širdy ?
Kas lauke po balkonu,
Ar saulutėj malonu ?
Ar jau puošia Tavo būtį
Mėlyna pirma žibutė ?
Ar aplanko kas, vaišina,
Alų atneša ar vyną ?
Ar šypsaisi, ar paniuręs ?
Ar dažnai pravyra durys ?
Ką tarp jų tu pamatai:
Džiaugsmo upės ar krantai ?
Išsakyk man iš širdies, —
Jai daugiau nebeskaudės.
Kas, oi kas aš būčiau,
Jei ne tu, dainele,
Jei ne tu, dainuže,
mano širdyje ?
Tu lopšy skambėjai,
Tu darbe lydėjai,
Tu į platų kelią
išvedei mane.
Kas, oi kas aš būčiau,
Jei ne tu, skambioji,
Jei ne tu, drauguže,
mano kelyje ?
Su tavim užaugau,
Su tavim subrendau,
Aš ir savo dalią
radau tavyje.
Ak, daina dainele,
Ak, dainuže mano,
Tu ištikimiausia
draugė man esi.
Nerimas tu mano,
Mano tu paguoda,
Tu džiugi, kai linksma,
graudi — liūdesy.
Vėl vasara maudos laukuos,
Griežlė rugiapjūtėn vėl kviečia,
Ir mūsų kampelis jaukus
Tave pasitinka kaip svečią.
Už lango vėl liepos medum
Pasaldina Tavąjį sapną,
Ir jūros ošimas vidun Pernykščią
Tau pratęsia sakmę.
Nors laikas ir vagia dienas,
Lyg duoną gyvenimą raiko,
Neduok be kovos nė vienos,
Kaip žemė išsaugoto daigo.
Kiek vasarų čia saulę palydėjai,
Kiek brydžių palikai smėlynuos pamary,
O kiek dainų atnešdavo Tau vėjai,
Kai eidavo drauge ir mūza nemari.
Dabar pajūrio lietūs tebarbena,
Saulytė tepaglosto, kada Tau skaudu.
Tik liepos ošia pasaką dar seną, —
Kiek daug joje Tau artimų gaidų.
Kasmet retėja šventinis ratelis,
Bet daug širdžių mintim šiandien šalia,
Tegu Tavuos keliuos vis dega šviesos žalios,
Raudona tepražysta tik gėle.
Kas paguodė, kas ramino,
Kas gražiais vardais vadino ?—
Tu, Zigmukai!
Kas man dainą, kas man gėlę,
Kas man džiaugsmo valandėlę, –
Tu, Broliukai!
Ir toliau mane kas saugos,
Kas bus brolis, kas bus draugas ?-
Tu, Gerasai!
Tegu šiandien šiltas žodis Mano meilę Tau parodys, —
Artimasai!
Aš su meile širdyje Ir su ilgesio gija
Pilna laimės eldija
atlinguoju pas Tave.
Su siūbuojančiais rugiais,
Su plasnojančiais drugiais,
Su rugiagėlių žiedais
Sveikinu šiandien Tave.
Te Gimtadienis šviesus
Sukviečia draugėn visus,
Te ramu ir gera bus
ir namie, ir širdyje !
Geroji Motinėle,
Brangioji Sengalvėle, –
Man vėl ir vėl, ir vėlei
kartoti negana.
Ar sėdi prie ratelio,
Ar mezginys ant kelių,
Ar tarp gėlių daržely —
visur Tu su daina.
Ar ištarei kam žodį,
Ar nelaimingą guodei,
Mums pavyzdį vis rodei,
kaip pasaka sena.
Mokėjai nuraminti,
Atspėdavai net mintį,
Kai ruošdavais gaminti
virtuvėn eidama.
Ir gyvulėliai Tavo Šito gerumo gavo,
Kuriuo širdis alsavo, —
ir jiems Tu lyg mama.
Taika ar karas siautė,
Verpei, mezgei ir audei,
Net minutėlę gaudei,
kad spėtumei viena.
Mes trys aplink rately,
Mažasis dar ant kelių,
Visi Tau ant akelių :
visiems Tu būtina.
Ir taip kiekvieną dieną,
Net naktį mėnesieną Prie lopšio juk ne vieną
budėjai verkdama.
O vakare suklupus,
Sudėtos rankos grubios,
Pražydo tyliai lūpos
malda, ne aimana…
Visi dori užaugom
Ir atminimą saugom
Kaip Motinos, kaip Draugo:
Tu — mūsų Madona.
Būna dienų, kurios metus atstoja,
Akimirkų, kurios nesikartoja.
Būna dainų, kur gimė ir nutilo,
Ir kūrinių, kurie širdin prabyla.
Būna žiedų, kurie kvapais gaivina,
Ir augalų, save kur spygliais gina…
Dienų diena išaušo Tau šį rytą,
Žiedų žiedais margiausiais išrašyta.
Širdžių kalba šiandieną Tau prabyla,
Dainų daina Tau skamba, nenutyla.
Jūs, laiko laiptais lipdama,
Pasiekėte šiandien Zenitą.
Kokia skaisti darbų gama:
Įvertint mokate save ir kitą…
Kiek išdalinta šiam kely,
Kiek vėlei atrasta, pažinta…
Gerai, kad pasidžiaugt gali
Prie skaisčiai degančio žibinto.
Šiandien vaikučiai Lietuvos
Jums dėkingumo himną gieda.
Mums leiskit iš širdies savos
Padėt po kojų kuklų žiedą.
Težydi, tebujojajis
Dar ilgą, ilgą metų pynę,
Ir plaka jūs kilni širdis,
Darbais garsindama Tėvynę.
Per vaikystę, per jaunystę
Į brandumą atėjai.
Nors jau lapai ima kristi,
Tu Rudens dar nebijai.
Gražiame Šeimos rately
Tu — gera namų dvasia.
Ne kiekvienas savo dalią
Gali pavadint šviesia.
T u turtingą lobių skrynią
Jaunesniems atrakinai, —
Žodžių paslaptis pažinę
Bus dėkingi amžinai.
Jau tavu keliu nuėjo
Ne viena jauna karta.
Tik dosni ranka sėjėjo
Gero atpildo verta.
Būk tokia, kokia buvai vis
Ir gležna, ir atspari.
Laikas tau turtingus laivus
Tegvi plukdo pamary.
Kas dieną po žiedelį,
Kasdien po želmenėlį
Vis prikelia saulelė.
Kasdien po paukštužėlį,
Kas dieną po giesmelę
Neša pavasarėlis.
Kas dieną po žiedelį,
Kas dieną po žingsnelį
Vedi į didį kelią.
Mažyliams Tu — saulelė,
Tu jiems — skambi dainelė,
Jie Tau – pavasarėlis.
Tyrais varpeliais nuaidėjo Jūsų dainos,
Ir metai nulingavo dainomis.
Prisiminimų lapas margas jau ne vienas, —
Lig Šiol jais dajiniesi su mumis.
Jums gilią padėką supynėme į žiedus,
Širdy dar nenutilusi daina:
Prie Jūsų asmenybės prisilietus,
Stiprėjo, brendo asmenybė ne viena.
Tegu toli vingiuoja Jūsų kelias
Pajūrio pušynėliais dyviriais,
Ir neramios širdies skaidrus upelis
Nutilti dainai dar ilgai neleis.
Gyvenimo kelias jau daro vėl vingį
Ir suka nauja kryptimi.
Čia Gotikos rūmai palieka sustingę
Ir žmonės, savi, artimi.
Kiek siekių, minčių ir svajonių saulėtų
Čia lieka darbais dideliais.
Kad džiaugtis visi savo triūsu galėtų, —
Mus vedėt kūrybos keliais.
Dainų skambesy, darnaus šokio rately
Čia patirtį skleidėt kartų…
Mes jautėm visur vadovaujančią galią
Ir žmogišką širdį kartu.
Nelaimėj visiems Jūs ištiesdavot ranką,
O džiaugsmą dalinot pusiau…
Atleiskit, jei žodžių šiandien neužtenka
Išreikšti, kąjaučiam, garsiau.
Tegu ir toliau kils aukštyn Jūsų kelias
Tarp daugel kelelių, kelių,
Te laikas byrės lyg mažytės smiltelės
Į indą sėkmių didelių.
Prieš pusę amžiaus mokslo ši šventovė
Nemarią kibirkštį Jums įžiebė širdy.
Senoji Gotika lig šiol didingai stovi:
Jaunystė ir rimtis kaip tąsyk ta pati.
Tiek metų Jūs kaip švyturiai prie kranto
Kitiems į laimės uostą rodote kelius…
Sugrįžę čia jaunystę savo randat,
Vėl girdit skambančius čia juoko varpelius.
Ir draugo džiaugsmo ašaroj savas akis išvystat,
Ištiestame delne — bičiulio šiluma, –
Išlikus laikui atspari tikra draugystė
Suskambo sieloje taurių jausmų gama.
Saulutė, keliaudama savo ratu,
Kasdien iš aukščiau spinduliais apdalija,
Mes — Žemės keleiviai su saule kartu
Būties savo vejame margąją giją.
Lyg saulė ir Tu amžinajam kely
Kas metai, kas dieną, kiekvieną minutę
Po spindulį sielos visiems dalini, —
Gyvenimo atkarpą, trumpą trumputę.
Kaip šalta, nyku būtų Žemėj visoj
Be meilės versmės, be gerumo lašelių, —
Ir sielos išdžiūtų vien saulės šviesoj,
Jei širdys į širdis nerastų sau kelio.
Tavoji širdis — lyg dosnumo versmė,
Gaivinantis trokštantį meilės šaltinis.
Aukščiausiasis siųs Tau stiprybę skausme:
Kentėjusis kančią supras pirmutinis.
Širdį taurią, ranką tvirtą,
Išmintį kartų turi,
Netgi grožis neištirpsta
Laiko upės sūkury.
Nesudėsiu žodin visko,
Ką jaučiu aš širdyje, —
Ašaros akys sutvisko
Tarsi jungianti gija.
Tegu taurios širdys
Nerimą išsklaido,
Tegu Jūsų maldos
Negandas atbaido.
Te palaima lydi
Šviesų Jūsų kelią,
Tegu Tas globoja,
Kuris viską gali.
Autorė: Sefanija Savickienė