Mėlynakių rugiagėlių kelias vaivorykštėj liejas,
Kur jaunystė lyg vasara eina, nueina basa.
Tavo laimę lyg angelas neša gyvenimo vėjas…
Ir Tu metų palaukėje niekad nevaikštai viena.
—
Būk tarsi juokas sidabrinės laimės paukštės,
Būk lyg saulėtas rytas virš namų!
Kai Tu tokia – neatsiras veide raukšlės,
Nes jas nubrauksi savo švelnumu.
Būk tarsi laimės žiedas vėjuos prasiskleidęs.
Laiminga būk ir šypsena žavėk!
—
Sustabdykite, laikrodžiai, laiką, –
Tik akimirką aš gyvenu!
Man jaunystės pašėlusios gaila,
Sapnuose ją kas naktį regiu.
Sustabdykite, laikrodžiai, laiką
Ir pašaukit jaunystę vardu.
Nuolatos, nuolatos Tau reikia
Džiaugsmo, meilės ir šimto draugų!
—
Deja… Deja… Suaugom jau seniai, seniai,
Ir dieviška globa riboja mūsų širdis.
Tegu lyg vėjas šėlsta namuose vaikai,
O Tavo širdyje apsigyvena siekiai, viltys.
—
Gelėta vasara Jumyse jau žydi daugel metų,
Bet laikas dar nesiruošia čia rudenėt.
Ilgai brandintą nuoširdumo turtą nešat,
Dėmesingumą dovanodama širdim visiems.
Laiminga pulkit pavasariniam vėjui ant krūtinės,
Tegu smjonių akys nepravirksta danguje!
Tarp artimųjų ir draugų Jūs būkite laiminga,
Nors sidabruoja ne viena plaukų gija.
—
Laimingas baimingas būk Jaunystės šventėj!
Žinok, kad mylimas esi.
Širdis dainuoja, – tik gyvenki
Namą savųjų ilgesy.
Kad Tu žinotum, kaip man trūksh
Tavųjų rankų šilumos…
Tave myliu aš švelniai, švelniai,
Nors užauginom jau vaikus.
Dabar gi pagyventi galim
Ir vėl pabūt abu kartu.
Nėra, atrodo, tokios laimės,
Kuri ateitų be Tavęs.
Lyg paslaptį – dalelę meilės
Tau palikau – tik ją atrask.
—
Neribotas mūsų laimės laikas…
Ji gyvena paslapties skliautuos.
Mums jos rankų lyg gyvybės reikia,
Nenupirksi -niekas neparduos.
Ji laisva tarytum skrydy paukštė:
Nepašauksi – jos nepriviliot…
Tiktai sau sparnus gali palaužti, –
Bet juk verta jos ieškot.
—
Prabėga kartais laikas,
Ir tuštuma bereikšmė praleistų dienų
Užgriūna begaliniu sunkumu,
Ir ši sunki našta atlėgsta tik tada,
Kai širdimi nenujausta,
Laukimu neišlaukta
Ateina ta diena,
Kurios nekeistum į tūkstančius kitų.
—
Būk ūk laiminga, šypsokis tiems metams, kur liko,
Praeitis Tavo soduos su vėju lai šoks…
O dabar Tu gyvenk ir mylėki aistringai, –
Lai jaunatvės ugnis Tavyje dar liepsnos.
—
Tarsi pražydęs sodas – puošmena šios žemės –
Taip savo buvimu Tu nuostabi esi žmonių rate.
Būk siekiais tobula! Juk pats likimas lemia,
Darbais kad būtum tarp žmonių pripažinta.
—
Metai prabėgo, atėjo branda, –
Turtais pavirto idėjos.
Lai nepalieka Tavęs šypsena –
Metai prabėgs, liks tik vėjas…
—
Tai nepaprasta jėga, kai vyrui keturiasdešimt, –
Siaučia vėjai keturi, o stiprūs ~ tartum šėltų dešimt
Tai nepaprasta erdvė, kai dar tik keturiasdešimt, –
Lyg erelis baltą debesį sparnais stipriais valdau
Linkini Tau gyvent, mylėt ir dar ilgai širdy nesenti, –
Tegu nuoširdumas Tavy gyvena amžinai.
—
Liepsnok akimirkom, bet nesudek!
Būk nesutramdomas dėl tikslo!
Paskui idėją rask, ką vest.
Gyvenki taip, kad laužas liktų!
—
Bėga metai jaunystės, ir nėra kada pagalvoti,
Ar suspėji gyventi, – su vėjais leki ir leki.
Tavo laivas audringu gyvenimu plaukia svajoti, –
Bet suspėji tik būt žmogumi.
Štai puikus jubiliejus, ir laikrodžiai leis parymoti…
Pirmąkart atsipūsti, pajusti idėjų erdves…
Debesų baltas žirgas, kurį Tu bandai pažaboti,
Tegu lekia su vėjais virš jūros, kur laimė gyva.
—
Aš sveikinu Tave, Svaigus Gyvenimo Pavasari!
Jaunyste Išsvajotųjų Audrų!
Tai laikas, kada džiaugsmas netveria,
Jei Tu viena esi ir be draugų.
Aš sveikinu Tave pačiam Gyvenimo Pavasary,
Linkėdama daug mylinčių žmonių.
Tegu pražysta Tavo vasara
Gražiausiuoju jaunystės vainiku.
—
Nuo tos dienos, kai krikšto marškiniais aprengę
žvelgėm,
Akimirksnis prabėgo -patikėt, sūnau, sunku.
O štai dabar jaunystės baltas žirgas galvą kelia,
Gyvena tavyje didi jėga jaunų žmonių.
Laimingas visad būki siekių kelyje, svajoki!
Lai išsipildo Tavo visos viltys ir planai,
O metai bėgantys nebūna niekada vienodi!
Būk jaunas, linksmas ir šypsokis amžinai.
—
Tu švelni tarsi vasaros vėjas,
Tas, kurs glosto palaukės gėles.
Lyg pavasario saulė atėjus
Mums žadi vien gerumą atnešt.
Tau gimtadienio puokštę ir meilę
Nešam mylinčiom savo širdim.
Mums Tau nieko, mieloji, negaila:
Kas brangiausia, su meile paimk.
—
Padūkusio vėjo jaunystės jėga,
Pašėlusio vasaros juoko dvelkimas
Ir meilė kas kartą aplanko Tave,
O Tu nuostabi tarsi jūros siautimas.
Tegu nesibaigia nei ryto aušra,
Nei vakaro saulės ėjimas į sapną…
Būk nuolat laiminga, be galo miela, –
Neduok niekam savojo žavesio rakto.
—
Pražydo tarsi sodas Tavyje jaunystė,—
Nebūna metų mūsų sielai gražesnių,
Kada jau išlekia šalin linksma paikystė,
Kada esi laimingas tarp žmonių.
Žmogaus gyvenimas – prasmingas laiko srautas,
Jis neša viltį ir tikėjimą širdies.
Lai apkabina gerumu svajonių vėjas,
Tegu jaunystė Tau gyvent padės.
—
Kaip nebūna svajonių ežero be kranto,
Taip gyvenimo – be artimų žmonių.
Esi man artimiausias – bėdoj paduodi ranką
Arba kai paguodos žodžio aš siekiu.
Pasiekęs daug – minčių, idėjų, tobulumo,
Esi žmogum, kuriuo gali sekt kiti.
Linkiu Tau nuolat rasti dvasinio artumo
Vaikams ir tiems, kas Tau ištikimi.
—
Būk laisva ir nepriklausoma tarytum paukštis, –
Lai svajonė skrenda Tavo mintimis.
Tu gyvendama pasieksi tokį laisvės aukštį,
Kokį dovanos galingoji lemtis.
—
Tarsi jūra banguoja gyvenimo srovės,
Neša baltąją viltį jaunystės laivai.
Kai nurims sielos audros, atrasi sau lobį
Šeimoje, nes čia auga brangiausi vaikai.
Tavo rankų gerumo, širdies atlaidumo
Mums reikia lyg duonos, lyg širdies šilumos.
Būk laimingas ir sveikas, suraski artumą…
Mūsų meilę iš naujo atraski vaikuos.
—
Mes linkim Tau turėti tikslą
Ir plaukt svajonių vandenuos.
Žmogus kol jaunas – gali viską!
Tik niekada svajonių neprarask!
Ir neaimanuok!
—
Nėra nieko gražesnio ui pavasario žiedą,
Už beribį ošimą nuostabių ąžuolų:
Tai jaunystė pašėlus, – pavydėti man lieka,
Kad su medžiais į dangų jau užaugai ir Tu
Būk laimingas, laimingas, –
aš vien laimės linkiu.
Autorė: Nejolė Laukavičienė.