Ateik pas mane, kai mėnulis žvaigždes sumigdys, kai vėjas nurims. Ir pabelsk į manąsias duris ir būsime per amžius kartu!
Ar žinai kas aš! Aš tavo svajos, meilė ir aistra, myliu ir aš tave, aš tavo šypsena, tavo noras – na tiesiog aš tavo…
Ruduo… Krinta lapai… Sako miršta gamta. Netiesa… Ruduo ne lapai… Ruduo kartais meilės pradžia…
Kai baltos snaigės kris ant tavo veido, šviesus mėnulis tau bučiuos akis, prisimink, kad kažkur pasauly yra dėl tavęs plakanti širdis!
Kažkas man pasidarė! Tikriausiai sergu, nes vos tave pamatęs iškarto nukaistu, širdelė smarkiai plaka ir seilės ima tįst. Pašaukt tave norėčiau, bet negaliu išdrįst, vos tik pražioju burną tiktai atsidustu. Buvau aš poliklinikoj dėl šitų sopulių ir daktaras nustatė, kad aš tave myliu!!!…
Žvaigžde mano – žvaigžde šviesi, kur nuo manęs bėgioji? Kur, skaisčioji? Kas man švies, kad nuo manęs bėgioji…
Meilės serumas: 200g šviežių jausmų, 100g aistros, pridėti kuo daugiau bučinių ir apkabinimų. Naudoti dviese lovoje! P.s. Už pasekmes neatsakome!!!
Jei tavo širdis būtų kalėjimas – norėčiau būti uždarytas „jame“ iki gyvos galvos…
Aš myliu tave nuo žemės iki mėnulio…
Atėjus rudeniui šaltam, sustingo laikas trumpam, upės rodos vis ramesnės, širdys tampa vis šiltesnės…
Tu mano meilė, džiaugsmas ir svajonė, tu mano nuostabūs sapnai, myliu tave kaip galima mylėti žmogų, myliu tave dabar, o gal ir amžinai!!!
Yra širdis, kuri myli tave ir plaka tik dėl tavęs. Ir per dienas, naktis nemiega, o tu turi atspėti kas?…ahh…mano numylėtasis kačiuk, kaip aš tavęs pasiilgau naktimis šalia savęs! Kad tu žinotum kaip man tada trūksta tavęs!
Noriu į tavo glėbį, beprotiškai noriu… Mintyse karštai tave bučiuoju!
Gyveni, kad mirtum! Miršti, kad gyventų kitas. Tokia gyvenimo prasmė man nepatinka, o su tavim mergyt, mano gyvenimas prasmingas, tik su tavim jaučiuos laimingas!
Trim dalykais pasižymi žmogus: siela, protu ir kūnu. Sielos trauka gimdo draugystę, proto trauka – pagarbą, kūno trauka – geismą. Susijungus visoms trims gimsta meile…
Mylimasis, šiandien būkim paukščiais. Dideliais, laimingais paukščiais ir į saulę skriskime mylėtis – žemėje nepurvinkim sparnų…
Savo meilės angeliukui, savo saulės spinduliukui saldžią braškę dovanoju ir karštai karštai bučiuoju. Juk žinai, kad saulutė toli, bet ji šildo ir šviečia širdį…ir atmink, ta saulutė – tu, be tavęs man širdutėj tamsu…
Ėjo bučkis per girelę ir sutiko jis širdelę. Pabučiavo į žanduką ir paliko jai laiškiuką, gal tikėsi, o gal ne, bet myliu tiktai tave!
Mylėdami gėrimės vien savo pačių sukurtomis iliuzijomis…
Norėčiau laimę dovanot, deja, aš pats jos neturiu, karštai norėčiau pabučiuot, bet per mobilų negaliu…
Ateis tamsi naktis, visi ramiai miegos, tiktai mana širdis apie tave galvos…
Kai tu gimei, lijo lietus. Bet tai ne lietus, tai verkė dangus, kad prarado dar viena angelėlį…
Zuikute!!! Man širdį skauda nuo jausmų, kuriuos giliai aš tau jaučiu! Užmiršti jų aš negaliu, nes mirsiu greitai aš be jų.
Myliu mergužėlę, tokią jauną pievų gėlę!
Mano gėle, mano laime, kur esi?!
Kad iš dangaus aš gaut sparnus galėčiau ir neštų jie kaip nerami dvasia, plasnočiau aš audras įveikęs, lėkčiau, kur tavo nuostabių akių šviesa…
Kiek kainuoja tavo lūpos ir nors trečdalis akies? Aš verkiu kvailai parklupęs penktą naktį iš eilės… Kiek kainuoja tavo pirštai, tavo rankos, tavo kojos?
Lai bučiuoja vėtra tavo plaukus, lai akis sušlapina audra, lai per amžius šie žodžiai skamba: mūsų draugystei užtvarų nėra!
Obuoliuką kramtau ir galvoju kur tu! Jeigu būtum kartu – pusę gautum ir tu!!!
T – aš raidę parašysiu. A – pridėti dar galiu. V – iš meilės parašysiu. E – atspėk ką aš myliu?
Tarp žiaurių gyvenimo verpetų, klajodamas aš tave sutikau ir sužavėta tavo žodžio, karstai pamilau!!!
Gražu kai žiemą pūga siaučia, kai vėjas neša snieguoles, tuomet svajoju aš prie lango, gal ir tave atneš…
Mirkt akytę, duokš rankytę – pabučiuoti noriu ją! Noriu švelniai apkabinti ir pabust visai šalia.. Taip arti, jog tu pajustum mano širdį plakant tau.. Tau vienai…
Jei baltos snaigės kris ant tavo veido, šviesus mėnulis tau bučiuos akis, prisimink, kad kažkur pasauly yra dėl tavęs plakanti širdis!!!
Žinok, kad meilė aukso perlas, žinok, kad meilė – paslaptis, žmogus be meilės aklas vergas, o ir gyvenimas tartum naktis…
Tos ilgos naktys be mėnulio, padangėj pilna debesų, bet niekada aš netikėjau, kad be tavęs bus taip sunku!!!
Aš nežinau, ko liūdi mano siela, aš nežinau kas pavergė mane, man be tavęs gyventi nebemiela, man be tavęs pasaulio nebėra…
Snaigės plevena vėjyje, stingsta nuo šalčio širdis, kas atgaivins ir sušildys, tam ledo gėlės pražys.
Dabar atsisėsk… Atsipalaiduok… Nieko nieko negalvok… Jauti? Kažkas švelniai paliečia tavo lūpas… Nebijok, tai aš tave bučiuoju prieš miegą…
Ir drasko jaunąją krūtinę man toji nežinia tamsi. Ir viltį varo lauk auksinę, ir sako: – laimės nerasi!…
Ir kol nepradės raudonuoti dangus, jai pinsiu iš meilės žiedų vainikus.
Pamilau mergelę jauną, dar skaistesnę ir už saulę, dar lieknesnę už žolyną ir blaivesnę už rasą rytmetinę.
Paliesk mane žvilgsniu – ir aš pamilsiu tas akis, o lūpas kuriomis bučiuosi, sapnuosiu naktimis. Paliesk mane, į savo sapną panardink Ir švelniai, švelniai apkabink…
Labanakt, mano angele aplankysiu tave sapne.. Jei pajusi švelnų lyg pūkas prisilietimą, žinok, kad tai aš glostau ir bučiuoju tave…
Tu nuostabus… Žavus… Viliojantis mano sapnas. Noriu, kad jis niekada nesibaigtu…
Kada naktis apgaubia žemę ir gęsta namuose šviesa, Tave matyt ir jausti noriu, tu mano džiaugsmas ir aistra…
Kai švelnus vėjelis praskrisdamas pakuždės tau mano vardą paslapčia, tai žinok, aš tavęs pasiilgau, mintimis skrendu pas tave..
Širdele mano smarkiai plaka, nuo meilės tau esu apakus!
Tegul tau saule šviečia nuostabiausiais spinduliais, menulis teneša tau laimę, tegul tau daug žvaigždžių rodo tiesų kelią, o vėjas tegul atneša tau meilę…
Nuo meiles yra visokiu vaistų, tačiau nėra nė vieno patikimo:)
MEILES RECEPTAS: 200g šviežių jausmu ir 100g aistros. Pridėt kuo daugiau bučinių ir sumaišyt su apkabinimais. VARTOTI DVIESE LOVOJE!
Draugystė tai žvaigždė, o meilė.. meilė- tai žvakė. Žvaigždė nenustoja žibėt net ir tada kai žvakė sudega…
Tavo švelnios rankos mano širdį apkabino, ilgesiu apdovanojo, naktimis aš jas sapnuoju. tavo rankos apkabino apsvaigino…
Negaila man, kad žūsta meilė, negaila man, kad skiriasi keliai, bet gaila kad tave mylėjau, o meilės tu nesupratai…
Nebijok žaizdų – jos užgyja. Nebijok skausmo – jis praeina. Nebijok mirties – ji neišvengiama. Nebijok meiles- ji būtina…
Kas jaučia meilę, o kas ne! Priprask, pasaulyje jau taip yra, kad žmogų nugali aistra, bet jei jo meile amžina, nenugalės jos niekas, niekada!
Kad vėl dangus taip skardžiai juoktus, primindamas jog tu salia esi, kad neštų man mintis sparnuotas ir leistų jausti kaip šiltai mane apkabini..
Tikėk saule, net tada kai ji nešviečia, tikėk meile, net tada kai jos nejauti, tikėk laime, net tada kai ji labai, labai toli. Šiaip tai šypsokis, ryt bus tik geriau!
Vos pamačius tave mirštu, bet vėliau vėl atsistoju. Jeigu kūno neparduodi, gal nors žvilgsnį išnuomotum?
Kaip aš norėčiau Tave visą glamonėti, uždegti aistrą Tavyje Nebegaliu ramiai aš nusėdėti, nebetelpu aš savyje… 😉
Mylėki Tu mane ir aš Tave pamilsiu, Glamonių svaigulyj paskęsime abu… Aistringais bučiniais Tave aš apipilsiu, Tereikia Tau tiktai – pašaukt mane vardu. 🙂
Kai Tu miegosi, aš galvosiu apie Tave, kai Tu eisi, aš svajosiu eit šalia, kai Tu verksi, aš būsiu ašara tava, kai Tu džiaugsies, aš busiu džiaugsmo dalele…
Paliesk mane žvilgsniu – ir aš pamilsiu tas akis, o lūpas kuriomis bučiuosi, sapnuosiu naktimis. Paliesk mane, į savo sapną panardink Ir švelniai, švelniai apkabink…
Labanakt, mano angele, aplankysiu tave sapne.. Jei pajusi švelnų lyg pūkas prisilietimą, žinok, kad tai aš glostau ir bučiuoju tave…
Tu nuostabus… Žavus… Viliojantis mano sapnas. Noriu, kad jis niekada nesibaigtų…
Kada naktis apgaubia žemę ir gesta namuose šviesą, Tave matyt ir jausti noriu, tu mano džiaugsmas ir aistra…
Kai švelnus vėjelis praskrisdamas pakuždės tau mano vardą paslapčia, tai žinok, aš tavęs pasiilgau, mintimis skrendu pas tave..
Meile prasideda idealais, o baigiasi – adijalais.
Dusia skęsta alkoholy, mano kūnas tavęs nori, mano noras begalinis, stoviu aš su apatiniais, nebandyk mano kantrybės, skambink greitai nekankinęs..
Nėra meilės be vilties, nėra sekso be trinties, nėra bučkio be liežuvio, o prieš miegą liulio liulio.. LABANAKTIS… zZz…zZz…zZz.
Mylėti galima tik vieną kartą… Ir dar kartą… Ir dar kartą… Nes gyvenimas tiesiog per trumpas, kad būtų galima nemylėti!
Širdele mano smarkiai plaka, nuo meilės tau esu apakus!
Ryte nevalgiau – galvojau apie tave. Dieną nevalgiau – galvojau apie tave. Vakare nevalgiau – galvojau apie tave. Naktį nemiegojau.. nes norėjau.. valgyti 🙂
Tegul tau saulė šviečia nuostabiausiais spinduliais, mėnulis teneša tau laimę, tegul tau daug žvaigždžių rodo tiesų kelią, o vėjas tegul atneša tau meilę…
Nuo meiles yra visokiu vaistų, tačiau nėra ne vieno patikimo.
Įsimylėti tai lyg nuvalyti dulkes nuo pilkos kasdienybės, viskas nušvinta ryškesnėm spalvom. Šv. Valentino dienos proga linkiu, kad tos dulkes nespėtų nusėsti..
MEILES RECEPTAS: 200g šviežių jausmų ir 100g aistros. Pridėt kuo daugiau bučinių ir sumaišyt su apkabinimais. VARTOTI DVIESE LOVOJE!
Draugystė tai žvaigždė, o meilė.. meilė- tai žvakė. Žvaigždė nenustoja žibėt net ir tada kai žvakė sudega…
Tavo švelnios rankos mano širdį apkabino, ilgesiu apdovanojo, naktimis aš jas sapnuoju. tavo rankos apkabino apsvaigino…
Negaila man, kad žūsta meilė, negaila man, kad skiriasi keliai, bet gaila, kad tave mylėjau, o meilės tu nesupratai…
Dabar atsisėsk… Atsipalaiduok… Nieko, nieko negalvok… Jauti? Kažkas švelniai paliečia tavo lūpas.. nebijok, tai aš tave bučiuoju prieš miegą…
Nebijok žaizdų – jos užgyja. Nebijok skausmo – jis praeina. Nebijok mirties – ji neišvengiama. Nebijok meiles – ji būtina…
Meilė – ji nuveda savo keliu, įskaudina ir palieka… Bet kartais ji suveda du skirtingus žmones!
Kas jaučia meilę, o kas ne! Priprask, pasaulyje jau taip yra, kad žmogų nugali aistra, bet jei jo meilė amžina, nenugalės jos niekas, niekada!
Kad vėl dangus taip skardžiai juoktus, primindamas jog tu šalia esi, kad neštų man mintis sparnuotas ir leistų jausti kaip šiltai mane apkabini..
Tikėk saule, net tada kai ji nešviečia, tikėk meile, net tada kai jos nejauti, tikėk laime, net tada kai ji labai, labai toli. Šiaip tai šypsokis, ryt bus tik geriau!
Vos pamačius tave mirštu bet vėliau vėl atsistoju. Jeigu kūno neparduodi, gal nors žvilgsnį išnuomotum?
Kaip aš norėčiau Tave visą glamonėti, Uždegti aistrą Tavyje. Nebegaliu ramiai aš nusėdėti, nebetelpu aš savyje…
Mylėki Tu mane ir aš Tave pamilsiu, Glamonių svaigulyj paskęsime abu… Aistringais bučiniais Tave aš apipilsiu, Tereikia Tau tiktai – pašaukt mane vardu.
Kai Tu miegosi, aš galvosiu apie Tave, kai Tu eisi, aš svajosiu eit šalia, kai Tu verksi, aš busiu ašara tava, kai Tu džiaugsies, aš būsiu džiaugsmo dalele…
Viskis su kola – gerai. Lietus – nuostabu. Seksas – labai gerai. Seksas su tavim – nepakartojamas įrodymas, jog verta gyventi…
Norėjau draugauti su saule, norėjau draugauti su tavim, bet tu buvai ir būsi kiaulė, geriau draugaut su avim.
Nera vaisto nuo meiles, nebent tik mylėti dar labiau…
Meilė neklausia tavo vardo, ir kiek tau metu nesvarbu… sustoja ji ties tavo langu, ir tyliai sako – ateinu…
Padovanok man mielą užmirštą žodį, kažką labai paprasto, kažką visai nereikšmingo, kaip balsą lapo, kuris spalį vienas laikosi ant medžio… Padovanok man žodį.
Jei tu būtum angeliukas ir gyventum danguje, tai aš būčiau tas velniukas, kuris gundytų tave.
Pakilo rytmečio vėsa ir nusileido ant kalnų rasa. Lašelis mažas tu esi kurs žvilga spindi iš toli. Norėčiau į rankas paimt, priglaust ir švelniai apkabint.
Nusišypsok, užmerk akis, tegu tai bus tau paslaptis, tokia švelni kaip ta pusnis, kur gimė pirmas bučinys..
Virš manęs žvaigždėtas dangus… prieš mane tyli jūra… tik kažko man trūksta… man trūksta tavęs…
Aš nežinau, ko liūdi mano siela, aš nežinau, kas pavergė mane, man be tavęs gyventi nebemiela, man be tavęs pasaulio nebėra..
Tos ilgos naktys be mėnulio, padangėj pilna debesų, bet niekada aš netikėjau, kad be tavęs bus taip sunku!
Žinok, kad meilė aukso perlas, žinok kad meilė paslaptis, žmogus be meilės aklas vergas, o ir gyvenimas tartum naktis..
Prašiau Dievo gėlės – davė darželį. Prašiau Dievo obuolio – davė sodą. Prašiau Dievo medžio – davė mišką. Prašiau Dievo meilės – davė tavo telefono numerį…
Būk Tu laiminga, kaip saulė patekėdama. Būk skaidri, kaip ežero vanduo. Būk saldi, kaip bičių medus. Tu tik būk… šalia manęs…
Zuikute!!! Man širdį sopa nuo jausmų, kuriuos giliai aš Tau jaučiu! Užmiršti jų aš negaliu, nes mirsiu greitai aš be jų.
Kai Tu gimei, lijo lietus. Bet tai ne lietus, tai verkė dangus. Kad prarado dar vieną ANGELĖLĮ…
Kiekvieną kartą saulei nusileidus, Paskęstu aš gražiuose sapnuose, Tu bėgi auksinius plaukus paleidus, Tu tirpsti meilės svajose…
O aš tikėjau tavo meile, tikėjau žodžių gražumu, bet visa tai tiktai apgaulė, kaip sniegas vasaros laike…
Kam gyventi, jei gyvenimas trumpas? Kam mylėti, jei meilė kančia? Kam sakyti, kad myli mane, jei rytoj pasakysi, kad ne?!
Ateis tamsi naktis, visi ramiai miegos, tiktai mana širdis apie tave galvos…
Norėčiau laimę dovanot, deja, aš pats jos neturiu, karštai norėčiau pabučiuot, bet per mobilu negaliu…
Saulute pabėgo kažkur toli, mane paskandino giliam liūdesy. Man trūksta tavęs, tu nuostabi, norėčiau, kad būtum arčiau nei esi…
Sutiksiu aš tave sapne, apkabinsiu nejučia. Žvaigždes po kojomis patiesiu, su Tavo lūpom susiliesiu. Atsikeliu aš ryte, ak, ak, kaip gaila, buvo tai sapne!!!
Ar žinai, kodėl saulės zuikučiai linksmi?! Nes šiam pasauly Tu esi!!!
Ar žinai, kodėl saulės zuikučiai tokie linksmi? Todėl, kad šiame pasaulyje Tu esi! Ar žinai, kodėl menulis žiūri žemės kryptim? Į Tave! Jis juk žiūri kartu su manim!
Jei baltos snaiges kris ant tavo veido, šviesus menulis tau bučiuos akis, prisimink, kad kažkur pasauly yra dėl tavęs plakanti širdis!
Kai ašaros užtvindo mėlynas akis ir nieks nepasakys, kad mano meilė niekad jau negrįš ir liks pasaulis praeity, tol, kol ta ašara širdy paskęs toli toli, toli…
Aš ne viena, o tu vis stovi ir kažko lauki. Aš vėl liūdna, bet tu ir vėl paguodi mane. Aš kartais linksma, bet tik kai tu būni šalia. Tad niekur neik, liki šalia…
Mylėdami gėrimės vien savo pačių sukurtomis iliuzijomis…
Trim dalykais pasižymi žmogus: siela, protu ir kūnu. Sielos trauka gimdo draugystę, proto trauka – pagarbą, kūno trauka – geismą. Susijungus visoms trims gimsta meilė…
Kol nesutikau tavęs, aš niekad šito dar patyrus nebuvau – kad ateina meile ir palieka žemėj ir širdy šviesiau!
Ašarų upeliais plaukia dar viena diena, – išėjai „sudie” netaręs – sieloj tuštuma…
Daugel ašarų išlieta… Daug karštų minčių… Atminimuose belieka… žodžiai be raidžių…
Tavo veido švelnūs bruožai, rankų šiluma, tavo mintys… Tavo žodžiai…Mano vienuma…
Atleisk, kad aš tave mylėjau, atleisk, kad aš tave trukdžiau, atleisk, kad aš tavim tikėjau ir tik šiandiena viską supratau…
Atleisk, gyvenime ne taip jau būna, o aš nedaug tau blogo padariau… Tad stengiuosi iš kelio pasitraukti vien tik todėl, kad būtų tau geriau…
Ar žinai kodėl šypsosi saulė, ko pasaulis toks šiandien šviesus? Tai todėl, kad margajam pasauly, mes atradom šilčiausius jausmus!
Ateik šiandien i mano sapną ir aš tau parodysiu tiesiausią kelią į žvaigždes. Leisk tave pajausti ir aš visą amžinybę būsiu tavo…
Priglusk prie mano lupų ir išbučiuok akis…Širdis tau tyliai „myliu” pasakys… pajuski šilumą sapnų, nes tik per juos te ateinu…
Ateis tamsi tamsi naktis, o su naktim ir sapnas atkulniuos, kuriame visi man bus vienodi, tačiau tave aš atpažinsiu iš akių, kurių pamiršti niekaip negaliu…
Užmerk akis, nusišypsok, pajusk kaip aš tave bučiuoju, ir apie nieką negalvok – šią naktį tau padovanoju…
Šiąnakt dovanoju tau žvaigždes… juoką iš laimingos praeities… kvepiančias svajonėmis gėles ir dalelę liūdinčios nakties…….saldžių sapnų…
Begu bėgu takučiu ir tave drauge kviečiu: susitiksime sapne – pabučiuosi tu mane. O dabar greičiau į lova, eik miegoti, kazanova! Labanakt!
Buk gėle, tik ne kiekvieno skinama ir prie širdies segama!
Gyveni, kad mirtum! Miršti, kad gyventų kitas. Tokia gyvenimo prasmė man nepatinka, o su tavim mergyt, mano gyvenimas prasmingas, tik su tavim jaučiuos laimingas!
Kiekviena karta atsikelęs, aš žinau, kad ir tu atsibudai ir nors man šalta, mane šildo tavo man jausmai!!!
Saukiu per miegus tavo vardą. Sanuoju, kad mes ir vėl kartu. Jaučiu aš vėl tą patį jausmą, kad be tavęs gyvent aš negaliu!!!
Nurimo vejas, visur tylu aplink, girdžiu tiktais kaip plaka tavo širdis arti. Tu sušnabždėjai man kažką gražaus, aš neištvėriau ir pabučiavau!
Tu nežinai, kiek aš miegojau, kaip aš atrodau ir jaučiuos, bet žinok, kad mano mintyse tu busi nuolatos…
Tu juk žinai, kad mano širdutėje busi amžinai, tu žinai, kad man patinki labai, bet, turbūt, nežinai, kad man esi reikalinga labai!!! Nes aš myliu tave labai…
Tu žinai kaip aš jaučiuos blogai, kodėl man nesiseka taip, kodėl aš vienas visąlaik, kodėl manęs nemyli taip kaip aš myliu tave labai!!!?
Noriu apkloti Tave šiltais meiles sparnais, apkabinti karštai, karštai.. Pabučiuoti tyliai, tyliai ir švelniai, kad net pavydėtu balti angelai!!!
Saulute pakilo anksti rytuose, menulis pasiliko giliai po žeme.. Kur mano meilė? ..O ji kažkur laukia, kol rytas ateis ir pažadins vėl ją saldžiais bučiniais…
Mirkt akyte, duokš rankytę – pabučiuoti noriu ją! Noriu švelniai apkabinti ir pabust visai šalia.. Taip arti, jog Tu pajustum mano širdį plakant Tau.. Tau vienai…
Aš užtrenkiau širdies vartus ir saugiai paslėpiau raktus. Mergyte tik nusišypsojo ir durys jai atsilapojo!!!
Noriu i tavo glebi beprotiškai noriu… Mintyse karstai tave bučiuoju!!!
Ant stogo krašto vaikšto miegas. Jo žydros žydros akys žiūri i mane ir mano basos kojos šąla, nes vėl šiąnakt miegu vienas!!!
Tu mano meilė, džiaugsmas ir svajonė, tu mano nuostabūs sapnai, myliu tave kaip galima mylėti žmogų, myliu tave dabar, o gal ir amžinai!!!
Įsivaizduok, karšta diena, ledukas slysta tavo krūtine. Nors ledas šaltas, bet meilė tai karšta, be to ledukas mano dantyse!!!!
Prieblanda, aplink tyla… tavo lupos, jos jau čia… prisiglaudžia, nuramina, vėl užkaitina, vėsina… tam nėra jokių ribų – tai lyg jūra be krantų…
Labas rytas, mano saule, tikiuosi sapnai buvo saldūs ir esi žvali, nes ketinu išbučiuoti tavo gaivų kūną. Bučkis, bučkis, bučkis…
Vakaras – tai metas kada viskas nurimsta ir apsigobia meilės skraiste, tada įsimylėjusios sielos skuba viena pas kitą, kad galėtų džiaugtis begaline meile…
Kartais mintimis i rytojų važiuoju, kartais kaip vaikas kvailioju, kartais tavo vardą sapnuoju, kartais tavo žvilgsnį medžioju…
Atėjus rudeniui šaltam, sustingo laikas trumpam, upės teka vis ramesnės, širdys tampa vis šiltesnės…
Gražioji fėja, gražiom akim…Sapnuok draugus pavargusiom mintim…Prabudus anksti ryte tu pažinsi jausmus, kai švelni širdies ranka pasibels i tavo namus.
Jei pažvelgsiu aš aukštyn i tavo dangų, jei šilta žvaigždė nukris ant mano rankų, jos keista viltis pateiks man viltį, jog turiu surasti kelią i tavo širdį.
Atšalo ant stalo kava. Užmigo man meile visa. Mano širdis džiaugsis ir dainuos, bet niekas to nesužinos…
Kai suvilios tave vaikino akys, o sieloj bus taip gera ir ramu, atmink, kažkas yra pasakęs – pamilti lengva, o mylėt sunku…
Kai saulė i jūrą nugrimzta, tamsa apkabina gatves… Kažko man širdis neberimsta, galbūt, kad ilgiuosi tavęs…
Jei tu gyvensi šimtą metų, aš norėčiau šimtą metų be vienos dienos, tada man netektų gyvent be tavęs nei dienos.
Kas yra gėlė be saulės, kas yra žemė be dangaus? Kas esu aš be tavęs, štai kodėl tau sakau, kad myliu tave.
Tu toks, kurio man… Tu toks, kuris nieko… Tu toks, kad aš negaliu… Tu toks mažas, kaip… Bet koks tu bebūtum, vis viena esi man…
Aš norėčiau būti ašara – gimęs tavo akyse, gyvas riedėdamas tavo skruostu ir mirštantis tavo lupose…
Meilė lyg karas – lengva pradet, sunku baigt, neįmanoma pamiršt…
Drugeliui reikalingi sparnai, ledkalniui – šaltas vanduo, man – tu.
Aš myliu tave nuo žemės iki menulio…
Jei tavo širdis būtų kalėjimas – norėčiau būti uždarytas jame iki gyvos galvos.
Šešėlių karalystėj mes žaidžiam slėpynes, aistra, švelnumas, meile paslėpti po bejausmėm kaukėm… ir ašara nurieda, tik ašarų čia nieks nemato…..
Šiąnakt aš pasiversiu nakties šešėliu ir kartu su naktiniais drugiais įskrisiu pro praverta nakčiai tavo langą…
Norėčiau… justi tavo kvapą, norėčiau… aš kas ryt pabust salia tavęs, norėčiau… saulę tau nuskinti, norėčiau…. kad norėtum tik manęs……
Tarp žiaurių gyvenimo verpetų, klajodama aš tave sutikau, ir sužavėta Tavo žodžio, karstai tave pamilau!
Dalinkis meile su kitu, nes meilė gimė dvynuku!