Rudens dvasia
Pavargusi plevena
Voratinkliais pavirtusiais
Drugiais…
Tava širdis šįryt te saulę mena,
Kur pajūry
Pasklidus gintarais…
Pavasario giesmę
Širdis teišgirs –
Šį rytą lai debesys
Saule pavirs…
Te jaunystės dienos
Nepralėks lyg žaibas,
Nuobodis be laiko
Nepabels širdin,
Laimė tegu skleisis
Tarsi tulpės žiedas,
Džiaugsmas tegu lanko
Kviesdamas pirmyn…
Te niekad negandos
Ir žvilgsnis piktas
Nežeis širdies –
Kiekvienas vakaras,
Kiekvienas rytas
Į laimę kvies…
Tegu laimė neapleidžia
Jūsų būsto niekada,
Ir aplenkia nesuradus
Nelaiminga valanda…
Nors pūga už lango
Siaučia, nenurimsta,
Viskas susilieja
Šoky siautulingam,
Teneges ugnelė
Židinio Jūs gimto-
Švęskit jubiliejų,
Būkite laimingi!..
Tėvelio šulinio
Vanduo gardžiausias,
Motulės dainos
Pačios gražiausios…
Kanklių skambėjimas
Užburia širdį.
Svirties girgždėjimą
Net sapne girdim…
Ir būsi tu šviesa –
Jei saulė sieloje spindės…
Ir būsi tu visatoj
Mirgėjimas žvaigždės…
Ir būsi žemėj
Lelija balta
Skaidria viltim
Paženklinta kakta…
Laukų gėlė tu būsi
Pievų kilime
Ar akmeninio aukuro
Šventąja ugnele…
Vasaros burtai dar keri –
Bet jau šermukšniai rausvi,
O mėnesiena vakarė
Virpina stygą širdy.
Žvaigždės bekraštį sietyną
Štai pamažu pakabina…
Tau jis tešviečia šį kartą –
Gimti rugpjūty juk verta?..
Paparčio žiede laimė slepias,
Vandens lelijoj – trapios viltys…
Nepabaidyk žydrosios paukštės –
Galbūt svajonės išsipildys?..
Nėra nei skaičiaus, nei ribų
Dienoms ir mėnesiams, ir metams…
Mes amžiams įkvėpėm gimtų namų
Jaukaus nemirtingumo kvapą…
Metai bėga, grūdina ir auklėja –
Tik nesenka valios atsargų aruodai…
Nepavarkit gyvenimo pusiaukelėj
Jis stipriuosius retai išduoda!
Ir regėsis nuo metų nuokalnės
Tos kalvos, kur saulėteky juokėtės
Tebetraukia linksmai pasiautėti,
Paklausyti lakštingalos pusiaunakty…
Nepriplaukti dar laukia uostai –
Vilties dvelkimas plaukus glosto…
Už horizonto lyg laivai
Pranyksta metai,
O dienos gęsta
Blyksinčiais žaibais…
Tegu akimirkos džiaugsmingos retos
Lyg stebuklingas žiedas išsiskleis…
Jaunystė – šventė, kraujui kunkuliuojant!
Jaunystė – troškulys kovos…
Tik atsimink, ji greitai prašuoliuoja –
Tik blykstelėjo – ir nebėra jos…
Būk atsargus – gyvenimo ėjimų
Nebeištaisysi…
Paleisi laimės paukštę –
Nepavysi…
Prabėgo atminty tartum viena diena
Gyvenimas lyg šiolei…
Čia džiaugsmas jis, o kartais ir kančia
Viliojanti į tolį…
Ištraukim iš širdies spyglius –
Te nerimas nakty pražus…
Jaunystės žavesio
Neišsakysi žodžiais…
Spalvom ryškiausiom
Jo nenutapysi…
Šaltinio vėsumoj
Ar laužo kibirkšty
Akimirką trumpiausią
Ją išvysi…
Ryškiaspalvę metų mozaiką
Dienos nepaliaujamai kuria…
Skrieja gyvenimo laivas pirmyn,
Purpurinės jo švyti burės…
Ir nei audros nebaisios jam
Ir nebaisu jam paklysti –
Neša laivą į priekį tą
Amžinoji širdies jaunystė…
Lenks šį rytą galvas
Tau rasotos tulpės į
Vėl išskrido metai
Tarsi baltos gulbės…
Atskraidins lengvutis debesėlis
Lyg dangaus mėlynė džiaugsmą tyrą,
Ir įteiks lemtis, aukštai iškėlus,
Dar vienų prasmingų metų lyrą…
Raudo žemuogės
Pušyno saujoj,
Kvapą švelnų skleidė jazminai,
Kai nežinomas žemes suradęs
Pirmąkart svečiu jose buvai.
Būk linksma,
Mieloji juodaplauke,
Te šį rytą saulė Tau nušvis,
Džiaugsmas didelis,
Šviesus, nelauktas
Pasibels dar kartą į duris…
Pakelk akis į žydrumą bekraštę,
Pažvelk, kaip glosto debesį pušelės liaunos.
Lyg klaidą žymintis paukščiukas,
Baltoje paraštėj praėję melai Stygą širdyje užgauna…
Tenušvis skaisčiau
Šį rytą saulė –
Tą dieną pirmąkart
Pasveikinai pasaulį…
Oš beržai svyruokliai
Seną dainą vėjo,
Ir kukuos gegutė
Vėrinį dienų,
Sirps tarp gailių kekės
Mėlynų girtuoklių –
Vėl diena atėjo
Galbūt laimingiausia iš visų kitų.
Kaip gera būtų,
Kad Diena gimimo
Mums niekad neatneštų
Liūdesio, nusivylimo.
Te laimė eis šalia gyvenimo keliu,
Ir juokas lai skambės
Sidabro varpeliu.
Te visada sėkmė vien lydi Jus,
Te židinio namų negandos neužpūs.
Gimimo dieną ištvermės mes linkim,
O jei trumpai – tai būkite laimingi!
Iš lėto vėl žiemos saulutė kelsis,
Ir nors šalta – širdin vis viena pasibels ji.
Padovanot skaisčių gėlių gamta negali –
Tad teneleidžia laimei
Nusisukt į šalį…
Tegul pražys dar daug pavasarių
Melsva miškų gėlė…
tegul nebebus skausmo ašarų
te paukščiai suoks šile!
Tikėk gražiu gyvenimu, laime ir džiaugsmu
te tavo šventė vaikščioja žaliuojančiu taku!
Ilgai svarsčiau ko reikia palinkėti,
Ko trokšta kūnas, siela ir jausmai,
Kad neužgožtų laikmečio pelėsiai
To tikslo,kam šioj žemėj gyvenai!
Daug daug dar vasarų žieduotų
Sveikatos, džiaugsmo, laimės didelės,
Ilgiausių metų ir skambiausių posmų
Tegul likimas dar nepagailės…
Tebūna visko. Visko žmogui reikia,
O kad laimingas būtų – tiek nedaug.
Jei nori, kad sėkmė ateitų,
Tu garsiai, garsiai ją pašauk.
Ir nebijok nusišypsoti žmogui,
Rimtumo jau ir taip gyvenime gana,
Tuomet pasaulis geras pasidaro,
Ateis ir laimė lyg šviesi diena.
… Pakilk ir eik tolyn, tolyn į priekį,
Ties bedugne aukštai iškeltu tiltu,
Ir saulėj spindinčių viršūnių sieki,
Kad jau širdis daugiau nenusiviltų.
…Skubėdami prarandam ir išmėtom
Ir nepamatom, skrisdami dvasia,
Nei uogos, sirpstančios iš lėto,
Nei skausmo gero draugo akyse.
Tiktai paskui, kada jau visko turim,
Jau sendami, pajuntame staiga
Į pačią širdį priekaištą ar dūrį –
Užlieja juodo išgąsčio banga,
Kad mes visai be reikalo skubėjom,
Kad nardėm tarp beprasmių reikalų,
Kažką svarbaus praleidom, ar praėjom
Ir jau nepataisysi. Per vėlu.
Būk išdykęs pievų drugys,
Būk upelis, tiltas, kelias
Būk melsvas padangės vyturys
Būk diemedis girioj žalias
Būk tu saule, vėjas, dangus
Būk plačiausios padangės mėlis
Pagaliau būki tu žmogus, –
Tik nebūki niekada šešėlis.
Daug, daug vilčių, minčių, svajonių
Širdis sutiks ir išlydės,
O metai kaip tie paukščiai tolin
Skubės ir vėl skubės.
Tebūnie ilgas Jūsų kelias,
Ir toliai saulės sklidini,
O metai kaip sraunus upelis
Tegul gaivina laimės vilnimis.
Einam kartu per žemės akmenuotą kelią, –
Ne kartą plovė ašaros akis,
Galbūt, todėl ir smilkiniai jau bąla,
Ir plaka nerami širdis.
Bet neliūdėkit, kad metai plasnoja
Tarytum paukščiai į šiltus kraštus,
Naujų jėgų jie dovanoja.
O dienos verčia štai naujus lapus …
Tegul jos būna saulėtos ir šviesios
Be debesėlių, be pilkų audrų
Ir laimė ranką Jums išties
Eis su Jumis gyvenimo keliu.
Girdėk sava širdimi kiekvieno skausmą –
Jie tavąjį girdės …
Matyk sava širdim kiekvieno džiaugsmą –
Jie tavąjį matys,
Mylėk kitus, save užmiršus,
Ir jie tave mylės …
Tikėk kitais kaip savo žingsniais,
Ir jie tavim tikės!
Jei gyvenime praradai draugą,
Būk pati kitų drauge.
Jei meilės žiburys užges,
Suliepsnoki žiburiu nauju pati.
Jei nebus aplink gerų žmonių,
Būk pati geru žmogumi.
Jeigu žemėje yra laimė – linkiu ją sutikti
Jeigu yra sėkmė – Tegul tave visada lydi.
Jeigu yra džiaugsmas – tegul iš tavo lūpų neišblėsta šypsena
Gimimo dienos proga Tau linki …
Kažkas nusineša metus,
Greitus, kaip vėjas,
Ir svajingus, kaip jūra.
Kažkur nusineša metus,
Žalius ir žydinčius, kaip vasara
Kažkas nesugrąžinimai nusineša
Džiaugsmus ir lūkesčius,
Nekviesdamas sustoti ir palinkėdamas
Tik vieną kelią į gyvenimą.
Laimė ateina pas žmogų tik akimirksniui, kaip meteoro šviesa. Ji spindi gražiom spalvom nutvieskusi žemę ir padangę … paskui virsta paprastu akmeniu …
Linkime Tau džiaugsmo ir gyventi toje šviesoje.
Linkiu daug laimės –
šviesios, kaip saulė,
didelės, kaip žemė,
nepakartojamos kaip žmogus.
Negailėkite tų dienų, kur praėjo,
Kurie pražysta mums šventa švente.
Kai vėl žiedais nusagsto saulė gojus,
Tegul sugrįžta jėgos ir ramybė į Tave.
Netikėk rasa – netiktos debesų ašaros greit nudžiūva …
Netikėk sodais – jie žydi tik pavasarį …
Netikėk vėju – jis per daug nerūpestingas …
Netikėk šypsena – dažniausiai būna dirbtina …
Netikėk žodžiais – juos sako tie , kurie neturi ką pasakyti …
Tikėk žmonių akimis – jos dar nieko neapgavo!
O metai juk ne tam, kad juos skaičiuotų.
Čia buvo vasara –
Ir vėl klevai rudi.
Čia tik žiema balta skara praėjo,
O pamiškėj ir vėl beržai žali.
Tad, nestabdykit laikrodžio rodyklių,
Kad nereikėtų vietoje stovėt,
Tegul negrįš vaikystė ir jaunystė,
Bet liks dienų branda ir jų prasmė.
Palaistykite medžius, kai degs iš karščio
Ir jūrą atpažinkite vandens laše.
Tik liūdesio nereikia šaukti garsiai
Nereikia saulės žadinti nakčia.
Mokėkite užgimt kas dieną, kas sekundę
Ir savyje išsaugoti kitus
Tegul pro šalį dienos nepradunda
Ir jos ilgesnės būna už metus.
Sako – vasarą gėlės pražysta,
Rudenį žydi klevai.
Sako – žiemą vėjai šėlsta,
O pavasarį plaukia ledai
Sako – žmonės nemoka mylėti
Džiaugtis laime ir saulės šviesa
Sako – žmonės nemėgsta kentėti
Bet juk tai netiesa.
Te visos vasaros būna trumpos
Tik pilnos, pilnos pievų žiedų
Te visos pasakos būna trumpos
Tik be apgaulės ir be raudų
Te būna trumpas kiekvienas šokis
Tegul trumpa kiekviena diena
Tegul tik sekundę Tau saulė juokias
Jei saulė ugnies ir kaitros pilna
Ir laimės valandos būna trumpos
Tik pilnos, pilnos skaidrios srovės
Tegul ir gyvenimas būna trumpas
Tik pilnas ieškojimų ir prasmės!
Tu šypsokis linksmai,
nes jaunystė šviesi.
Ir neleiski jos vėjams kedent.
Ir atmink, kad visi
esam žmonės maži,
vieną kartą atėję gyventi.
Žmogus visada ko nors ieško. Tarp žvaigždžių žvaigždės, tarp žmonių žmogaus. Lai ši žvaigždė, kurios tu ieškojai būtų kuo šviesesnė, o gyvenimo kely būtų kuo daugiau gerų žmonių. Nes netiesa, kad mes ieškome šviesos ir gėlių, šilumos ir meilės. Tai savęs mes ieškome tarp jų.
Paraginimas.
Pakilk, išeik pro duris ir, nusikratęs juodas dulkes šauk:
– Pasauli! Aš esu, dar gyvas aš! Many užgimusi karžygio dvasia, ir ji gyva…
Pakilk, išskėsk sparnus ir lėk tolyn, kur viešpatauja amžina taika, kur meilės aukurai liepsnoja, kur žemė vienijasi su dangum, kur dulkė lygi kalnui, kalnas – dulkei…
Pakilk! Dar tu esi, dar gyvas tu.
Pagal Vytautą Montvilą.