Myliu Tave, myliu karštai, mylėk mane ir bus O.K.!!!
Kaskart Tau žiūrint į akis dažnai ten melą aš matau… Ne veltui virpa man širdis, kasdien aš myliu vis labiau…
Aš be Tavęs, kaip gėlė be saulės, kaip žuvis be vandens, kaip paukštis be dangaus. Aš myliu Tave ir neišgyvenčiau jei netekčiau Tavęs.
Gyvenčiau tarp tamsaus pasaulio, jei nebūtų mylinčios širdies, jei nemylėčiau aš Tavęs. Nepaliki Tu manęs, nes numirsiu be Tavęs.
Aš ir Tu – mes kartu. Aš myliu Tave, o Tu – mane. Mes būsim kartu, tol kol mūsų širdys kaip viena, plaks už abu. Aš MYLIU TAVE…
Šešėliu karalystėj mes žaidžiam slėpynes, aistra, švelnumas, meilė paslepta po bejausmėm kaukėm… ir ašara nurieda, tik ašarų čia nieks namato…
Meilė lyg karas – lengva pradėt, sunku baigt, neįmanoma pamiršt…
Aš norėčiau būti ašara – gimusi Tavo akyse, gyvas riedėdamas Tavo skruostu ir mirštantis Tavo lupose…
Kas yra gėlė be saulės, kas yra žemė be dangaus? Kas esu aš be Tavęs, štai kodėl Tau sakau, kad myliu tave!!!
Kai saulė į jūrą nugrimzta, tamsa apkabina gatves… Kažko man širdis neberimsta, galbūt, kad ilgiuosi Tavęs…
Kai suvilios Tave vaikino akys, o sieloj bus taip gera ir ramu, atmink, kad kažkas yra pasakęs: pamilti lengva, o mylėt sunku…
Atšalo ant stalo kava, užmigo mano meilė visa, mano širdis džiaugsis ir dainuos, bet niekas to nesužinos…
Jei pažvelgsiu aš aukštyn į Tavo dangų, jei šilta žvaigždė nukris ant mano rankų, jos keista viltis pateiks man viltį, jog turiu surasti kelią į Tavo širdį…
Kartais mintimis į rytojų važiuoju, kartais kaip vaikas kvailioju, kartais Tavo vardą sapnuoju, kartais Tavo žvilgsnį medžioju…
Vakaras – tai metas kada viskas nurimsta ir apsigobia meilės skraiste, tada įsimylėjusios sielos skuba viena pas kitą, kad galėtų džiaugtis begaline meile…
Prieblanda, aplink tyla… Tavo lūpos, jos jau čia… prisiglaudžia, nuramina, vėl užkaitina, vėsina… Tam nėra jokių ribų – tai lyg jūra be krantų…
Įsivaizduok: karšta diena, ledukas slysta Tavo krūtine. Nors ledas šaltas, bet meilė tai karšta. P.S.Be to – ledukas mano dantyse!!!
Aš užtrenkiau širdies vartus ir saugiai paslėpiau raktus! Mergytė tik nusišypsojo ir durys Jai atsilapojo!!!
Išvyk meilę pro duris… pro langą įlys!!!
Tu žinai kaip aš jaučiuos blogai, kodėl man nesiseka taip, kodėl aš vienas visąlaik, kodėl manęs nemyli taip kaip aš myliu Tave labai!!!?
Tu nežinai, kiek aš miegojau, kaip aš atrodau ir jaučiuos, bet žinok, kad mano mintyse Tu būsi nuolatos…
Nurimo vėjas, visur tylu aplink, girdžiu tiktais kaip plaka Tavo širdis arti. Tu sušnibždėjai man kažką gražaus, aš neištvėriau ir pabučiavau!
Kiekvieną kartą atsikėlęs aš žinau, kad ir Tu atsibudai, ir nors man šalta, mane šildo Tavo jausmai man!!!
Būk gėle, tik ne kiekvieno skinama ir prie širdies segama!!!
Tavo veido švelnūs bruožai, rankų šiluma, Tavo mintys… Tavo žodžiai… Mano vienuma…
Kol nesutikau Tavęs, aš niekad šito dar patyręs nebuvau , kad ateina meilė ir palieka žemej, ir širdy šviesiau!
Aš ne vienas, o Tu vis stovi ir kažko lauki. Aš vėl liūdnas, bet Tu ir vėl paguodi mane. Aš kartais linksmas, bet tik kai Tu būni šalia. Tad niekur neik, liki šalia…
Kai ašaros užtvindo mėlynas akis ir nieks nepasakys, kad mano meilė niekad jau negrįš ir liks pasaulis praeity, tol, kol ta ašara širdy paskęs toli toli toli…
Ar žinai, kodėl saulės zuikučiai tokie linksmi? Todėl, kad šiame pasaulyje Tu esi! Ar žinai, kodėl mėnulis žiūri žemės kryptim? Į Tave! Jis juk žiūri kartu su manim!
Pavasario nuostabi gaiva,vasaros svaiginantis karštis, žiemos maloniai duriantis šaltis – visa tai telpa mylimosios bučinyje…
Kam gyventi, jei gyvenimas trumpas? Kam mylėti, jei meilė kančia? Kam sakyti, kad myli mane, jei rytoj pasakysi, kad ne?!
Kiekvieną kartą saulei nusileidus, paskestu aš gražiuose sapnuose, Tu bėgi auksinius plaukus paleidus, Tu tirpsti meilės svajose…
Būk Tu laiminga, kaip saulė patekėdama. Būk skaidri, kaip ežero vanduo. Būk saldi, kaip bičių medus. Tu tik būk… šalia manęs…
Prašiau Dievo gėlės – davė darželi. Prašiau Dievo obuolio – davė sodą. Prašiau Dievo medžio – davė mišką. Prašiau Dievo meilės – davė Tavo telefono numerį…
Virš manęs žvaigždėtas dangus… Prieš mane tyli jūra… Tik kažko man trūksta… Man trūksta Tavęs…
Nusišypsok, užmerk akis, tegul tai bus tau paslaptis, tokia švelni, kaip ta pusnis, kur gimė pirmas bučinys…
Padovanok man mielą užmiršta žodi, kažką labai paprasto, kažką visai nereikšmingo, kaip balsą lapo, kuris spalį vienas laikosi ant medžio… Padovanok man žodį.
Meilė neklausia Tavo vardo ir kiek Tau metų nesvarbu… sustoja JI ties Tavo langu ir tyliai sako – ateinu…
Nėra vaisto nuo meilės, nebent tik mylėti dar labiau…
Aš Tavęs labai labai pasiilgau.Kodėl nėra Tavęs šalia Manęs?Man Tavęs reikia…Aš Tave…Man žiauriai tavęs reikia…
Aš ateisiu tyliai tyliai, kai miegos visi mažyliai. Parašysiu atmintinę, o kas rašė – nesakysiu. Suksi galvą, riesi nosį, o kas rašė nežinosi!!!
Net nežinojau , kad Tu tokia išvis pasaulyje esi… Bet jaučiau… Nuo pat mažų dienų paveikslas Tavo mano širdyje gyveno…
Kai Tu miegosi, aš galvosiu apie Tave, kai Tu eisi, aš svajosiu eit šalia, kai Tu verksi, aš busiu ašara Tava, kai Tu džiaugsies, aš būsiu džiaugsmo dalele…
Mylėki Tu mane ir aš Tave pamilsiu, glamonių svaigulyj paskesime ABU… Aistringais bučiniais Tave aš apipilsiu, tereikia Tau tiktai- pašaukt mane vardu.
Kaip aš norėčiau Tave visą glamonėti, uždegti aistrą Tavyje… Nebegaliu ramiai aš nusedėti, nebetelpu aš savyje…
Vos pamačius Tave mirštu, bet vėliau vėl atsistoju. Jeigu kūno neparduodi, gal nors žvilgsni išnuomotum?
Kad vėl dangus taip skardžiai juoktus, primindamas jog Tu šalia esi, kad neštų man mintis sparnuotas ir leistų jausti kaip šiltai mane apkabini…
Kas jaučia meilę, o kas ne! Priprask, pasaulyje jau taip yra, kad žmogų nugali aistra, bet jei jo meilė amžina, nenugalės jos niekas niekada!
Meilė – ji nuveda savo keliu, įskaudina ir palieka… Bet kartais ji suveda du skirtingus žmones!
Nebijok žaizdų – jos užgyja. Nebijok skausmo – jis praeina. Nebijok mirties – ji neišvengiama. Nebijok meilės – ji būtina…
Tavo švelnios rankos mano širdį apkabino, ilgesiu apdovanojo, naktimis aš jas sapnuoju… Tavo rankos apkabino…apsvaigino…
Draugystė – tai ne žvaigždė, o meilė.. Meilė – tai žvakė. Žvaigždė nenustoja žibėt net ir tada kai žvakė sudega…
Įsimylėti – tai lyg nuvalyti dulkes nuo pilkos kasdienybės, viskas nušvinta ryškesnėm spalvom. Šv.Valentino dienos proga linkiu, kad tos dulkės nespėtų nusėsti…
Nuo meiles yra visokių vaistų, tačiau nėra nė vieno patikimo.
Tegul Tau saulė šviečia nuostabiausiais spinduliais, mėnulis teneša Tau laimę, tegul Tau daug žvaigždzių rodo tiesų kelią, o vėjas tegul atneša tau meilę…
Širdelė mano smarkiai plaka, nuo meilės Tau esu apakęs!!!
Mylėti galima tik vieną kartą… Ir dar kartą… Ir dar kartą… Nes gyvenimas tiesiog per trumpas, kad būtų galima nemylėti!!!
Dušia skęsta alkoholy, mano kūnas Tavęs nori, mano noras begalinis, stoviu aš su apatiniais, nebandyk mano kantrybės, skambink greitai nekankinus…
Nemylėk, kas auksu žiba, kas meilę perka pinigais, mylėk kas turi meilę tyrą ir Tave myli ne juokais.
Nuo šakutės ant šakutės šokinėja dvi širdutės, o kai meilė jas pagavo, ėmė ir pasibučiavo!
Fantazija beribė nuneš mane toli… Ten, kur saulutė šviečia, ten, kur visi geri! Tave už rankos švelniai paimsiu aš kartu, kad čia nebūtų liūdna ir truputi baisu.
Lai bučiuoja vėtra Tavo plaukus, lai akis sušlapina audra, lai per amžius šie žodžiai skamba: mūsų draugystei užtvarų nėra!!!
Kai švelnus vėjelis praskrisdamas pakuždės Tau mano vardą paslapčia, tai žinok: aš Tavęs pasiilgau, mintimis skrendu pas Tave…
Paliesk mane žvilgsniu ir aš pamilsiu tas akis, o lūpas, kuriomis bučiuosi, sapnuosiu naktimis. Paliesk mane, į savo sapną panardink ir švelniai švelniai apkabink…
Tu mano meilutė, Tu mano gražutė, Tu kaip saulės spinduliukas, Tu išlik visą laiką tokia!
Yra meilė ir mėnulis, o be meilės viskas nulis…
Gyvenimas Tavo dar ilgas, gyvenimo tik pradžia, gyvenime būki laiminga, o kartais prisimink ir mane…
Po dangum, tuo pačiu, ta pačia lemtimi… Mes ieškosime, rasime, lauksime… Visados tolimi, niekados svetimi, mes lyg paukščiai visad susišauksim…
Ir kalnų viršūnėm saulė nusileido, aplinkui pasidarė taip ramu, širdelė mano tyliai plaka…JI PASIILGO JAU TAVĘS!!!
Gyvenimas nebuvo mano rožėm klotas. Ėjau spygliais keliu nuklotu… Labai retai buvo gerų dienų, tai va dėl ko Tavęs ir neužmirštu!!!
Kefyras kefyras, toks baltas ir tyras, kaip sniegas, kaip triušis, kaip šaltas plombyras… Ir laipsnių jis turi paslėpęs savy… Išgerk ir pajusi jo
jėgą širdy…
Vilnius – Kaunas – nieks negaunas… Aš lekiu, nukrito balnas. Kaip norėčiau lėkt greičiau, pamatyt Tave skubiau!
Aš ir Tu – mes kartu. Būtų bučkis, bet Tu dručkis ir pasiekti negaliu!!!…
Ėjau pieva ir sutikau margą akiniuotą drugelį. Jis pažadėjo tau perduoti maža bučinuką į nosytę. Linkėjimų nebepakėlė… Juk jis tik mažas akiniuotas drugelis.
Mylėk ir džiaukis, bučiuok karštai kol dar žydi jaunystė kaip rožės žiedai…
Kartosiu amžių amžius Tavo vardą, rašysiu iš didžiodios jį raidės. Žinau, žmogus draugų visokių turi, bet man Tavęs pakeisti niekas negalės…
Lai mūsų meilė kaip jūra gili, niekados neišsenka. Tegul nieks jai išsemt ar užšaldyt jėgų neusuras! Imk tarp vėjo stipraus
mano ištiestą ranką ir išeikim Abu į bekraštes draugystės marias…
Ar žinai kodėl šypsosi saulė, kodėl pasaulis šiandien toks gražus? Tai todėl, kad margajam pasauly, mes atradom šilčiausius jausmus!!!…
Tu tokia, kuri man… Tu tokia, kurios niekas… Tu tokia, kad aš negaliu… Tu tokia maža, kaip… Bet kokia tu bebūtum, vis vien draugė esi!
Pažadėk nutildyti medžių raudą, pažadėk – ilgai ieškoti ir kada nors rasti lašelį džiaugsmo, kruopelytę vaikiškumo. Ir pažadėk – MYLĖTI!
Tu žmogus. Mažas mažytis žmogelis, vaikštai po lietų ir jūrą sapnuoji. Aš su tavim, aš – tavo drugelis, toks pat mažas, mažytis žmogelis.
Aš ne vienas, o Tu vis stovi ir kažko lauki. Aš vėl liūdnas, bet Tu ir vėl paguodi mane. Aš kartais linksmas, bet tik kai Tu būni šalia. Tad niekur neik, liki šalia…
Jei pasauly Tavęs nebūtų, gerumas ir meilė netektų vardų, nešildytų saulė, šaltiniai išdžiūtų ir žemė visa apsitrauktų ledu…
Del meilės žmonės juokiasi ir verkia, bet meilės ieško kiekviena širdis. Dėl meilės žmonės žudosi ir žūsta, o kas ta meilė nieks nepasakysi!
Mylėk karštai ir džiaukis, kol dar žydi jaunystė kaip rožės žiedai…
Tu žmogus, mažytis žmogelis, vaikštai po lietų ir jūrą sapnuoji. Aš su tavim, aš tavo drugelis, toks pat mažas, mažytis žmogelis!
Juokas…pažadina kraują, praplečia krūtinę, išvalo smegenis, sugniuždo priešus, įelektrina jausmus ir prikelia gyvenimui. Tad JUOKIS!!!
Kaip drugelis, išskleidęs sparnus skridau į šviesą, kurios man taip trūko… Ta šviesa, pasirodo, buvo deganti ugnis, kurioje ir sudegė mano sparnai… Liūdna…
Danguj sužibo maža žvaigždutė, tai mano kvaila, užsispyrus širdutė… Kuri jaučias liūdna be…
Šypsenėlės akcija! Nusišypsok gražiai, va taip:), o dabar savarankiškai!:) Malonu draugą pradžiuginti, o dar maloniau – gauti iš jo šiltą šypsenėlę…:)
Smėlėta pakrante keliavo žmogus, o bangos daužėsi į krantą… Tikėjo jis, kad meilė buvo ir bus ir susitiksim mudu kitąkart! Ar tu tuo tiki?
Padovanosiu Tau žvaigždę,iškritusią iš lopšio debesų.(-)savo kvapą,nevystančių gėlių žiedų.(-)Tau eiles,iš paukščio skrydį gausi dovanų.(-)lietų.(-)saulės šypsnį,kad matyčiau kelią,kuriuo Tu eini.(-)Tau kančias,kad žinotum,jog dar gyvenu!Galbūt tada atsiplėšim nuo žemės,o jau tada supinsim Venerai kasas,palydėsim žvaigždes į naktinę žvalgybą.Surasim ten pačias tamsiausias uolas,priglausiu stipriai prie Tavęs rankas,galbūt tada pasijusi laiminga…
Tu taip toli ten, bet girdis Tavo juokas, ten laimė šypsos ir viltis, o čia gyvenimas miglotas ir liūdesį paskendusi širdis.
Jei aš būčiau ašara Tavo akyse – nuriedėčiau ant Tavo lūpų, bet jei Tu būtum ašara mano akyse, aš niekada neverkčiau, nes bijočiau prarasti Tave…
Pakilo rytmečio vėsa ir nusileido ant kalnų rasa. Lašelis mažas Tu esi, kurs žiba, spindi iš toli. Norėčiau į rankas paimt, priglaust ir švelniai apkabint, pabučiuot!
Tikėk saule, net tada kai ji nešviečia, tikėk meile, net tada kai jos nejauti, tikėk laime, net tada kai ji labai labai toli. Šiaip tai šypsokis, ryt bus tik geriau!
Jei Tu gyvensi šimtą metų, aš norėčiau šimtą be dienos, kad man nereikėtų be Tavęs gyventi nei dienos….
Atleisk, kad aš tave mylėjau, atleisk, kad aš tave trukdžiau, atleisk, kad aš tavim tikėjau ir tik šiandieną viską supratau…
Kodėl aš myliu? Prisimenu jo veidą, akis, ilgai nematau jo. Kodėl mane tai traukia prie jo? Kodėl žmogui tokia stipri meilė, kuriam esi nereikalingas?
Mano rankos trokšta paliesti tavo odą, lūpos trokšta pajusti tavo saldumą, akys geidžia matyti kaip ištirpsti mano glėby. Mano mielas šokoladini meškiuk!..
Paliesk mane žvilgsniu- ir aš pamilsiu tas akis, O lūpas kuriomis bučiuosi, sapnuosiu naktimis. Paliesk mane, į savo sapną panardink Ir švelniai švelniai apkabink…
Kai švelnus vėjelis praskrisdamas pakuždės tau mano vardą paslapčia, tai žinok, aš tavęs pasiilgau, mintimis skrendu pas tave..
Vienas žmogus…
Vienas žmogus, o jame tik dvi ašaros, o jose – šimtas jausmų… Jausmuose – tūkstančiai minčių, o pasauly vienetai fainų draugų kaip TU…
Aš esu
Aš turiu draugą, aš myliu – vadinasi, aš esu.
Autorius: M. Prišvinas
Aš jau nebe tavo
Tu nerašyk daugiau žinučių… nevargink rankų savo… daugiau nešauk manęs vardu… nes aš jau nebe tavo…
Aš pinsiu tau rausvus vainikus
Pražydo, pasklido žiedai po laukus Ir pievas išpynė margai; Aš skinsiu, tau pinsiu rausvus vainikus, Žydėsi, kaip žydi laukai!
Aš visada šalia
Aš kaip rūkas…tu nežinai kada pakilsiu, kada nusileisu…kada pajausi, kada pramiegosi…bet tu visada jauti, kad aš esu šalia.
Ačiū Tau…
Ačiū Tau už šią trumpą minutę,kai kalbėjai Tu man iš širdies. Ačiū Tau už mažutę saulutę, kuri atnešė man tiek vilties.
Būk šalia
Aš ne viena, o tu vis stovi ir kažko lauki. Aš vėl liūdna, bet tu ir vėl paguodi mane. Aš kartais linksma, bet tik, kai tu šalia. Tad niekur neik, lik šalia.
Būk saule
Būk saule, kuri šildo, Būk lietum, kuris pagirdo, Bet niekada nebūk žole, kurią visi mindo!!!
Būsiu tavo angelu
Šią naktį pabūsiu tavo angelu, paguosiu, jei bus liūdna…apklosiu, jei bus šalta…jei nori, prie tavęs gulėsiu… ir į gražius sapnus pakviesiu…
Būti mylimam
Būti mylimam – tai daugiau negu būti turtingam, nes būti mylimam – būti laimingam!!!