Laukuos artojai sėja brandų grūdą,
Kad geras derlius džiugintų visus.
Ir tu, o Mokytojau, tokio būdo-
Į tą laukų artoją panašus.
Jaunon širdin tu sėji protą, gėrį,
Ją nuo audrų ir sugai, ir gini.
Priimki šiandien rudeninę gėlę
Ir ačiū, kad dėl mūsų gyveni.
Už tą šypseną lyg saulę,
Už geras akis,
Į tą platųjį pasaulį
Atvertas duris.
Už tą šiltą šiltą žodį, tartą iš širdies
Tegul nors rasota rožė padėkot padės…
Kai nubyra sidabro raselės
Ir nuvysta čiobreliai laukuos,
Sidabruotas šalnom Jūsų kalias
Atsispindi upeliais plaukuos.
Kasdien į klasę-įprastą ir jaukią,
Kasdien žurnalai, daugel pavardžių
Ir džiaugiatės, kai Jūsų žodžio laukia
Tiek daug smalsių, žvalių akių.
Čia būtų šalta, jei ne Jūsų širdis,
Čia būtų tamsu, jei ne Jūsų mintis,
Čia būtų liūdna, jei ne Jūsų šypsnys,
Skatinantis, giriantis, atleidžiantis.
Mokytojui
R.Rimšelienė
Metus skaičiuojat
Nuo rugsėjo lig rugsėjo.
Dalinate save
Nuo abėcėlės lig brandos.
Kiek daug likimų
Astromis žydėjo,
Kiek daug sidabro smilkiniuos…
Nauja ugnim vėl tavo akys šviečia,
Skambučio aidu
Virpant širdyje…
Tu privalai juk
Būti Prometėjum
Su kiekviena
Ateinančia diena.
Galbūt todėl
Nesensta Jūsų Laikas,
O Jūsų žodžiuose
Tėvynė ir Taika…
O juk visiems visiems
Tų žodžių reikia,
Kuriais prasideda pirmoji pamoka…
Mokytojai
Skrenda paukšteliai į savąjį kelią,
Kuriuos širdimi auginai.
Juos mokei mylėti gyvenimą, darbą…
Išaugo jaunystei sparnai.
Pakilę padangėn jie krykščia, plasnoja.
Seki jųjų skrydį ilgai.
Ateina rugsėjis, ir vėl tave supa
Mažyčių paukštukų pulkai.
Čeža lapai auksinio rudens,
Paukščių virtinės dangų graudina.
Tavo akys su liūdesiu žvelgs
Pro mokyklinį langą į tylą.
O paskui tarp senelių suolų
Ties krūva sąsiuvinių palinksi
Nerimausi dėl kito klaidų
Ir taisysi, taisysi, taisysi.
Mokiniai vis ateis ir išeis,
Pasiėmę tavęs po dalelę,
O tu šilto rugsėjo takais
Naujus mokinius vesi į kelią.
Gražesnio žodžio nerandu
Už paprastą lietuviškąjį „ačiū”,
Kurį išmokėt pamokų metu
Tarsi burtažodį, atėjusį iš bočių.
Dar padėkot norėjau už žinias,
Už šilumą, už rūpestį, už meilę,
Už tai, kad man padėjot save rast,
Išmokėt nepalūžt, padarius klaidą.
Kuo daugiau išdalina kitiems,
Tuo labiau praturtėja pati.
Skleidžia šilumą savo visiems,
Neša žiburį šviesų kely.
Kas ji?
Mokytojo širdis.
Kviečia augti dvasia ir protu,
Moko būti pačiu savimi,
Ji vis žadina laisvę žmonių,
Ji vis ten, kur vaikystė žavi.
Kas ji?
Mokytojo širdis.
Jai vis lemta sutikti mažus,
Prisirišti prie jų ir pamilt,
Užauginti jaunystės sparnus
Ir paspaudus rankas išsiskirt.
Kas ji?
Mokytojo širdis – jūsų širdis.
Didžiuojuos, kad jūsų buvau mokinys.
Tavo gyvenimo prasmė – ruduo.
Lyg lapai krintantys šiurena
Sąsiuviniai tarp tavųjų pirštų.
Lyg paukščiai išskrendantys pakelia
Sparnus tavieji mokiniai į kelią.
Kaskart artojo kantrumu žarstai žinias
Kaip žiemkenčius į jaunas širdis
Ir vis bandai su atkaklumo raktais
Kuklias mintis į laisvę nuskraidinti.
Taip ir klampoja metai po gyvenimo
Takus, paženklintus laukimo.
Laukimo derliaus, to, kurį
Tavi delnai kartų kartoms sodino.
Ir teka dienos kaip spalvotų lapų
Burlaiviais išmargintas vanduo.
Todėl sakau:
„Tavo gyvenimo prasmė – ruduo“.
Ilona Urbonavičiūtė – Bumblauskienė
(Buvusiems mokytojams)
Likimais atsiprašėme už mūs jaunų klaidas,
Bet vis pamiršt negalime, kad laimė tai būta.
Tokia, kokios daugiau nebus, kai laisvė, kai valia,
Kai lėkė širdys pas draugus, kai šokome drauge.
Bet greit prabėgo metai tie lyg Nemuno vanduo,
Ir nieks negali niekad jau jaunystės mūs paguost.
Jau laikas veidus pakeitė – supanašėjome.
Jūs dar labiau brangi, nors mes seniai išėjome.
Nejolė Laukavičienė-Širvinskaitė