Kai Tavęs pasiilgstu, mamyte,
Baltos obelys žydi sapnuos.
Tavo balso lig ryto klausyčiau,
Bet užmiegu lopšinės delnuos.
Aš Tave apkabinsiu, mamyte,
Ir žiūrėsiu į Tavo akis.
Ko nemoku dar Tau pasakyti –
Pasakys Tau manoji širdis.
AŠ juk ~ laimės Tavos trupinėlis,
Aš juk – džiaugsmas Tavųjų akių,
Aš juk – meilės Tavos angelėlis
Ir Tave tiktai vienų myliu.
—
Mums išliks gerumu spinduliuojantis žvilgsnis.
Tyros akys lyg mėlyno skliauto gelmė,
Žodžiai lapkričio lapais įkritę į širdis,
Žingsniai, skambantys aidu mūs laiko tėkmėj.
Metų gilumą lietė Jūs rankos lyg širdį..
Mes lyg medžiai užaugom tų rankų glausti.
Ta pačia šiluma mūsų akys Jums spindi,
Kuria globėte mus, kol dar buvom maži.
—
Jau pusę amžiaus nugyvenot, mama, šitoj žemėj, –
Po vasaros garbus ruduo lapus užklos.
Brangioji mama, leiskite prieš Jus nulenkti galvą
Ir apkabinti šiluma jaunos širdies.
Už Jūsų mielą šypseną, už tą beribę meilę
Sveikatos, džiaugsmo, laimės leiskit palinkėt.
—
Aš Tau linkiu svajonių,
Aš Tau linkiu vilčių,
Dienų be jokio vargo,
Nes aš Tave myliu.
Aš Tau linkiu tik laimės –
Nepaprastos ir daug.
Kiek rasiu jos suaugęs, –
Atnešiu, mama, lauk.
—
Laiminga būkit! Graži tarytum vasara gėlėta.
Ar tinote, kaip reikia Jūsų šypsenos švelnios?
Tegu tuos einančius metus nuneš diena saulėta –
Po daugel metų vis vien vienintelė man būsit, –
Nėra tokios daugiau.
—
Metų bėgantis šešėlis
Juoką nunešė su vėjais…
Tu juokeisi, kai iš ryto
Sumuštinis man iškrito…
Tu juokeisi, kad nevalgau,
Ir palaukei, kol išalkau.
Šypsena Tau veidą puošė,
Kai terliojaus rankom košėj:
Aš su vėju tuo užaugau,
Kur manuosius draikė plaukus.
Mane supo Tavo vėjas.
Tas, kur vedė per alėjas
Aš visur girdėjau juoką,
Tarsi sakant: „Kas čia tokio“.
Tavo juokas nuostabiausias.
Visada buvai geriausia.
—
Lyg pavasario vėjas pralėkė metai palaukėm,
Lyg žiemos baltas šerkšnas pasipuošė sodai žiedais –
Tai Jaunystė padūkus lėkė ir skrido, kol laukei,
Kada žemė sūpuodama džiaugsis vien Tavo vaikais.
—
Daug prabėgusių metų – tai sukauptas kraitis
Patyrimo, darbštumo, dosnumo, gausos…
Norim Jums palinkėti sveikatos ir laimės.
Mūsų rūpestis šiandien lai Jums laimę atstos.
—
Tarytum ąžuolas stiprus ir ištvermingas,
Tarytum medis Tu šioj žemėje esi.
Žmogus gyvena, kad jis būtų reikalingas,
Kad jo darbais gėrėtųsi visi, visi.
Mes linkim, Tėve, ąžuolų žalių tvirtybės,
Jaunatviškos minties ir vyriškos jėgos.
Tegu gyvena Tavyje galia jaunystės, –
Kaip gyvena paukščiai miško ąžuoluos.
—
Krištolinis sutuoktuvių jubiliejus
Tai lyg dūžis plakančių dviejų širdžių.
Jūsų meilės dienos dar tik prasidėjo,
Ir tikiu, kad būsit amžinai kartu.
—
Jeigų jubiliejus būtų vienas – jis nebūtų solidus.
Visą amžių buvot dviese, ir tų metų – du kartus!
Taip kaip gėrio. Iš Jūs rankų gėrį nešamės širdin
glėbiais, –
Ta dosna kaskart aplanko ir vaikus, ir anūkus.
Būkite laimingi dviese – nugyvenkit du šimtus,
Meilę, ilgesį ir laimę jausdami po du kartus!
—
Lyg pavasario sodas pražysta jau metai,
Liesdami Jūsų plaukus ir širdis.
Jie gyvena šalia ir Grįžulo ratais
Veža Jūsų švelnumą ir gėrį žvaigždėm.
Taip, mamyte brangioji, mes sakome tiesą, –
Ta žvaigždžių šiluma vien iš Jūsų akių.
Norim ją apkabint būdami čia ne dviese, –
Meilę norim atnešt ir anūkų visų.
—
Mes norim palinkėti Jums žvaigždėtų metų
Ir tyro, nuostabaus dangaus,
Kad siela eitų laimės laiptais, –
Juk laimės nebebus per daug.
—
Vėjų gūsiai ne kartą Tau gairino veidą,
Bet širdies nesutramdė, nes ji ne viena.
To, kas buvo per sunku ir liūdna, negaila…
Lyg tarp sodo žiedų auginai Tu mane.
—
Mes Tau dėkingi ui geras, dosnias šeimos rankas,
Ui tas akimirkas, kai mokei išminties.
Darbai išliko lyg aruodas pilnas mumyse –
Ir mes su atsidavimu ateiname Tave mylėt/
—
Būkite laimingi tarsi dangaus paukščiai,
Juk sukūrėt lizdą laimei amžinai.
Būkite laimingi! Jauskit meilės aukštį,
Dievo duotą Jums. Saugokit šventai.
—
Žmogaus gerumas daug ilgiau ui jį gyvena.
Jo nekeičia praėję dienos, mėnesiai, laikai…
Ir pats tmogus į šią vertybę nuolat remias.
Ir tarsi grūdą sėja… kada nors suras vaikai.
Daug metų vaikštom mes po Jūsų gėrio lauką
Ir mokome gyvenimo tiesų savus vaikus,
Tačiau kiekvienąkart suklydę Jūsų laukiam, –
Tos paprastos širdies, kurioj gyvena didelis žmogus.
—
Gyvenimo aruodas pilnas,
Ir metai tapo jau turtu,
Tačiau metus šiuos jungia tiltas
Tarp motinos ir tarp vaikų.
Mes lyg svajokliai pakeleiviai
Šiuo tiltu einame kartu.
Brangioji mama, kaip per greitai
Vedi gyvenimo taku.
Mes linkime, kad metai tie sustotų,
Iš upės eisim semti Tau vandens.
Ir nešim vien pilnais, pilnais ąsočiais
Sveikatos, laimės, – tik ilgai gyvenk!
—
Dėkoju Jums, brangūs tėveliai,
Už meilės ašaras šiandien,
Ui nubarstytą rožėm kelią
Ir gražų pažadą mylėt.
Aš nepamiršiu Jūsų rankų,
Kur duoną riekdavo kasdien,
Ilgesiuos Jūsų balso,
Mokančio užjaust, gailėt.
Žinokit, nieko nėr pasauly
Brangesnio už tėvų namus.
Kaip bešviestų svetur saulė,
Prie Jūsų slenksčio trokštu aš suklupt.
Autorė: Nejolė Laukavičienė.