Mažyte mano Lietuvos žemele,
Mes Tavo akmenys pilki, pilki.
Mes išbarstyti po smėlėtą kelią
Dėl savo pilko atspalvio kalti.
Linkiu Tau laimės, drauge,
nuostabiam gimtadieny!
Tai laikas ypatingas,
kai svajonėm gali skrist…
Tau būčiau paukštis tas,
kurs lydi į gyvenimą:
Sparnais draugystės
Tave noriu švelniai apkabint.
Laiminga būki!
Gyvenk ir niekuo nesirūpink!
Gyvenimas neklysta:
leisk – jis viską sutvarkys.
Tokia lik, drauge,
kokią seniai Tave pažįstu,
Ir leisk Tave džiaugsmingai apkabint.
Tegu pražysta Tau dar daug gražių pavasarių,
Nors štai dabar – gyvenimo viduržiemis.
Lai noksta, sirpsta Tau turtingos metų vasaros
Ir lyg jaunystėj būna dienos rožinės.
Išgerk šampano taurę, laimės ašarą nubrauk
Ir vėl pirmyn į laiko srovę! Juk Tu ne vienas.
Gyvenimo krantą skalauja lyg bangos
Tie bėgantys metai per greit, ak per greit…
Kaip juos sustabdyt? Jie sprūsta tarp rankų
Ir buvus jaunystė vėl kopom nueis.
Daug vasarų vėjais padūkusiais lėkė
Per pievą mūs žalią, – nejutom visai…
Gyvenimo vasara laimei prikėlė –
Tu jos vertas esi, nes laimei gimei.
Miela mūsų drauge, nereik sielvartauti:
Po vasaros karščių ateina ruduo…
Tau linkime laimę lyg paukštę pagauti
Ir skrist lyg jaunystėj sau laimės ieškot.
Miela jaunystės mano drauge!
Pražydo sodai Tau širdy.
Mes jau seniai abi suaugom, –
Draugystė sieja nuostabi.
Leisk palinkėti Tau daug metų, –
Dabar tik pradedi gyvent.
Lai nenueis tie metai veltui…
Linkiu tau dar ilgai nesent.
Tu kas pavasarį žydėsi
Baltųjų sodų gausumu.
O kai širdy ims rudenėti –
Nepergyvenk – Tu tarp draugų.
Baltais Karaliais jaunos dienos vaikšto.
Nėra ramybės, kol žydi obelys širdy.
Tau rašė vėjas savo meilės laiškus,
Kad jaustumeis, jog ne viena, o tarp žmonių esi.
Pavasariniais žvilgsniais Tave glaudžiam,
Laiminga būki, kokia dar niekad nebuvai!
Lai švelnūs vėjai Laimės juostą audžia –
Tik pasipuošt mokėki ja kasdien.
Aš siunčiu Tau tūkstantį snaigelių.
Su Kalėdom, mano mylima!
Nubarstysiu laime Tavo kelią,
Ir lai lieka Tavo laimė amžina.
Už Tavo žingsnius pas mane,
Už Tavo šypsnį mielą,
Už tą laukimą, kuriame
Esi brangus man vienai!
Negerk lig dugno niekada…
Palik likimui vietos,
Kur taurių nuostabių dugne
Per amžius meilė lieka.
Baltom žuvėdrom skraido mūs jaunystė,
Baltais balandžiais vartosi danguj.
Kaip ją kasdien bandyti pasivyti,
Kad skrydžio grožis liktų tik žmoguj?
Svajonių takas debesis į šalį stumia,
Kai mūsų mintys lekia vis aukštyn.
Ir štai atsiveria mums Dievo duotas rūmas,
Ir jeigu vertas – štai laimė Tavo! – pasiimk!
Taip mus sutvėrė ir likimą skyrė:
Kas siekia, dirba – Dievas jam padės.
Už gėrį ir dosnumą – visi myli.
Toks būki nuolat, – norim palinkėt.
Būk laiminga, šypsokis, gyvenki, –
tokios Tavęs reikia.
Būki ta, kuria seka, kuria žavis
ir kuri teikia vilčių.
Mes linkime Tau:
kai saulė vakarot nusileidžia –
Tu užmiršk menką pyktį
Ir kas rytą pakilki paukščiu.
Vėl susirinkom išlydėt paikystę
Mūs nerimo jaunų dienų
Ir tai, ką vis vadiname žaviom kvailystėm,
Audringu savo likimu.
Mes susirinkome į nematytą puotą,
Kur mūs jaunatviškas ruduo
Tarsi pavasaris jaunikis valsą šoka
Ir bando Poniai asistuot.
O ši Ponia – tai Tu, mana vaikystės drauge,
Graži ir švytinčiom akim!
Juk dar ne vienas draugas pašokdinti laukia, –
Tai ko tą rudenį bandai apsikabint?
Nepalieka bėdoj tikras draugas.
Kas Tau ranką išties, Tu žinai.
Pažadėt, pakalbėt, gali daug kas…
Žmonės keičias… Juk mes ne vaikai.
Ištesėt malonu duotą žodį,
Abejingai nebūt nuošaly
Ir gyvenimo dalį aukoti
Tik dėl draugo geriausio gali.
Nepraradęs Tu sunkiai suprasi,
Kaip baisu bus gyvent be draugų.
Tad suklupusiam reikia atleisti
Ir ne visad ieškoti kaltų.
Juk gyvenimo kelias duobėtas.
Gal suklupsi… ir Tu nežinai.
Gal pareisi ir tu nugalėtas, –
Ir supras tik geriausi draugai.
Gyvenimas kupinas netikėtumų,
Lyg upėj – slenksčiai, dideli kriokliai.
Taip radome ir lai taip būna, –
Sunkumuos keičiasi veidai.
Žmogus galingas. Tad linkim Jums stiprybės,
Sveikatos, meilės, artimų žmonių…
Lai bus gyvenimas beribis,
Platus lyg upė be krantų.
Tarytum jūros bangos bėgo metai, –
Nejusdama lietimo jų ėjai.
Byrėjo baltu smėliu Tavo laimė, –
Tą laimę braidė du maži vaikai.
Nugairino dienas saulėtas vėjas,
Lyg smėlį pustė negandas tolyn…
Laiminga būk, jaunystę palydėjus!
Surask sau draugą – būkit artimi.
Ir skrenda metų vėjas lyg pašėlęs, –
Juk neseniai dar buvome vaikai,
O štai dabar Tau nuostabiausios gėlės!
Na, ko Tu šypsais taip keistai, keistai…
Šis jubiliejus – Tavo metų lobis, –
Tu kūrybinga ir veikli tapai.
Gyvenimas – Tau lyg jaunystės šokis,
Kurį sušoksi su gerais draugais.
Dainuok draugystės dainą!
Lai metai vėjais eina!
Draugai susės prie stalo,
Putos džiaugsmu bokalai.
Dainuok draugystės dainą, –
Juk metų Tau negaila!
Putos raudonas vynas
Už mūs jaunystę tyrą.
Žmogaus gyvenime nėra nieko beprasmiško.
Jei buvo rytmečių liūdnų,
tai tik todėl, kad pralinksmėtų vakarai.
Štai spindi vargo valandoj vien blogio ašmenys, –
Tau juos nugludinti padės
daug laimės linkintys geri draugai.
Tavam gerumui nesurasi niekada paveikslo, –
Vis rėmai būtų nuoširdumui per siauri.
Pavasariais žydėk, besočiu obelų geismu
Ir prisimink, kad žmonės širdyje visada jauni.
Kaip gerai, mano mielas drauguži,
Kad sulaukėm svajotų dienų,
Kada žydi lyg laisvė gegužiai
Ir idėjų draugai vėl kartu.
Jau atėjo branda, ir tos mintys,
Kur svajonėmis buvo anksčiau,
Išsipildė, bet liko dar viltys,
Kurios neš lyg paukščius vis aukščiau.
Būk laimingas, šypsokis, gyvenki –
Esi vartai puikios ateities!
Prieš gyvenimą galvą nulenki –
Štai dabar mūs idėjos klestės.
Moters kelias per gyvenimą nelengvas –
Palygint galima su erškėčiais raudonais.
Bet kodėl aš pagalvojau apie dagį?
Kokie nuostabūs gyvenimo žiedai!
Pasakysi, drauge: „Nenutūps ten paukštis“…
Oi, ne! Žinok, tai netiesa, netiesa!
Kai pribręsta tie erškėčių rausvi vaisiai –
Nuskina juos mylinčio žmogaus ranka.
Metai lėkė lyg vėjai sparnuoti –
Mes gyvenome jų siautuly
Ir jaunystę galėjom aukoti
Dėl idėjų bendrų, – jos išliks.
Kažkada mes išeisim po vieną, –
O gyvenam po du, vis po du.
Tegu metų daugybė dar lieka –
Tad nesenk dėl idėjų bendrų.
Prabėgo metai juk pavasariais per sodus –
O buvo vasaros, kur noko vien javai.
Dabar dosnus tas rudenio laukų aruodas, –
Tai užgyventi metų vingiuose draugai.
Tai pats didžiausias ateities kelionės turtas:
Kai žmogus ne vienas – tai puiku gyvent!
Mes linkime, kad dienos visos šviesios būtų,
Kad lengva būtų per gyvenimą keliaut…
Būk laiminga, kai drasko lapus
rudenį vėjas stiprus.
Ir tikėk viltimi,
kai snieguolės pražysta šlaituos.
Būk didinga,
kai vaikšto lietus
berdamas savo lašus,
Ir kaip niekad gyvenk,
vis galėdama kitą paguost.
Mano drauge jaunystės!
Jaunystė tada,
Kai širdis tarsi paukštis
plasnoja!
Tu veikli ir graži,
o ši šventė keista –
Tai gimtadieniai –
mūsų pykčiui – kartojas.
Tu stiprus, Tu dosnus, Tu galingas!
Tu metus lyg paukščius skaičiavai.
O jie gervėm į rudenį skrido, –
Tai ne metai, tai Tavo draugai.
Tad pakelkim po taurę šampano!
Lai putoja lyg jūra šiandien!
Pažiūrėk, kiek draugų, Dieve mano!
Leisk pasveikint ir laimės linkėt.
Gaila, kad svajų nepakartosi, –
Surimtėjusius palieka praeitis,
Bet sugrįžusi jaunystės tostui
Atėjau pasveikint su naujom viltim.
Tegu šventę siekiai vainikuoja, –
Tai puiki šeima, darbai, tikri draugai..
Tavyje jaunystė lai gyvuoja.
Sau sakyt gali, kad dar negyvenai.
Tegu šimtmečiai lekia lyg vėjai,
Tegu aidas prabyla širdy.
Štai gimtadienis Tavo atėjo –
Metų šauksmą lyg varpą girdi.
Metų laikrodis varpinėj skamba, –
Laikas skelbia Tavuosius metus.
Tavo šventę gimtadienio skelbia,
Kad pašauktų brangiausius draugus.
Kai esi nuėjęs taip toli,
kad, rodos, nėr jėgų
pasiekti savo tikslą,
Žinok,
Tu dar jėgų turi tiek daug,
kad kelias nueitas –
tiktai pusiaukelė išties!
Kas išmatuos tą grožį metų glūdumos?
Kas pasakys, kada Tu jau nejaunas. –
Vienam jaunystėj reikia vakaro tamsos,
Kitam senatvėj meilė dar vaidenas.
Mes savo siekiais amžinai jauni, jauni…
Ir kaip žinot, kada jau pagyvenęs?
Ar jau tada, kada vaikai užaugę, dideli,
Ar kai kelintą kartą vėl nevedęs?
Nėra ribos, kada turi nustot mylėti.
Vieni anūkų laukia, kiti dar patys lyg vaikai…
Ir kas mums gali rytmetį nustot žadėti?
Iki senatvės būkime jauni, jauni.
Metų buvo visokių – kai lengva, kai sunku,
Bet gerumas lyg medis augo vis Jumyse.
Norim Jums palinkėt, kad sveikatos daug būtų
O ištvermės žalias medis augtų širdyje.
Brangus mano broli, širdies mano puse,
Tai Tu – mano ramstis kely.
Gyvenimo toliuos neleidai suklupti, –
Todėl mes tokie artimi.
Linkiu Tau sveikatos, brandos Tavo metuos, –
Pavasariu būk rudeny.
Sušokime valsą, ir laimės verpetuos
Tu džiaugsmą atrask sesery.
Koks trumputis mūsų laimės kelias,
Kartais reikia tiek nedaug –
Sąnarius taip be galo skaudžiai gelia,
Bet neverk! Laimė židinio ugny, – tik Tu palauk
Koks trumputis mūsų laimės kelias.
Reikia mums jaukumo ir ugnies –
Širdį diegia, spaudžia nerimo gaidelė.
Bet neverk – laimė čia šalia! Tik rankas ištiesk.
Su saule keliasi kas rytą dukros
Ir šypsos savo meilės spinduliais.
Laiminga ir linksma namuose būki, –
Lai dvasios dangų lanko angelai.
Jaunystė jau seniai pražydo sodais
Ir metais vėjas nupūtė žiedus.
Atraski amžiną gerumo lobį
Tarp artimųjų ir mielų žmonių.
Lyg šešiolika vėjų pralėkė metai,
Lyg šešiolika saulių ridenas žeme.
Nesuspėjai suprasti, ar Grįžulo ratai
Sušvytėjo šešiolikakart vakare.
Lyg paukščiukas užaugai – supanašėjom…
Dažnas mano dukrytėj pamato mane.
Apsirengus suknelę, prabėga alėjom. –
Juk tai mano suknelė ir mano dukra.
Žmogaus gyvenimas –
Tai siekiai, išsipildymai, troškimai…
Bet du gyvenimus gyvena moteris, –
Jos rūpesčių, sunkumų nieks nežino.
Ji bėga, lekia – taip ir liks…
Per amžius buvo taip, kad be jos rankų
Nevalgė duonos nė viena šeima.
Tegu vien laimė Jus aplanko, –
Būkit laiminga ir sveika.
Aukso gijom išpinsiu kelius lig žvaigždžių, –
Į žvaigždynus keliausim gyventi.
Nerandu žemėj vietos, tirpstu tarp žmonių,
Negaliu savo kryžiaus pakelti…
Malonu mums Tave apkabinti – lyg pavasarį, –
Tegu šypsos Tau saulė, lai šypsos veidai
Lyg į jūrą brendi jau į žydinčią vasarą,
Kur gėlių margas kilimas jungia šventai.
O ta pieva didžiulė lyg gyvenimo aušros, –
Spalva purpurinė mus užlieja jausmu,
Kad vaikų krikšto motinos – seserys brangios.
Aš gimtadienį Tavo savo siela jaučiu.
Kas nepastatyta – nesugriausi…
Liko gražūs pamatai.
Ir širdies nebeapgausi –
Tai tik protui vis blogai.
Nematyta stiprybė – juk tai moteris…
Ir kuo metų daugiau, tuo gražesnė.
Neregėta didybė – ji lyg obelis…
Ir kuo metų daugiau, tuo baltesnė.
Leisk paimti už rankų, apkabinti Tave, –
Lyg maža įsisupsiu į glėbį.
Tu tiek daug praradai –
Tokia Dievo valia…
Leisk Tave už visus man mylėti.
Patikėk, miela mama, aš Tavo daina,
Tavo šypsnis ir žvilgsnis jaunystės.
Tu mylėti išmokei mane lopšine,
Ir myliu aš Tave lyg vaikystėj.
Balti chalatai, vaistai, lašelinės,
Operacinės, skausmas, daktarai…
Ligoninė skausmų pilna, bet viltys
Gyvena čia koridoriuos tikrai.
Atrodo, angelas vilties plasnoja
Virš to, kuris nepakelia galvos,
Bet šiam pasauly jį šventai atstoja
Vien daktarai… Ar būnat Jūs namuos?
Ligoninė, kurioj kasnakt nemiega
Ne skausmas, kur gyvena mumyse,
O gydančių mus šypsena saulėta…
Kada namuos pabūnat, nežinia.
Ar Jūs pavargot, daktare, – vis klausiam.
Per veidą slenka nuovargio spalva.
Ir lyg vilties atsakymo mes laukiam,
Kad Jums neskauda nieko niekada
Ligoninė. Veidai saulėti personalo.
Jūs priverčiat pasveikti mus visus.
O Dieve, kaip pakviest prie švenčių stalo
Nors kartą iš ligoninės visus?
Pasveikę ir laimingi neužmiršim
Šitų palatų, slaugių, daktarų.
Jūs sieloj mūsų įžiebėte viltį,
Gyvenimu tikėti privertėt visus.
Ar padėka galėtų būti pilnos gatvės
Jums besišypsančių pažįstamų veidų?
Mes linkime sveikatos ir po taurę laimės!
Jus apkabinsim šiluma širdžių.
Padangę siekia ąžuolai…
Aš vis į juos, sūnau, žiūrėjau.
Kai mažas Tu išdykavai,
Aš ąžuolams tiems pavydėjau.
Į saulę stiepias medžiai tie, –
Vis stipresni, sūnau, lyg miškas.
Paukščiu bandei kažkur vis lėkt.
Bet nieko tokio – paukščiai grįžta.
Padangę siekia ąžuolai…
Į juos žiūrėdami, auginom
Ir paukščio lizdą amžinai
Tau savo namuose palikom.
Jei bus, sūnau, tokių dienų,
Kada sparnai palūžt galėtų,
Sugrįžk pas mus su tėveliu –
Mes amžinai Tave mylėsim.
Kai pavasarį žydi alyvos,
Švyti žemė ir gyja žaizda.
Nepažinsit gal gatvėj išvydę
Tų, kur buvo, kai sirgot, šalia.
Toks nematomas slaugančių darbas
Atsiranda šalia su liga.
Tai pavargęs gyvenimas kaltas,
Kad ištinka kažką negalia.
Į ligoninės baltą palatą
Mes atvykstam netekę vilties
Ir slaugytojų paprastą darbą
Nuo tada jaučiam lyg dalį širdies.
Vis geriau, vis lengviau ir… jau ne ligonis.
Ko slaugytoja šypsos, kas jai?
Išeinant pro langą mums mojuoja.
Kaip gerai, kad pasveikom visai.
Kokia Tu nuostabi esi – ne kiekvienam žinoti.
Didžiam žmoguj dažnai gyvena paslaptis…
Mes linkim Tau žavingą laiko žirgą pabalnoti,
Kad dar ilgai Tavy daužytųs
Jaunystės nesutramdoma širdis!
Jau širdy pavasarėja, tarsi kelias žemė.
Greitai tirpsta sniegas – sieloje žydės…
Ilgesiu gamta užlieja, nučiurlena tyliai
Mažas upeliukas lyg dalis širdies.
Taip kaskart gimtadienis aplanko Tavo sielą,
Ir dangus dainuoja vakaro dainas.
Nieko nieko šiam gyvenime nėra brangesnio
Už susitikimų nuostabias dienas.
Nuostabi lietuviška žemė – auga žali ąžuolai, –
Ant rankų savų išaugino ji ąžuolus vyrus:
Jie stiprūs ir gražūs; dideli savo siekiais,
idėjom, darbais…
Dažnas jų šeimai kelią prasmingą praskynęs…
Bet viskas su metais praeina – dabar jautresni:
Pavargsta širdies – nors galingos! – giliausi
klodai.
Lai būna Jūs dvasios aruodai kasmet pilnesni!
Gyvenkite laimėj,
didžiuokitės siekiais.
Autorė: Nejolė Laukavičienė-Širvinskaitė