Abiturientui
D.Vaičiurgienė
Išeini…Dar sustok minutėlei
Ant mokyklos baltuojančių laiptų.
Nebeteks Tau daugiau jais bevaikščiot.
Pajutai? Kažko širdį sugėlė.
Papurgalvė vaikystė čia lieka,
Pilnos juoko mokyklinės dienos…
Ves į ateitį kelias ne vienas,-
Te šviesus, pats tiesiausias tau driekias.
Reiks ieškoti, teks klupti ir klysti,
Gal skausmingai dvejoti ne kartą,
Kas bebūtų, pats sau įsakyki:
-Neišduosiu nėsyk Žmogaus vardo.
***
Jūs susirinkote jau paskutinį kartą,-
Daugiau nereiks planų ir rašinių į užrašus rašyti…
Pavasaris jau beldžiasi už vartų,
Naujom spalvom pasaulis švyti.
Kitokie šiandien Jūs atrodot,-
Nuoširdūs, tyliai susikaupę,
Ir mintys, ir jausmai alsuoja grožiu,
Skambutis paskutinis Jūsų laukia.
***
Eisim jau. Girdi? Skambutis skamba!
Paskutinį kartą paklausyk,
Koks labai pažįstamas ir geras
Tas mokyklos balso skambesys…
***
Čia prabėgo vaikystė, atėjo jaunystė,
Čia praleidote savo gražiausius metus.
Čia jums leidžiama buvo pakilt ir suklysti,
Čia supratot gyvenimą, rado draugus.
***
Sustok, įsiklausyk –
Skambutis neeilinis.
Nors daugelsyk girdėtas,-
Šį kartą – paskutinis!
***
Daugiau jau nekvies Jus skambutis rytais,
Į pamokas jau neskubėsit.
Ir greit, išsiskyrę su savo draugais,
Gyvenimą naują pradėsit.
***
Prisimink, kaip mokyklon nedrąsiai
Tu atbėgai su puokšte gėlių…
O nuo šiandien jau niekas į klasę
Nebekvies, nebešauks varpeliu…
***
O Jūs skubat,
Pašėlusiai skubat užaugti,
Kad nemokytų nieks ir nebartų,
Nors ir žinot, jog daug ką paliekat
Už simboliškų pasakos vartų.
Laiškas mokytojai
Šiandien kaip niekad man labai sunku
Jums tarti šiltą žodį ir laišką parašyti.
Nors dienos, metai bėga, skolinga vis lieku,
O reiktų susitikti, padėkoti ar bent atsiprašyti!..
Už juoką pamokoj, kai susikaupusi tylėjot,
Ar peštynes be priežasties koridoriaus gale.
Kad paprasčiausiai mus visus mylėjot
Ir glostėt galvas, būdavot šalia.
Kad privertėm supykt ir balsiai išsilieti,
Kai nuo išdaigų leipdavom juoku.
Už išvykas drauge ir saulę pasakoj, kuri pro langą švietė,
Už džiaugsmo minutes, užplūdusias anuo laiku…
Dėkoju šiandien, tikiuosi Jus sutikti –
Pasikalbėti, išsilieti, skolinga nebelikti!..
Išeini ir žinai, nebegrįši.
Tavo klasę jau varstys kiti.
Čia prasideda tavo jaunystė,
Čia dalelę savęs palieki.
Išeini… ir žinai, nebegrįši…
Koks gražus tas pavasaris žalias
Ir moksleiviškas juokas skambus,
Bet, žinok, teks išeiti į kelią
Ir palikti mokyklą, draugus…
Neamžini palangėje balti žiedai.
Jie vys… Ir vėl žydės nauji…
Paliks draugų tiktai veidai,
Prisiminimui žodžiai liks keli.
Galbūt pamirši klasę, suolą,
Paskęsi greit studentų minioje…
Norėčiau, kad tu prisimintum šią keistuolę,
Kurią buvai sutikusi mokyklos ribose.
Montažas
Štai prabėgo metai, mėnesiai ir dienos,
Mes čia jų viešėjom ištisas eiles.
Gera buvo čia, tarp tų baltųjų sienų,
O dabar likimas mus kažkur nuves.
Mokykla tarsi motinos rankos
Ir globojo, ir baudė, ir guodė.
Širdyje išsinešim ne vieną
Jos nuoširdų ir šildantį žodį.
Mes išmokom suprasti čia tiesą,
Tiksliai sverti dienas, minutes.
Ir svajonės čia gimė mums šviesios –
Darbu puošti tėvynės gretas.
Tirti, baigt, ko kiti nesuspėjo,
Kas dar laukia mūsų rankų jaunų.
Lik sveika, mokykla, mes išeinam
Tiesti žemėj į laimę kelių.
Eisim jau! Už lango pavasaris bąla,
Bet visiems mums atrodo per greit.
Baigėm atkarpą didelio kelio,
Net baugu, kad vieniems reikės eit.
O leisk Tau, mokytojau, nusilenkti
Už suteiktas žinias, už nuoširdumą, triūsą,
Jūs mokėt, auklėjot ir kelią mums nurodėt,
Gyvenime padės mums žodžiai Jūsų.
Gėrio grūdus mumyse Jūs sėjot
Ir džiaugėtės, pamatę daigus.
Jūs, metus skaičiuodami rugsėjais,
Mums gyvenimas tiesėt kelius.
Ačiū, kad padėjot mums daugiau žinoti,
Laimės žiburėlį uždegėt kely.
Nors sunku mums žodžiais šiandien padėkoti,
Meilės kibirkštėlė neužges širdy.
Tie metai mokykloj prabėgo taip greitai.
Užaugom kaip medžiai. Metas išeiti.
Metas surasti, kas žemėj mums skirta.
Ir linksma, ir liūdna, kad laikas jau skirtis.
Ir šiandien mūsų žingsnis tvirtas,
Pečiai nelinksta nuo naštos.
Gražiausios mūsų mintys – Jums paskirtos,
Žiedai gražiausi – nuo mūsų laidos!
Auklėtiniams
Tuoj išeisit. Tokie aukštaūgiai –
Jau ne vienas praaugęs mane.
Neskubėkit labai. Dar pabūkim.
Paskutinį juk kartą drauge.
Bet gyvenimo šauksmas valdingas.
Savo galią jis žino. Netruks.
Nuaidės varpeliu ilgesingu
Ir išves iš tos klasės visus.
Ką gi! Eikit. Širdim jus lydėsiu
Aš dar daugelį metų, vaikai.
Pasirinkite kalią sau tiesų.
Siekit laimės tikros atkakliai!
Be kitų, kelyje jus telydi
Išmintis ir sena, ir gili:
Už banknotą ne viską nupirksi.
O parduot už jį viską gali.
***
Būkit švelnūs ir geri,
Tyru šaltiniu būkit.
Praradę – raskit viltį.
Mažos laimės neimkit,-
Širdį sužeisti gali,
Dideliai saugokit save.
Būkit žmonės, ne akmenys,
Akmenų žemėj daug,
O žmonių kartais tenka ieškoti.
***
B.Mackevičius
Jaunyste, paukšte mano,
Jaunyste išdidi!
Keliesi tu į erdvę
Krenti ir vėl skrendi.
Plasnok drąsiau, jaunyste, Virš liūnų, akmenų!
Žinok, tik tas nekrinta,
Kas gimė be sparnų.
***
Jaunystės pasitikti
Išeiname mes…
Visiems laikams –
Išeinam
Palikę ištuštėjusias klases.
Sutikti šėlstančių likimo vėjų,-
Jaunystės pasitikt išeinam mes.
Čia buvo viskas: pirmutinės gėlės,
Pirmasis nerimas ir pirmas ilgesys.
Praslinko čia vaikystė kaip šešėlis,
Švelnus pirmosios meilės svaigulys…
Čia šokom valsą,
Verkėme – kvatojom,
Svajojom nesiskirti amžinai.
***
Ateis laikas, ir tu išeisi,
Niekados daugiau nebegrįši…
Paskutinį kartą prieisi prie juodos lentos,
Kur, rodos, taip neseniai rašei pirmąjį žodį.
O argi seniai? Dvylika metų!
Ir tavo skruostu nusiris ašara.
Ir pabalęs rožės žiedas pašnibždės:
-Dvylika metų!
Prieisi prie suolo, perbrauksi ranka ir susimąstysi:
-Dvylika metų…
***
Kai paskutinį kartą žingsniai nuaidės mokykloj,
Kai paskutinį kartą trinktelsi duris,
Sustok ir pagalvok:
Kiek ašarų ir laimės,
Kiek džiaugsmo, sielvarto kartaus,
Kurį tu vadinai nelaime,
Kiek šypsenų mokykloj palikai!
Sustok ir pagalvok:
Vaikystės skardų juoką gal suole palikai,
Gal meilę pirmutinę po trupinėlį išbarstei,
O gal nepasakei “atleisk” tam, kuriam prasikaltai?
Dar paklausyk skambučio paskutinio aido,
Nešauks į klasę jis daugiau,
Ir ašarą nuo skruosto nusibrauk,
Dar pagyvenk šviesiais atsiminimais,
Paskui gyveniman keliauk.
Ir nasakyk „sunku“, net jai suklysi,
Net jei mokykloj negirdėjai apie tai.
Gyvenime neskambina skambučiai,
Gyventi šaukia skambantys varpai.
***
Kada mūs klasėj paskutinį kartą
Iš jaunų krūtinių išsiverš daina,
Atsivers mokyklos platūs vartai,
Ir išgirsim balsą:
„Eikite, gana! Eikite, neatsigręžkite!
Eikite, užtenka, nes jau jūsų vietą užima kiti!“
Kaip baisu…O vis tik apsiprasti tenka,
Nes jau ta minutė taip nebetoli…
***
Išeina vaikai
Palengva išeina vaikai iš namų.
Į nuosavą gatvę.
Gal juos šaukia savi laikai,
Gal išvaro tėvų senatvė –
Ir irzli, ir nepakanti,
Išmatuojanti savo matu tai,
Kas bręsta kitų širdy, be nuolaidų, be paklaidų.
Ak, tie mūsų amžiaus tėvai,
Šitiek matę, vis tiek nesupranta,
Kad jaunystė ne taip jau lengvai
Randa tikrą, vienintelį krantą.
Jai pačiai reikia pereit audras,
Kilt į kalną ir leistis bedugnėn.
Taip tikrai jie supras ir suras
Ir gyvenimo druską, ir ugnį.
Tegu eina vaikai iš namų,
Tegu blaškosi, ieško ir klysta.
Man užvis labiau neramu,
Kai žiūriu į besparnę jaunystę.
***
Gal mes be reikalo apgailestaujame,
Kad ir jaunystė baigias per anksti,
Ir meilė, ir visi geri dalykai?
Taip jau yra: ko maža, tas brangu.
***
Išeisite,taip neseniai čia pirmąkart atėję,
Išmokę pirmą raidę parašyt.
Išeinate tokie jau dideli, o prieš gyvenimą tokie mažyčiai.
***
Nesistebėjot, kad aš ne viską moku,
Nesistebėjot, kad ne viską žinau,
Supratot, kad vis dar mokausi
Mylėti, suprasti, gerbti.
***
Vėl klasė liks viena.
Skambės tik žingsnių aidas…
Jus akimis lydės išmarginta lenta
Raidėm ir formulėm, daiktavardžių linksniuotėm,
Liūdės ant suolo palikta knyga…
Kvepės pavasariu ir sodais, varpelis suskambės,
Ir Jūsų širdys, man atrodo, mokyklą paminės…
***
Balta kreida taip greitai sutrupėjo,
Dar prie lentos stovėjot neseniai…
Jau tiek žiemų, tiek vasarų praėjo,
Jau sparnelius pakėlėt, mano mokiniai…
***
Būkit kaip medžiai tvirti,
Vėjų, audrų nebijokit.
Savo jaunystei, savo likimui
Širdį ir ranką paduokit.
***
Tavo dienos-smalsios vaiko akys,
Krykštavimas, klaidos mūs darbuos.
Tavo dienos-mažos mūsų širdys trapios,
Mokančios mylėt ir neišduot.
Tavo dienos-nerami jaunystė,
Ieškanti likimų ir kelių…
Tavo dienos-jos rugsėjais grįžta,
Jos atgimsta akyse vaikų.
***
Abiturientams
P.Panavas
Daug surasit. Kai ką ir prarasit.
Daug pamiršit dienų margų.
Bet kaip ėjot pritilę iš klasių
Paskutinį kartą-vargu.
Bus keliai, painios kryžkelės, stotys,
Iš visokių giedosit gaidų.
Bet skambiausioji visad kartosis
Paskutinio skambučio aidu.
Ginsit tiesą. Ir pasakas seksit
(Kaip jas seka pasaulis seniai.)
Susirinkę po daugelio metų, nustebsit,
Kad gražiausi buvot čionai
Tegu būna keliai Jūsų šviesūs,
Neišblunka pasaulio viltis
Būkit žvalūs, laimingi ir tiesūs,
Nes ant Jūsų pečių-ateitis.
***
Išeinančiam
S.Žalnieriūnienė
Prieš akis- balti keliai, keleliai…
Lik sveika, mieloji mokykla!
Ant šįryt nuskinto balto žiedo –
Ašarėlė išdavikė, ne rasa.
Prieš akis – gražiausios žemės spalvos.
Ir viliojanti romantika, ir pareiga.
Tu aukščiau pakelki šviesią galvą –
Kelio didelio – tiktai pradžia.
Ir jis bus tau rožėmis nuklotas:
Žeis ne kartą kojas tau dygliai…
Klupdamas – nesudaužyk svajonės.
Nepamirški, kad žmogum gimei.
Prieš akis – balti keliai kaip drobės…
Vienas – tavo. Tegu bus tiesus.
Mokykla, lyg motina antroji,
Į gyvenimą atkėlė tau vartus.
***
Jūs išmokėte knygą mylėti,
Nesiskirti su ja niekada.
Ir akimirka tapo saulėta,
Kai pavirto į žodį kreida.
***
Mokykla tarsi motinos rankos
Mus globoja, ir baudžia, ir guodžia.
Širdyje išsinešim ne vieną
Jos nuoširdų ir šildantį žodį.
Jūs mus mokot mylėti pasaulį,
Gerbti žmogų ir gėrį suprasti,
Kovoje už šviesesnį rytojų
Būties prasmę ir laimę surasti
Gėrio grūdus mumyse jūs sėjat
Ir džiaugiatės, pamatę daigus…
Ir kas metai auksinį rugsėjį
Vėl su meile sutinkate mus.
O mokytoja, kiek dug dar nežinau,
Beveik dar viso neišspręstos lygtys…
Skolų nė pusės dar negrąžinau,
Deja, gyvenime negalima antrus metus palikti…
Vėl varpelis ataidi, nuaidi
Taip kas metai, diena iš dienos.
Kol raukšlelės nubers tavo veidą,
Kol plaukai sidabru nušarmos.
Plaukai pabalę, puslapiai išblukę.
Visa esi Tu amžina knyga,-
Tu būsi mums lyg pasaka be galo
Visų darbų pradžia ir pabaiga.
***
Nuaidės paskutinis skambutis,
Taip liūdnai ir skausmingai bus gaila.
Gal šviesios ir džiaugsmingos jaunystės,
Gal draugystės pirmos, o gal meilės?
***
Paskutinei pamokai
Šiandien reikia prisiminti, pamąstyti,
Gal dar truputį paliūdėt?
Ne!
Kai geros akys švyti,
Žiburėliais šildžiusios mane,
Kai jos klasėj metų metais sekė,
Kuo degiau, ko troškau, kur vedžiau.
Ir norėtųs šiandien, mielos akys,
Dar į jus pažvelgti atidžiau.
Paieškot jose legendų, miestų,
Pasivyt lakiausias svajones,
Kad gražiausi tiltai nusitiestų
Tarp vaikystės, jūsų ir manęs.
Kad netektų niekad nusivilti
Tuo, ką jūsų akyse mačiau,
Kad vis jausčiau Jūsų norą kilti
Užu paukščio skrydį dar aukščiau.
Nes svajonė niekad nesudūžta,
Jeigu ji ugninga ir tikra,
Ras ji širdį, tarsi paukštis gūžtą,
Net ir vėlyviausiam vakare.
***
Paskutinis skambutis
I.Mackevičiūtė
Vėl mėnulio žiedadulkėm snigo
Ūkanotoj gegužio nakty…
Šįryt visos kadieniškos knygos
Ir visi užrašai užversti.
Nežinau – paskutinio skambučio gal jūs
Laukėt be galo seniai,
O gal metai jums buvo trumpučiai
Kaip keli paprasti sakiniai.
Ir ašaros pirmos slapčia jau išlietos.
Cituojate Grino „Raudonas bures“…
Tik štai susirasti gyvenime vietą sunkiau,
Pasirodo, nei lygtį išspręst.
Nėra užrašuos panašių variantų,
Taisyklių pritaikyti čia negali.
Bet aidi skambutis…Ir moko gyventi,
Ir kviečia žvaigždė vis aukštyn, vis tolyn…
***
Gyvenimas – tai ne lenta,
Kur trinti galima
Ir vėl rašyt iš naujo…
Gyvenimas –
Kur kiekviena klaida
Įrėžiama į sąžinę, į kraują…
***
Vaikystės soduose saulėtuos
Prabėgo dienos kaip viena,
Ir štai jau beldžias išsvajota
Pilnametystės valanda.
Tad drąsiai ženk per amžiaus slenkstį –
Tau horizontai atviri.
Gyvenimu tauriu įrodyk,
Kad Dievo dovaną turi…
***
Liks širdy
Čia pažydo pirmoji draugystė,
Čia skambėjo gražiausia daina.
Neskubėki, sustoki, jaunyste,
Su draugais, mokykla mylima!
Balti vieškeliai kviečia išskristi
Su kilniausiais troškimais visus.
Mokslo dienos – džiaugsmu karalystės
Liks širdy kaip akordas šviesus.
Liks širdy paskutinis varpelis,
Išlydėjęs pro klasės duris.
Žodis mokytojų tyras ir geras,
Ir draugų nuostabiųjų būrys.
***
Nepabėkit iš vaikystės,-verks meškiukai
Ir guminės baltaplaukės lėlės.
Paskutinis valsas –ligi ryto –
Vysta prie krūtinės baltos gėlės.
Nepabėkit iš vaikystės,- verks meškiukai,
Mirs liūdni, kamputy susirietę.
Širdys (net pliušinės) nepajėgia
Ilgesio ir skausmo išturėti.
Nepabėkit iš vaikystės,- mirs meškiukai,
Neatleidę jūsų išdavystės.
Tylinčių jų niekad neprišauksit,
Nesugrįžtančių jų nepavysit.
***
Nurimus žemė snaudžia mums po kojom,
Nakties tyloj užmigs jauni.
Mes einame sutikti naujo ryto,
Pirmųjų aukso saulės spindulių.
Paglamonėt berželio pumpurų dažytų,
Ištarti:
– Žeme, aš tave myliu!
Mes čia atėjom pasitikti bundančio pasaulio,
Kuris mūs laukia ir švelniai sako:
– Gavom kažką, kažką jau.
Žinau, kad daugelis nesusitiksim,
Kad mūs keliai bus saulės išskirti,
Tačiau gyvenime mes amžinai paliksim
Tokie, kaip klasėje, nuoširdūs, draugiški, tyri.
***
Nesakyk – paskutinį mokyklinį valsą šiandien šoku.
Einam. Nori,- lig lubų iškelsiu tą mažytį pirmoką.
Nori,- klaidžiosim ištisą naktį, eisim aušrą sutikt…
Gaila visko iš karto netekti, viką šičia palikti.
Nori,- aš, kaip šitie berniūkščiai, gatvėj triukšmą sukeliu,
Tik, prašau – nesakyk, kad šoku paskutinį mokyklinį valsą.
***
Mokytojui
Ant lentos juodos- kas rytą naujos datos,
Tarsi laikas – trupanti kreida,
Jau dabar žinau, kaip reikalingi jūsų žodžiai,
Išrašyta formulėm lenta.
Jūsų lydimi ateinam ir išeinam,
Kitos rankos mūsų suolus lies.
Bus vėl žodžiai, bus vėl naujos datos,
Tiktai rūpesčiai ir raukšlės pagilės.
Per anksti, oi per anksti plaukai jums nušarmojo.
Saulėti rugsėjai keisis, belsis…
Ačiū, kad mums negailėjot šilumos
Nuo raidės pirmos lig paskutinio valso.
***
Gero kelio!
P.Panavas
Štai ir baigės vingiuotas takelis.
Štai ir didelio kelio pradžia.
Kur nuves šitas baltas kelias
Per galulaukes mūsų gražias.
Kaip pasiekti tą kalną, tą aukštumą,
Nors atrodo – visai arti?
Gero vėjo, sutinkant aušrą!
Būkit savo svajonių verti!
Gero kelio po saule, po debesiu,
Po žaibu, po sparnu kregždės!
Po laimingu lakštingalos klegesiu,
Po rasota šviesa žvaigždės…
Gero kelio!
***
Abiturientams
A.Adamonienė
Ir vėl
Skridimas tartum gulbių
Sparnų šnarėjimas vaiskus.
Kur lekiat jūs
Rausva padange?
Kur nešat
Ilgesio jausmus?
Katroj šaly,
Katroj pakrantėj
Jaunystės nerimas suglaus sparnus?
O mūsų gulbės
Į tuos pilkuosius ančiukus
Dabar jau nepanašios.
Jūs galvas puošia svajų karūnos trapios.
Tik nepraraskit jų,
Kai skrisite per temstančius miškus
Šviesaus likimo pasitikt.
O mums, čia likusiems,
Numeskite po plunksną mažą,
Kad laukti jūsų
Ir jūs sėkme tikėt
Nebūtų taip sunku.
Išeisi, palikęs vaikystę,
Pirmąsias klaidas, paauglystę,
Čia meilė pirmoji dar dūsaus ilgai,
Liūdės pamiršti sąsiuviniai.
Trumpos pertraukos, jų šurmulys,
Lentoje nebaigta užduotis,
Laiko upė tekės, jos užtvenkt negali,
Paukščiai grįžta, o tu išeini.
Na, kodėl, kai aplinkui toks kerintis grožis:
Žydi obelys, paukščiai susuko lizdus,
Kai jaunystė kaip žiedas pradėjo tik skleistis
Teks užverti duris ir palikti draugus.
Vieną kelią iš šimto tau teks pasirinkti,
Pasitark su širdim, apsispręsk ir tada
Drąsiai ženki gyvenimo savo sutikti
Ir te laimė į kelią išlydi tave.
Už šių mokyklos durų daug takelių,
Kelių ir vieškelių, kuris gi skirtas tau?
Juose bus visko: džiaugsmo ir vargelių,
Vienų mažiau, kitų šiek tiek daugiau.
Bet šiandien vis dar linksminkis ir šėlki,
Jaunystės vėjas tau neleis nurimt.
Draugus apglėbęs juoksies, gal net verksi,
O ryt su likimu išeisi susitikt.
Tegul pro pilką metų grimą, Rusens kuklus moksleiviškų dienų prisiminimas.
Žydės laukuos ramunės, Švies saulė danguje, O šis blankus šešėlis Lai tau primins mane.
Alyvoms žydint teks palikti klasę, Kurioj praleidai tiek puikių dienų… Galbūt kartosi, tyliai susimąsčius: „Nejaugi amžinai iš čia aš išeinu…”
Ant senos mokyklinės palangės
Meilės įrašas medienoje įrėžtas.
Ar tikrai jau viskas?
Negi jau užaugai?
Ir gali pats vienas skristi į erdves žvaigždėtas?
Už mokyklos durų žydintys kaštonai,
Kad šviesiau tau būtų, uždegė žvakes,
Laiko žirgas laukia,
Balnas jau uždėtas,
Tad šuoliuok ir te likimas neužgaus tavęs.
Užaugai, nebegaliu pavyt tavo svajonių,
Tad lėk su jom, nelauk manęs.
Subrendai, nebegaliu pasiekt tavo minčių ir
Net nesistengiu stiebtis aš į jas.
Pasikeitei, nebepažįstu tavo paslaptingo žvilgsnio Ir nebandau tau dėstyti savų tiesų.
Jau laikas. Turi išsiskyrimo pamoką išmokti,
Eiki ir pasakyk pasauliui:
„Aš galiu, aš skrisiu link žvaigždžių“…
Aš negaliu pakeist pasaulio,
Kuris dar iki jūsų buvo gan nuožmus.
Aš negaliu pakeist likimo,
Kuris smūgiuoja, nežiūrėdamas
Į amžių ar kitus privalumus.
Aš negaliu apsaugoti nuo skausmo,
Kurs, būna, degina „lig pamatų“.
Jaunas žmogau, eiki sutikt likimo,
Te tavo kelyje bus daug gerų žmonių.
Šimtus vakarų svajojai greičiau užaugti — UŽAUGAI.
Šimtus kartų norėjai pabėgti iš pamokų — JOS JAU BAIGĖS,
Šimtus kartų keiksnojai mokinio pareigas — TU JAU NEBE MOKINYS.
Šimtus kartų norėjai visiškos laisvės — TU LAISVAS.
Ar nebaugu, kai tokia erdvė ir pasirinkimų platuma tau prieš akis? Begąsdinu, nors atsargumas ne pro šalį.
Laikyk stipriai gyvenimo vadžias,
Keliauk, žmogau, į išprotėjusiųjų šalį
Ir pasistenki neišduoti pats savęs.
Geguži, neužsnik dar mūsų pėdų į mokyklą žiedų lapeliais.
Giegute, neskaičiuok taip greitai mūsų mokyklinių dienelių.
Skambuti, pažadėk netilti ir vėl į pamokas pakvieski.
Ak, mokytojau, einam klasėn, nespėjom dar kai ko suprasti.
Negirdi jūsų žodžių gegužinis vėjas ir žiedlapėliais pusto pėdas.
Neklauso miško gegutėlė, jau suskaičiuotas jūsų pamokinis laikas,
Skambutis tyli, lauk nelaukęs — ne tau skambės rytoj jo balsas,
O akyse, ką tik subėgęs, lietus lengvais karoliais supas.
Ir visa tai kasmet kartojas,
Ir pabaiga užleidžia pradžią,
Sėkmės, mielieji dvyliktokai,
Pirmyn į savo laisvą, gražią,
Nepakartojamą, nuostabią rytdieną…
Draugus pakeis nauji veidai,
Senieji liks tik albume,
Permainų vėjas jau lengvai
Kedena, ar jauti, tave.
Bėgančią ašarą sudrausk,
Jau laikas kilt ir eit pačiam.
Virtas išlik, jaunas žmogau,
Ir nepaklysk kely plačiam.