Ačiū dangui, likimui ir saulei,
Kad pavasarį skelbti gali,
Kad upokšniai šlaitus vėl skalauja, Gaiviais vėjais gyvybė arti.
Metų puokštę lyg perlą tausoki,
Lik stipri ne tik kūnu, dvasia.
Lyg žiedeliai žibučių rasoti,
Užsimiršk, kad yr žemėj kančia.
Metų puokštėj juk būta daug džiaugsmo Daug darbingų, dainingų dienų.
O jei meilė gal suteikė skausmo,
Juk ir rožių nėra be spyglių.
Pasidžiauk, ką likimas Tau davė,
Lyg liepelė auginki metus.
Patikėk, ateitis visagalė
Tau skausminga, kerštinga nebus.
Gyvenimo tėkmė mus nenumaldomai į ateitį ridena.
Srovės verpetai, slenksčiai, sūkuriai užgrūdina mūs dvasią, būtį.
Dienų tėkmėj tad prisiminkime šią tiesą, kaip praamžiai seną:
Kad tik taurioj širdy ir proto kloduos tikėjimas, viltis ir santarvė gyvena,
Kad gyvenimą kaip lapą klevo ruduo ryškiom spalvom nudažo,
Kad metai slenka, bėga, bet žmogų kaip ir klevą rudenį palieka gražų.
Ne tik širdim, dvasia, mintim, bet ir gerais darbais.
Minutėlei sustoki, Laimute, sūduvių pagojuos,
Atminimų banga savo širdį užlieki.
Lai senolių dvasia Tavyje atkartoja
Visaverčio gyvenimo didįjį siekį.
Nutekėjo vaikystės, jaunystės upeliai Per dirvonus, girias Nemunėlin. Stebuklingai tiesus ir platus Tavo kelias, Kurį laimė – laimužė Tau lėmė.
Nepavarki Tų metų tėkmėj,
Nepraraski gyvenimo viltį,
Raski džiaugsmą dukraičių sėkmėj
Ir vaikaičius su meile priimki.
Mes linkim saulėto Gyvenimo kalno,
O gyvenimo slėnio ne tokio staigaus.
Patikėk viltingąja Dievo palaima,
Kuri lemia likimą ir dalią žmogaus.
Autorius: Ferdinandas Tamošaitis
Tryliktąjį savo gimtadienį tu šventi jau būdama tikra panelė. Vienas malonumas į tave žiūrėti, dukrele, daraisi graži mergina. Tėvelis sako, kad nėra matęs gražesnės. Tiesa, daraisi vis labiau dygliuota. Ką gi, šitą mes žinojome dar tau negimus, tai periodas, kurį reikia išgyventi abiem pusėms — ir tėvams, ir vaikams. Tau irgi bus nelengva, bet aš padėsiu tau, kuo tik galėdama.
Sveikiname tave su keturioliktuoju gimtadieniu, brangi dukrele. Mes didžiuojamės tavimi, tavo pasiekimais, tavo sugebėjimu įveikti arba apeiti kliūtis. Tu būsi išmintinga moteris, ir būtent išmintis visuomet padės pasirinkti tinkamiausią takelį. Keturiolika metą — dar tiek nedaug, tai tik subrendusio gyvenimo priešaušris, tik sėklos brinkimas dirvoje, pirmasis pavasarinio vėjelio dvelktelėjimas.
Penkiolika metą — kokie mes seni, palyginus su tavim! Kokie mes rimti, pavargę, viską žinantys ir nesitikintys patirti nieko naujo! O tau kiekviena diena yra kupina įspūdžių, tavo amžiuje mylima iki karsto lentos, nekenčiama amžinai, džiaugsmas išaugina sparnus, o nesėkmė nuskandina sielvarto liūne, komplimentas neleidžia užmigti visą naktį, o pašaipus žvilgsnis pakerta kojas. Būk tvirta.
Peržengei suaugusiųjų pasaulio slenkstį – tau suėjo šešiolika metų. Už to slenksčio palikai paaugliškus žaislus: baisų emocionalumą, itin kritišką požiūrį į suaugusius ir pirmiausiai į mus su tėčiu, perdėtą norą bendrauti su bendraamžiais ir visa kita. Sveika atvykusi į mūsų pasaulį, mieloji! Jis, kaip ir visi gyvenimo tarpsniai, turi savo privalumų ir savo trūkumų. Linkime, kad privalumų rastumei kuo daugiau, o trūkumų kuo mažiau.
Galimas daiktas, šiemet tave aplankys pirmoji meilė. Mieliausioji, linkime tau, kad nenusiviltum meile, nei jeigu jūsų draugystė bus neilga, kad neįsižeistum ant jos. Jeigu taip ir atsitiktų – žinok, kad tau tik septyniolika, prieš akis dar tik veriasi meilės pasaulis, ir tikrai jame būsi laiminga. Kiekviena moteris būna laiminga — tik nebūtinai visą gyvenimą.
Šiemet baigsi mokyklą. Užverst dar vieną savo gyvenimo puslapį, kuris niekada nepasikartos. Gali kelis kartus ištekėti, pakeisti daugybę darbų, pagimdyti daug vaikų, bet niekados nenueisi dar kartą į pirmą klasę. Tau aštuoniolika – atėjo laikas rinktis gyvenimo kelią. Mes su tėčiu negalime tau jo parodyti, brangioji, negalime pasakyti, kuris geriausias, nes nežinome. Tu pati turi pasirinkti ir juo žengti – Dieve tau padėk!
Jau tau devyniolika, nesidairai į praeitį, nes ateitis pernelyg daug žada. Dažniausiai ir ištesi. Ir tu apie praeitį vis dar kalbi kaip apie esamybę, tau iš tikrųjų viskas vyko tik vakar. Linkime, kad kuo ilgiau išsaugotum tokią sielos būseną, kai viskas vyko tik vakar ir kai ateityje dar laukia daug džiaugsmo, daug malonių valandėlių.
Dvidešimt metų – nuostabus amžius. Esi dar labai jauna, bet jau turi šiek tiek išminties ir patyrimo, kad atskirtum pelus nuo grūdų. Džiaugiamės, kad tu žinai, ko nori, žinai, kokiu keliu žengti, kad pasiektum tikslą. Tai išties nuostabi savybė! Nuo širdies linkime, kad niekada jos neprarastum.
Štai tai tu ir pilnametė – sulaukei dvidešimt vienerių. Daugiau nebeturime ko tavęs pamokyti, nes davėme tau viską, ką patys turėjome. Jeigu tau ko nors pritrūko, teks tuos dalykus surasti, patirti pačiai, o paskui perduoti savo būsimiems vaikams. Mudu su tėčiu didžiuojamės tavimi, džiaugiamės, kad esi būtent tokia, ir mylime tave. Žinok, dukrele, kad mylėsime tave visada, – ar ištiks nesėkmė, ar padarysi kvailystę, ar paslysi kelyje. Kad ir kas tau nutiktų, vaikeli, nepamiršk, kad tave mylime, ir atsiremk į mūsų meilę, jei neberastum kitokios atramos. Sėkmės žengiant gyvenimo keliu, brangi dukra!