Palaimink, Dieve, šiuos naujus metus!
Palaimink, Dieve, šiuos Naujus metus!
Mūsų dienas Savim Pačiu pripildyk!
Padėk tikėt, kad Tavo Meilės upės neišdžius
o kai ištroškę būsim, mus pagirdyk!
Gyvuoju vandeniu nuplauki mūs žaizdas!
Padėk su teikti laikui šventą prasmę!
Ir per Naujus metus, ir per visas dienas,
į Dangų kelią mokyk mus surasti!
Naujametinis ilgesys
Šviesioj nakty už lango kibirkščiuoja snaigės…
Jau greitai dvylika. Senieji metai baigias.
Naujieji beldžiasi nekantriai į duris,
o širdį apgaubia beribis ilgesys…
Ką dovanos taip greitai atkeliavę Nauji metai?
Ar daug turės sveikatos, laimės, džiaugsmo?
O gal ir vėl prabėgs greitų dienų verpetai,
vis nešdami tolyn į laiko bokštą aukštą?..
Naujametinis sūkurys
Skrenda paukščiai ilgaspamiai,
atneša Naujus metus.
Snaigės šoka šokį darnų
prieš tamsios nakties vartus.
Mėnuo skliautu slidinėja,
veža rogėse žvaigždes.
Juokiasi išdykęs vėjas,
gnaibo medžių skiauteres.
Bėk ir tu į šitą šventę
Naujų metų pasitikt,
kai tik tvoros ims kalenti
laimės vaitų dantimis.
Grįžtame vėl
Ne, ne ašara
ant eglutės žaisliuko sustingo.
Tai tik pasaka
apie širdį vilties pasiilgusių.
Laikas išsemia
naujametinius norus visus.
Todėl grįžtame
vėl ir vėl į Naujuosius metus.
naujametinės eglės
išdaigos
Žiemos pasakos ledinės
apgaubia metus Naujuosius
apie eglę sidabrinę,
kuri šoka pasipuošus.
Per pusnynus suka vėją.
šaukia pūgą ilgalūpę.
Aukštą kalną nugalėjus
į viršūnę pačią kopia.
Su vaikais rogutėm čiuožia,
snaigių kibirkštis išdraiko.
Prikelia iš miego lokį
pirma prabudimo laiko.
Ak, ta eglė sidabrinė.
Naujų metų karalienė!
Širdis džiugesiu dabina
su viltim ne vienai dienai…
Naujametinis linkėjimas
Naujų metų viltis nesibaigia.
Naujų metų negęsta ugnis.
Dovanoju linkėjimų snaigę –
svajone ji į delną nukris.
Teatpūs pūgos pasaką gražią
apie šalčio spalvingas roges.
Naujų metų naktinis miražas
dovanų pilną maišą atneš.
Neliūdėk!
Neliūdėki, kad laikas toks greitas,
neša mūsų dienas, likimus.
Neliūdėki ant viesulo raitas
skelbia žemėj Naujuosius metus.
Neliūdėki, jei vienas prie slenksčio
lauksi svečio stebuklų nakties…
Amžinybė duris jau atsklendžia
nuramindama aidą širdies.
Naujametinės pasakos pabaiga
Naujametiniai norai – lediniai.
Naujametinės svajos – iš snaigių.
Meilė, rodos, tokia begalinė,
akyse išskaityta be raidžių…
Tik prabėga nestodamas laikas.
Tik ištirpsta sniegai ir ledynai…
Naujametinė pasaka baigės
išbarstytų svajų negrąžinus…
Kai tirpsta ledo širdys
Kai žvakės ašara vašku nutvilko delną,
kai sirpsta mintys ant nušvitusio žaisliuko,
nakties lytėjimą jaučiu be galo švelnų,
lyg žodį, skrendantį iš nebučiuotų lūpų.
Alsuoju svaiguliu tarp eglės žalių rankų,
vidurnakčio laukimo apsvaigintas.
Pakyla siela į žvaigždėtą dangų
skaudžiam speige baltų vainikų pinti.
Lediniame pasauly ledo širdys
Naujųjų metų naktį tirpsta, lydos…
Varpeliai skubančių dienų iš tolo girdis,
o akys regi kreivą laiko brydę…
Po švenčių
Palytėk mane savo ranka,
sniego plunksnomis galvą šukuoki..
Nuramink gal atėjus diena
neatims meilės priešpilnio duoklės.
Lauks už durų nauja paslaptis.
Gręšis pėdos į ateitį baukščiai…
Neužtikrinti mūsų viltis
prie svajonių narnų daugiaaukščiu.
Naujų metų fantazijos blės.
Laužo žiežirbos ranką nudegins…
Sniego šukos plaukuos suledės
ir nudžius naujametinė eglė…
Durys užsitrenkė
Nebeviliok manęs šviesia svaja,
Naujųjų metų skubantis stebukle!
Tu išrengei nuogai pusnynuos ją
ir vėjams palikai ties kryžkele suklupusią.
Svajonės medžių šakose šerkšnu nutirpo
ir laukia, kad atskristų paukštis jas sparnu paliest…
O akyse bespalvės uogos – ašaros prisirpo
ir meldžia atlydžio, kad leistų išsiliet.
Visi takai pro šalį nuogą svają lenkia.
O kryžkelėse vėjų rankos sniegą gaudo…
Senųjų metų durys amžiams užsitrenkia.
Neišsipildęs lūkestis prie slenksčio rauda…
Tokia realybė
Kas bus toliau – rūpėti nepaliauja.
Šalta žiema? Šalta širdis? Šalti delnai?
Likimo bangos mūs gyvenimo krantus skalauja:
viena vynu, antra krauju. Viena aukštai, kita žemai…
Naujieji metai – tai naivi apgaulė,
kai tikim pasakom, lyg murzini vaikai.
Ir prieš visus ant delno iškeliam širdies pasaulį,
kurio purvus dažnai nuplauna priešų spjaudalai…
Naujametinė tikrovė
Girtų daina palydi liūdnų mintį…
Į sausio pirmąją keliaujam svaigdami:
kas laime, kas vynu… Kas neviltim apgirtęs
daugiau nenori būti savimi.
Žėruoja akys, plaka širdys, verias lūpos
ir bučiniai pabyra į visas puses….
Nejaugi laimė tik į tokį rūbą įsisupus?
Kodėl ji užpučia gerų minčių žvakes?..
Dienos
Metai daug ką priverčia pamiršti.
Moko melstis, keiktis, pykti ir atleist.
Dienos – lyg rožančius tirpstąs pirštuos –
skuba: ruošias kažkada nuteist.
Greitos dienos surenka mūs turtą –
kada nors pasvers jį angelo širdis…
Dienos artina: kam laimę, o kam – amžių skurdą,
kai slapta mintis nebus jau paslaptis.
Ar suprantam, kad metus pradėję,
vis mažiau beturi m laiko pasikeist?..
Kas sukraus mums kraitį: angelai ar vėjai?
Už laikų ribos pas ką prašysime atleist?..
Paskutinis dūžis
Jau širdį pervėrė ledinis šūvis,
kai paskutinis dūžis tarė: – pabaiga!..
Pro debesis nuplauks senųjų metų žuvys
į amžių tinklą…
Atskubės raita
gyvenimo be poilsio tikrovė.
Užsidarys ilgam duris širdies tvirtovė –
su savo laime liks per amžius vieniša…
Per vėlai
Audrų kariai galanda jau kardus –
kapos nuo skliauto naujametines žvaigždes…
Ledinėm lūpom skruostus išbučiuos
ir be takų į juodą naktį išsives.
Vilios dainom, dar niekad negirdėtom,
badys kardais, kolei nurims jausmai…
Ateis pėdom ryte kas nors namo lydėti,
ateis, bet nesuspės, nes bus jau per vėlai…
Naujametiniai linkėjimai
Dievo lobynai neišsemiami,
Naujųjų metų naktį atsivėrę,
tegul per amžius bus tau atviri,
nes ir tava dalis ten žėri…
—
Eglutės spindesys tegul primins
gražiausius naujametinius stebuklus!
Tegul į delnus snaigės laime kris,
o norų išsipildymai lai neužtrunka!
—
Mėnuo žvaigždeles šokdina
visą Naujų metų naktį…
Pasiimk iš jų bent vieną
ir paliepk laimę atnešti!..
—
Ačiū Viešpačiui, kad leido
pasitikt metus Naujuosius…
Tegul šildo dvasios veidą
Meilė metuos amžinuosiuos!
—
Juokias takai ir kloniai
Nauji metai rogėm skrieja.
Beria dovanas maloniai,
upeliu šampaną lieja.
Tegul ir tave aplanko
Naujų metų baltos rogės.
Tegul paima už rankos
ir svajų vartus parodo.
—
Kiek šviesos šitoj nakty!
Kiek vilčių į Dangų kyla!..
Metai nuostabūs Nauji
iš pūgų linksmai išnyra.
Tepavers jie svajones
žvaigždėmis, kurios negęsta!
Tepadės takus surast
laimės pasakon bekraštėn!
—
Šviesios Naujų metų viltys
tegul nuolat išsipildys!
Laimės jūra begalinė
savo gaudesiu teguodžia!
Taką per miglas teskrodžia
ryto spindesiu aušrinė!..
—
Pasisemk vilčių stiprybės
sidabrinėj sniego duonoj!..
Metai skuba amžinybėn,
nesustodami kelionėj.
Neaplenkia jie nei vieno.
Į visų duris pabeldžia.
Visad neša naują dieną,
praeities vartus užsklendžia.
Sniego duonoj sidabrinėj
teatneš jie tau stiprybę!..
Po ledu gyvi šaltiniai
saugo vasarų artybę…
—
Tegul vakaro sutemos sklaidos,
angelų giesmėj džiaugsmas virpės!
Teatskries naujametinis aidas
ant ištirpusios snaigės širdies!
Tegul pildosi laimės troškimai!
Štai jau dvylika muša varpai…
O tie norai tokie begaliniai…
Gal tik pildosi jie per mažai…
—
Tegul mintį liūliuoja migla
Naujų metų rūbu apsisupus!.
Dovanėlė bus snaigė šalta,
nusileidus ant degančių lūpų.
—
Tegul bus ši diena prasmingesnė
už kitas – kurios praeitį virkdo!..
Linkiu laimę Naujaisiais atrasti,
širdį – meilės šaltiny pagirdyt!
—
Laimink, Dieve, Naujuosius metus!
Ir Savųjų vaikų neapleiski!
Nepraeiki pro mūsų namus,
Karalystėj Tavoj džiaugtis leiski!
—
Tegul pasakos visos gražiausios
krauna ateičiai dosnųjį kraitį,
kad pareitum keliais tolimiausiais,
kaip laimėjęs kovas karalaitis.
Kad sugrįžtum pas tuos, kurie myli,
kad skubėtum pas tuos, kurie laukia,
per Naujų metų triukšmą ir tylą
sniego jūroje pienu išplaukęs!
Autorius: Valerijus Rudzinskas