Lekiam, lekiam ten, kur aukso žodžiais Laimės žiburys vilioja Širdis neramias,
Ritas, ritas ašaros į delnus,
Laiko vežime pavirsdamos Į patirties vadžias.
Ir kas rytą saulė, peršokusi kalną, Atneša po dieną,
Imk ją ir tapyk.
Taip tapyki, kad kiekvieną darbą Laimintų kūrėjas.
Būk jo mokinys.
Nors dovanotos gėlės ir nuvys,
Liks jųjų vaizdas tavo atminty.
Nors išsakyti žodžiai tuoj ištirps,
Liks neapčiuopiamos akimirkos širdy.
Nors niekada ši šventė nesugrįš,
Liks daug kitų tavojoj ateity.
Gyvenk su meile, atrakindama kasryt duris
Į naują dieną, tau, (sveikinamo žmogaus vardas), sėkmes.
Lai virpa lapai drebulės nuo vėjų,
Tu dėl saulėtos laimės stoki ir kovok,
Lai linksta galvos rudenį jurginų,
Tu savąją iškėlęs eik sutikt aušros.
Lai keikias audros, tegu sau grasina,
Tb atkakliai į savo svajones žygiuok,
Ir tegu sprogsta medžių lapai iš pavydo, Jiems nesuprast, kiek žmogui duota daug.
Gėlės nuvys, daiktai suduš,
Žodžiai pasimirs, o bučiniai išbluks.
Ką bedovanočiau, — viskas taip trapu,
Lai šie metai patys atneša tau dovanų.
Tu savo rytus kaip vaikus sutiki:
Su atvira širdim ir virpančiu džiaugsmu, Dienas savo bičiulėmis laikyki:
Derėkis ir kovok, ieškok savų tiesų.
O vakarai — tai žilstantys išminčiai, Dažniau prisėsk su jais išgert silpnos kavos Ir naktys vėl naujas dienas, kaip kūdikius, tau išnešios…
Jei pritruksi kantrybės,
Priklaupk miesto aikštėj,
Ištiesęs delną prieš elgetą,
Ir paprašyk jos išmokyti.
Jei pritruksi vilties,
Pasodink sėklelę giliai į žemę,
Po akmeniu,
Ir stebėk, kaip ji nesiliauja bandyti…
Jei pritruksi tikėjimo,
Paėmęs kryželį pažvelk
Į Jėzaus veidą.
Jis iki šiol tiki:
TU GALI…
Žmogau brangusis, nesiliauk
Tikėti laime, kurt svajonę,
Širdim ir patirtim dar auk
Ir savimi papuošk žemelės gojų…
Rasos lašai ant voratinklio ilgo
Perlų rožančiais prieš saulę spindėjo,
Likimo dievaitės prie aukuro šilto
Tau gimstančiam laimę išburti skubėjo.
Išbūrė, sudėjo, pamiršo įteikti
Ir ją dabar pats susirasti turi.
Tad būk atidus, nes praeisi – negrįši,
O laimę nuneš metų paukščiai toli.
Ir sugalvok tu man minėti, kiek žmogui metų, eilėmis, Metai širdies gelmėj sudėti, jų tiek, kiek akyse ugnies. Ir nesivarginkim daugiau skaičiuoti,
Kiek jų pavasarį gegutė užkukuos,
Ne pabaigos, ne jos reikėtų laukti,
O su džiaugsmu kiekvieną dieną kviesti į svečius.
Te sekundės tavo nušvinta minčių aušroje,
Te minutės nubėga svajonių takais.
Tegu valandos tavo ištirpsta vilties ugnyje,
Tegu dienos nušvinta laimės žiburiais.
Te savaitės tavo klega su brangiais draugais, Tegu mėnesiai prabyla permainų balsais.
Tegu metai tavo kvepia pergalių žiedais,
Te gyvenimas lyg knygoj susirašo sakiniais — Nuoširdžiais, prasmingais ir darniais…
Gimusiems pavasarį
Nesakysim šiandien, kiek jums metų, garsiai,
Lai šią paslaptį pavasarinis vėjas nusineš,
Ir koks skirtumas, juk mes ne datą švenčiam,
O šalia gyvenančio žmogaus pasiektas stoteles.
Švenčiam jojo žemiškos kelionės grožį,
Taip kukliai pražydusį plaukuos baltais žiedais,
Ir tegu sau neša vėjas metų paslaptis į tolį,
Ir teskleidžias jūsų širdyje pavasario kerai…
Pavasario sūnau, atėjęs žemiškus kelius ištirti,
Dainuok apie žvaigždes, nors pūstų vėjai devyn
Veržlumas ir drąsa tepadeda tvirtam išlikti,
Žingsniuok į svajones su dideliu tikėjimu širdy.
Rudenį gimusiam
Kas pasakys, ko verkia rudenio lietus,
Ar metų bėgančių, ar saulės?
Kas pasakys, kam gimsta rudenį žmogus
Ir ko širdis taip meilės šaukias.
Ar verta sukti galvą dėl keistų minčių,
Kai šitiek grožio kupinas pasaulis,
Kol esam čia, tarp tūkstančių kelių,
Mylėkime ir venkime apgaulės.
Autorė: Ilona Bumblauskienė