Kai pusė amžiaus Tavo vieškeliuos sustojo,
Tu pastebėjai – balta karieta nuvežė metus…
Žvaigždėmis kelias buvusius vargus užklojo,
O laimė – duona dalijosi su tavimi perpus.
Tai praeitis… ir liko tik žavus paveikslas U
Laimingi ant vieškelio plataus vaikai…
Ir panaši lyg dvynė laimės linki Tavo sesė,
Kuriai Tu motiniška šiluma buvai.
Tad būk laiminga, jauski mūsų glėbį,
Mes tokią norime Tave mylėti.
—
Puikiausios žmogiškos savybės puošė Tavo kelią, –
Man esi puikus Tu draugas ir artimas žmogus.
Nebuvai Tu niekad išdidus. Gal tai laimę lemia?
O gal todėl esi laimingas, kad turi draugų?
Didybė – pusės amžiaus jubiliejus! – naujas kelias!
Tu vertas tobulybės ir pasisekimo.
Širdis iš naujo lekia, kyla, skrieja ir gyvena…
Pakilki antrąkart gyventi ir mylėt!
—
Stipruoliu ąžuolu gyvenki šitoj žemėj
Ir dar ilgai žaliuoki vyriška jėga.
Būk didele širdim turtingoj namų menėj,
Būk tvirtas medis su visais drauge.
Gyvenki taip, kad būtum šeimai užtarimas.
Ir tegu lydi ąžuolinė sveikata!
Kai pusė amžiaus praeity – tai tik siautimas…
O metų siekiai ir tikslai ateis su būsima branda.
—
Jeigu prabėgusius metus supiltum
kaip žiedlapius pavasariui į delnus
netilptų
ir byrėtų dosnumu…
Jeigu tų metų pėdomis
Tavi vaikai praeitų –
rastų gėrio kalnus,
bet ir pajustų –
buvo juk dažnai sunku.
Bet Tu buvai stipri ir ištverminga
Ir savo vieškelio jau pusę nuėjai.
Tad būk linksma, sveika, graži, laiminga!
Ir vėl iš naujo kelkis eiti su visais.
—
Po savęs žmogus palieka kelią,
Kuriuo eina jo paties vaikai…
Tarsi lobį jiems palieki savo meilę,
Nes tik ji gyvena žemėj amžinai.
—
Tegu pavasarinis sodas
dovanoja Tau žiedų dosnumą
tos žemės, kurioj vaikštai Tu kasdien.
Tegu banguojanti gyvenimo
ir meilės jūra užlieja, kad galėtum
paukščio pėdomis pralėkt.
Būk vasara gėlėta ir saulėta mums diena,
Šypsokis, džiaukis ir mylėki, –
Esi Tu laimės juk verta!
Tegu gyvenimo keliuos neblėsta
Žmonių gerumas ir tiesa…
Jei ko nespėjai padaryti –
nesielvartauk:
ši pusė amžiaus –
tai tiktai pradžia.
—
Kada baigias jaunystė,
Ar žinot, draugai?
Bėga dienos ir lyg rudenėja…
Bet tik keičiasi vietomis metų laikai,
Ir kažkur vaikšto metai
Atėję… praėję…
—
Žmogaus gyvenimas prasmingas,
kai lydi dideli darbai —
O tie darbai vis dideli,
Jei viską padarai gerai.
Jaunystės sodą Jūs auginot
Ir baltų žiedų pašvaistėj
Atradot ateitį garbingą
Širdies savosios gerumu.
Tegu Jus nuolat lanko laimė!
Linkiu gyvent ir vis mylėt.
—
Jau nubėgo su metais pavasaris žalias
Ir nusinešė dūkstantį šėlsmą širdies.
Pasiekimai ir viltys Tau nubrėžė kelią
Paprastos, bet turtingos, laimingos lemties.
Tavo dvasinis turtas didesnis už lobį –
Tai švelnus širdingumas, noras kitą suprast.
Savo meile į laimę vaikams kelią rodei. –
Ką atidavei jaunas, laikas vėlei atrast.
—
Šis jubiliejus dosnumu ant rankų krenta
lyg pavasarėjančių alėjų sniegas.
Laimingi esam su Tavim ir lyg vaikystėj
norim laimės vėlei bėgt ieškot…
Ir vėl suradę aukso lobį, dovanosime
švelnumą Tau;
Įbėgę su vėjais
Ir apkabinę begaline meile,
Tau atnešim glėbį mūsų šilumos.
—
Žmogus – tai lyg neišmatuotas žemės pulsas,
Tai amžiais skubanti gyvenimo keliuos širdis,
Tai mumyse gyvenęs vargas, džiaugsmas, skurdas,
Kančia, kur metams bėgant numeta viltis.
Bet viskas praeity. Belieka tik šešėliai.
Kas buvo per sunku – dabar jau kelia juoką.
Laimingas, sveikas būk, tegu ateina vėlei
Tavoji laimė glėbyje vien mylinčių žmonių!
—
Sustabdykite, laikrodžiai, laiką –
Lai akimirksniai metų išliks.
To, kas buvo jaunystėj, negaila, –
Plaka čia nuostabiausia širdis.
Jau vaikai auga medžiais gražuoliais
Ir aruodas pilnėja šeimos.
Tad gyvenimą gerki tu godžiai,
Nes dienų praeitis nekartos…
—
Bėga metai pavasariais greitai,
Lekia dienos saulėtos kartu, –
Tai juk laikas neranda sau vietos,
Pasiklydęs tarp mūsų širdžių.
Metai tie mums juk nieko nereiškia, –
Kartais skrendam lyg paukščiai aukštyn.
Tai tik gervės danguj rašo laiškus,
O laiškai tie be galo ilgi.
Jie pagelsta lyg rudenio lapai.
Keičia spalvą ir mūsų plaukai, –
Tai gyvenimas sukas verpetais,
Skelbia amžiaus didybę varpais.
—
Su jaunyste keliauja mūsų metai po žemę
Keičias kūnas ir veidas, auga medžiais mūsų vaikai
Ir sunkumų, ir švenčių daug žmogus išgyvena,
Bet širdy nuolat dega beribės jaunystės laužai
Aš linkiu Tau suprasti, kad gyvent tik pradėjai
Kad gyvenimo medis tik bandė stiprybę lemties…
Kai pavasario sodų Tu kas kartą ilgėsies,
Tavo medis gražuolis puikiausiais žiedais sužydės.
—
Gyvenki šimtmetį ir būk laiminga,
Lai niekad nepasens Tava širdis. –
Dar tik pasibaigė pavasaris svajingas,
Ir glosto rankom veidą ateitis.
Kiek daug nepadaryta,
kiek darbų prasmingų
Dar laukia kitoj amžiaus pusėje Tavęs!
Tu sūnų palydėk gyvenimiškais vingiais.
Subrendus meilei didelei,
prie širdies lobio žmones atsivesk.
Būk mylima ir dar pati mylėki,
Laiminga būk ir viltimi tikėki.
—
Tas gyvenimas bėga lyg vėjas,
Lyg pašėlusi laiko audra, –
Būkim žemėj šitoj Prometėjai:
Dekim nuolat svajonių liepsna.
Tu dar jaunas esi ir galingas…
Pusė amžiaus – tai dar tik pradžia.
Laimės, džiaugsmo, draugų Tau nestinga,
Šuoliais bėga prasminga diena.
Reikalingas esi šitoj žemėj, –
Daug darbų pradėtų, nebaigtų.
Tavo siekiai lai ateitį lemia,
O mes būsim tuos siekiuos kartu.
Negailėki prabėgusių metų –
Tai kvailiojo jaunystė paika.
O dabar šiluma – namų svečias.
Būk laimingas ir sveikas ilgai.
—
Pavasariai žalieji greit nerimu prabėga.
P ar skridę paukščiai vėl kažkur išskris…
Gyvenimo dienų žalia vilčių alėja
Geltonu rudeniu lai Tau nušvis.
Auksiniai metų bokštai skambins garsiai,
Minėdami, kad amžiaus vidurys…
Bet juokiasi gyvenimas, palikęs teisę
Tą metų keistą klaidą ištaisyt.
Būk jaunas ir žavus, likimo pakeleivi,
Ir metų naštą tolin nusinešk!
Į laiko pylimą supilki laimės kraitį, –
To turto pasisemt vaikus atvesk.
—
Jau pro Jūsų gyvenimo langą prabėgo daug vasarų…
Metai Grįžulo ratais vežiojo laimę po dangų.
Buvo liepos gražuolės, kur žvaigždės kvepia lyg
ašaros,
Ir sunkumai lyg verkiantis vaikas sūpavos ant rankų.
Kelias ilgas, dosnus, ir todėl jis nebuvo bevertis.
Jus lydėję sunkumai neleido palūžti dvasia.
Jūsų rankos augino, gailėjo ir būdavo kantrios,
Kai gyvenimo patirtį dėjot prie duonos šalia.
Leiskit Jums padėkot už gyvenimui suteiktą šypseną,
Palinkėti sveikatos, paimti už rankų gerų.
—
Aš Tau dėkoju už saulėtą glėbį,
Už patalą nakties žvaigždžių,
Už pasakų pilis gėlėtas…
Močiute, aš Tave myliu.
Tau dovanoju baltos meilės giesmę,
Kurioj prabylu gulbele.
Tu vėl jaunystę mintim tieski,
Manojo balso vedama.
—
Galingas tarsi ąžuolas žalią mišką
Mums pavyzdžiu Jūs nuolat buvot,
O tas linksmumas, sklandantis kasdien paukščiu,
Širdies dosniosios gerumu vis sruvo.
—
Iš lietuviškos žemės ir iš Nemuno krašto
Eina, bėga lyg upės šiluma mūs širdžių.
Jus pasveikinti norime lietuviškais raštais
Ir po spindulį saulės nešt nuo Nidos krantų.
Jubiliejus auksinis tarsi pajūrio kopas,
Baltos viltys lyg vilnys – noras būti kartu.
Lai lietuviškais žodžiais Jums lakštingalos suokia,
Kada Judviejų sielos vaikščios Jiesios krantu.
—
Auksinis meilės ruduo štai jau atėjo
Prabėgusių metų kraičius suskaičiuot.
Tas jausmas, kai nuolat dvi širdys ilgėjos,
Subrendo lyg grūdas laiminguos vaikuos.
Auksinės vestuvės… Ši laimė aplanko
Tik tuos, kur gyvenime buvo kartu.
Už negandų kančią, už begalę vargo
Likimas dovanojo meilę angelų.
—
Bėgo metai pašėlusiai greitai,
Skriejo vėjais likimas dosnus.
Tarsi juodbėriai pralėkė eikliai
Laimė, meilė ir gėris namų.
Visko buvo tiek daug… ir metų sėkmė
Greitai leido užmiršti klaidas,
O darbštumas juk privertė siekti
Net tada, kai auginot vaikus.
Tu ne vienas – žmona štai ir dukros,
Stalas sklidinas meilės žmonių.
Būk laimingas, mylėki! Lai sukas
Tavo laikas, kol Šimtas Tau bus.
—
Jau prabėgo pro šalį daug metų sparnuotų.
Jie lyg paukščiai svajones atnešdavo Jums.
Daug dienų, gerumu juk žmonėms paaukotų,
Davė Jums tarsi skrydžiui idėjų sparnus.
Skrydis baltas danguj lyg balandžiai prieš saulę.
Jūs laike jau baltai sidabriniais plaukais…
Daugel metų su meile Jūs dviese praleidę,
Galit džiaugtis visų artimųjų vaikais.
Būkite laimingi – laimės Jūs tikrai jau nusipelnei.
Tenueina nuovargis ir rūpesčių našta.
Linkim Jums sveikatos, nuoširdžiausios artimųjų
meilės
Ir sulaukti, kada Šimtmečio ateis diena.
—
Kaip pavasario šėlsmas beribės pralėkė dienos…
Negrąžint jau jaunystės svajų nuostabių, —
Kaip gerai, kada Tavęs gaili, užstoja, supranta, –
Laimė būt šiltame artimų glėbyje.
Po daugelio metų galvoji – gyvent buvo verta!
Užgyventas dosnumas, žmonių pagarba.
—
Tas ilgas gyvenimo kelias atrodo per trumpas, –
Buvo metų turtingų, laimingų, bet buvo sunkių…
Juk ne vienas, keliaudamas tolimą kelią, suklumpa,
Bet palūzt negalėjot ~ laikėt laimę ui rankų abu.
Aš linkiu Jums pavasario žalio, sveikatos ir laimės.
Metų kraitį vis krovę kitiems – pagyvenkit ir sau.
Jei pavargot, žinokite, dirbot ir kūrėt ne veltui.
Tad gyvenkit linksmai, – šiandien Jūsų prašau.
—
Baltų žiedlapių saujom nubarstysiu Tau taką, –
Lai svaigina gerumas, išugdytas mumyse.
Mes Tavęs pasiilgstam – juk gera širdis plaka.
Tu pasėjai su metais meilės grūdą šeimoje.
—
Tas nepaprastas laikotarpis – Jaunystė –
Greitai baigias,
Bet nematomas gyvena mūsų širdyse.
Tu sukūrei karalystę, pavadintą Laime, –
Sklando džiugesiu Tavasis juokas šeimoje.
Miela mūsų, Tu nepaprastai esi mums reikalinga.
Tavo meilė ir švelnumas – tai lyg duona ant stalo.
Būk tokia greita, graži ir išmintinga!
Linkime gerumo ir sveikatos!
Mes Tave mylėsim, nes vienintelė esi.
Tegu metai eina, skrieja tartum vėjai.
Kaip Tu besikeistum, –
Mums labai esi brangi.
—
Tokia nepaprasta diena ateina vieną kartą, –
Jaunystės sodas meta jau gelsvus lapus.
Bet tegu lapų grožio nebebūna niekam gaila, –
Lyg pumpurus Tu augini savus vaikus.
Tu mums visiems esi brangi, gera ir reikalinga,
Mus uzkreti jaunystės grožiu, žvalumu.
O laikui bėgant metų sodas lieka lai turtingas.
Žydėk gyvenimu, palikdama žiedus širdims kitų.
—
Tartum vasaros pėdos prie jūros –
tas bėgančių metų paveikslas…
Skriejo, lėkė, šėlo su vėjais baltais,
Su burėm aukštom!
Tokios trapios tos pilys, kur lieka mūs metai,
bet nieko nereiškia –
Jos paliks lyg miražai
ateinančioms mūsų kartoms.
Būk balta vėjų burė, kur išneša laiką,
Būk žuvėdra balta, būk šeimai viltimi.
Tavo ašarų niekam ir niekad nereikia, –
Būk linksma ir laiminga – juk laimė ir vėl arti.
—
Bėgantys metai jau nusinešė daugel pavasarių,
Skriejantys vėjai gairino Tavo rankas. –
Mielas gyvenimas pavirsta lai amžina vasara,
Laimė su saule lai vaikšto likimo lanka.
Būki laiminga, šypsokis ir baltą ranką ištiesia
Tam, kur nespėjai kadaise gerumo įduot.
Leiski likimui širdies gerumu prisiliesti, –
Metai atėjo, kai viską gali atiduot.
—
Miela mama, patinę gyvenimo kelią,
Su Tavim užauginome savo vaikus.
Nors suaugę jau esam, bet širdys vis veda
Pas Tave veria mums patinimo vartus.
Niekada be Tavęs mes, brangi, negyvensim,
Tu palengvini mums net sunkiausias dienas.
Tu jauna ir graži, tad palauk, kol pasensim
Ir kartu iškeliausim į amžių dausas.
—
Aš atėjau lininių rankšluosčių takeliais,
Sustingdė senas slenkstis nebūtuos namuos~
Įleiskit mano laimę pakulų kuodely,
Įleiskit meilę mergiškos nakties raudos.
Nešu Jums baltas drobeles iš savo kraičio:
Apgaubsiu nėriniais pavargusius pečius,
Apklosiu stalą austa marška Eglės žalčio,
Išglostysiu tėvelio juodbėriui karčius.
—
Nors pavasaris žalias – širdy rudenėja.
Metai auksu išpuoš kasdien Tavo kelią.
Kaip keista – su metais neauštoji mylėt,
Tik la meilė nepaliks jau pačiai nė dalelės.
Tu ne sau gyveni – gyveni dėl kitų…
Linkim Tau iš širdies daug laimingų dienų.
—
Į gyvenimo mišką įėjęs,
Jūs suradot dosnumo upes.
Jūs suradote tai, ką dalijot
Savo šeimai ir savo vaikams.
Medžių daug tarsi vaiko svajonių.
Ir dabar atsigręžęs atgal
Neberasit keistų abejonių, –
Ir šypsositės metams kaskart.
—
Tie pavasarinio sodo žiedlapiai nukrito,
Metų vėjai nupūtė tolyn ir gelstančius lapus.
Tiktai žmogiškoji šiluma Tavy išliko –
Norim ateity ta šiluma mes Jus apsupt.
Leiskit palinkėti Jums miškų žalių sveikatos,
Neišsenkančio dosnumo, kurio reikia kaip šviesos!
Jūrų Jums audringų ir darbais turtingų metų,
Nuostabių šalia draugų, jų žmoniškumo ir tiesos!
—
Kiek didybės brandžiam jubiliejui!
Tad lai džiaugias laiminga širdis.
Jums dėkojam už metų brandumą
Laimę jautėm visi visada,
Nes nematomą savo genimą
Atiduodavot meile dosnia.
Linkim Jums tik beribės sveikatos, –
Metų niekad nereikia skaičiuot…
Tegu liejasi taurės šampano!
Ir lai muzika šiandien Jums gros!
—
Tarsi Nemuno vingiai gyvenimas ilgas.
Ir vis plaukia j didelę upę upeliai maži…
Tegu būna lyg upė tos srovės galingos,
Kurios plaukia į sielą žmonių artimų.
Jūsų glėbį mes juntam, kai ištiestos rankos…
Laukiat mūsų ateinant, – ateisim dažniau ir dažniau.
Juk tik Nemunas ilgas – gyvenimas trumpas.
Jūsų meilės intakais būsim – tik gyvenkit ilgiau.
—
Daug metų prabėgo su vėjais,
Bet Tu išlikai nuostabi.
Vaikai ir anūkai tikėjo,
Kad viską, kad viską gali.
Laiminga gyvenk ir šypsokis,
Lai metų našta neužguls!
Sveikatos beribės ir džiaugsmo!
Ir meilės žmonių artimų!
—
Jau pasipuošė auksu gyvenimo miškas –
Rudenėja gražiai, o tų medžių tiek daug.
Bėgo laikas per greit, ir pasikeitė viskas –
Medžiais augo vaikai, ir anūkai užaugs.
Kad laimingas Tu būtum, darysime viską:
Neužmiršom dienų, kai nešiojai Tu mus.
Lai Tavo akys laime ir džiaugsmu nuolat tviska!
Iki šimto gyvenk, nes esi mums brangus.
—
Būkite tarsi vasara saulėta, –
Mums reikalinga ir graži.
Lai metai bėgantys svajas palieka
Žmonių brangiausių ilgesy.
Spindėkit savo šypsena lyg saulė,
Žavėkit žmones dosnumu,
Priverskite metus sustot, palaukti,
Kol pasivysit ir pralenksit juos.
Kiek suskaičiuojat džiaugsmo lobių,
Kiek randate sėkmės
Bet patikėti niekas čia nenori,
Kad metų turite Jūs tiek…
—
nebuvo švelnesnio ui Tavąjį balsą,
UI rankas, kurios glostė galvelę matos…
Metai bėgo nubėgo tarsi sutemų valsas, –
Aš norėčiau, kad suptum Žvaigždžių pataluos.
Nieko nebuvo geresnio už Tavąją širdį,
Už akis, kurios tiesė takus man tolyn.
Metai paukščiais nuskrido ir nieko negirdi…
Tau linkiu, kad gyventum su saule, brangi.
Autorė: Nejolė Laukavičienė.