Tikiu ir netikiu praėjusių dienų galia. –
Į mūsų neišsipildžiusių svajonių miestą,
Į snieguotus kalnus, debesų melsvas erdves,
Meilę keliančius kelius, aukščiau vaivorykštės
nutiestus,
Erelio skrydžio žvilgsnio nepasiekiama toluma
tikiu!
Tikiu – dienom, naktim draugystėj praleistom,
Šventa tikėjimo žvakelių fiesta,
Brangiausių rankų prisilietimu
Prie mano nykstančio gyvenimo –
Vardan išsaugojimo meilės Tau – tikiu…
Lai nematomai bėga jaunystė,
Skrieja dienos – aš būsiu kartu.
Aš neleisiu, kad metai suklystų
Ir nuvestų Tave su kitu.
Būk laiminga, šypsokis, mylėki
Ir gyvenk dėl manęs tarp žmonių.
Kaip nuostabu surasti meilę,
Kai nesitiki visai.
Švelnumą ir beribę laimę
Pajausti dviese jau kitaip.
Tas subrandintas dviejų jausmas –
Likimo dovana.
Skraidykit sieloje lyg paukščiai
Ir būkit amžinai šalia!
Neišeiki iš mano pasaulio ugningojo kranto,
Nedaužyki dėl laimės krištolinių stiklų,
Nes likimas, ant šukių užvedęs, kantrybę mūs
bando.
Užsidegs mūs gražiausi takai, apšlakstyti meilės
krauju.
Mano mylimas vyre, tos žvaigždės, kur skrieja, –
Tai lyg kelias Tau paukščio lemty.
Tu esi mano rytas, kai laimė užlieja…
Rodos, plaka tarp mūsų širdis.
Neatsiejami tapo mūsų likimai, –
Be Tavęs jau gyvent negaliu.
Vyre mano, beribiai mūs meilės žvaigždynai
Tapo mano ir Tavo keliu.
Nebėra Tavo šelmiško juoko, –
Tu kitiems save dalini.
Aš viena lyg lakštutė Tau suoksiu,
Nes jaučiu, kad mes artimi.
Nebėra Tavo velniško žvilgsnio, –
Po klajonių sunkiųjų sugrįžk!
Prie Tavęs amžinai pasiliksiu, –
Apkabint nusikaltęs išdrįsk.
Mano gėlės kambariuos nenuvys, –
Tavo puokštės juk nedžiūsta.
Laimės ir džiaugsmo neradęs sugrįžk.
Be Tavęs mano akys nuliūsta.
Svajinga ir balta keliauja vėtra,
Padangė raibuliuoja jau sniegais,
O dangų debesys įnirtę plėšo…
Kur, meile, Tu esi? Greičiau ateik.
Kaip ilgai aš Tavęs nemačiau!
Virpulys. Ilgesys. Nedrąsumas…
Neilgai čia pabuvom, tačiau
Vėl sugrįžo Tavasis artumas.
Kaip ilgai aš Tavęs nemačiau!
Tik sapne aš Tave bučiavau.
Susitikim išgerti kavos
Ten, kur niekas Tavęs neieškos.
Į mūsų gyvenimą ateinantis ruduo
Lai atneša Tau mano šilumą ir meilę.
Tu man esi brangi – negali nieks atstot…
Vien tik pavasarių Tavos jaunystės gaila.
Tu – mano pasakų skliautas žvaigždėtas,
Į kurį lyg į jūrą brendu.
Nepalik širdyje niekam vietos, –
Aš Tave paslaptingai jaučiu.
Tu – mano sapno žavingoji paukštė,
Skrydis vyriškos meilės, aistros.
Už beribį artumą atleiski, –
Mūsų meilė ir laimė plasnos.
Gilyn, gilyn į skausmą ridenuos, –
Lyg jūroj bangos akmenis ridena.
Aš savo praradimuos, nevilty,
Bevaisiuos ilgesio keliuos seniai jau gyvenu…
Tačiau Tavęs netekti taip bijau,
Kaip bijome prarast likimo seną kryžių.
Kaip angelas parpuolus ant šventovės grindinio
Likimą sustabdyti aš meldžiu,
Šventuosius aš kviečiu, dėkodama už laimę jiems.
Klaupiuos, keliuos, klaupiuos, keliuos
Šventojoj mūs maldų bažnyčioj.
Žibintų alėjoj dar nedega šviesos.
Gal Tu jas įžiebsi laimingu žvilgsniu?
Dangus lai užsninga mūs žemišką tiesą…
Nenoriu galvot, kad Tavęs neturiu.
Aš Tavęs labai pasiilgau gyvenimo šito bevertėj
tėkmėj.
Kai drįsau, akimis išsakydavau meilę
Ar stengiaus prisiliesti netyčia visai..
Nežinojau, ar myliu labiau už Tave gyvenimą šitą
Ar ilgesys jau pavirto Tau mano eilėm…
Kur Tu esi, mano meile?
Aš be Tavęs jau nykstu.
Kartais atstoji man saulę,
Bet – kai tik lyja – pykstu.
Kur Tu esi, mano laime?
Aš be Tavęs lyg lietus –
Piktas, negeras savaime.
Grįžki, ir būkim kartu.
Laukiu Tavęs, mano meile,
Tarsi diena laukia nakties.
Gal ateisi išgelbėt
Žūstančios mano vilties?
Lauksiu Tavęs, mano meile,
Šėlstančio glėbio nakty…
Įsimylėti man leidai…
Gal mes abu čia kalti? – –
Su Tavim aš draugauti norėjau,
aš troškau mylėti
ir pabūti maža paslaptim;
Tavo stalčiuje
laišku atsargiai gulėti…
Blėstant raidėms
pavirsti brangia netektim.
Man negaila nė vienos minutės, –
Tau gyvenimą norėjau atiduot.
Patikėjau laime dar truputį,
O reikėjo gal tik pakvailiot.
Patikėjau laime dar truputį,
Patikėjau žodžiais kaip kadais.
Bet negaila nė vienos minutės, –
Aš pajuokavau. O dabar atleisk.
Vėjas jau drasko nuo medžių lapus.
Greitai nustos rudenėti.
To, kas buvo, niekada nebus…
Bet nenustosiu ilgėtis.
Būk mano prisiminimuos lapų rudeninių kritimu,
Takais išvaikščiotais kartu po šiluma
pulsuojančia paranke.
Būk mano lietumi ir lašančiu nuo medžių
laukimu,
Ranka nušluostytų šlapių akių šviesa toj
auksasmiltėje pakrantėj.
Būk mano nuostabių svajonių ir mėlynų bangų
ošimo jūros uostu,
Susilietimo linija, kur jūra apkabinus laiko
melsvą dangų.
Būk mano žvaigždės išlyjančia naktim, kai
nesudėjus bluostų
Skaičiuoju bučinius, vis krentančius į karštus
mano delnus.
Būk mano rytą vakarą gaiva alsuojanti palaukės
žemė,
Tas miško kraštas, kur ąžuolų geltimo pažiūrėti
atvedei mane,
Tas debesėlių vasarinis takas, kuriuo žirgais
pajūrin vėjas Tavo meilę nešė…
Prisiminimuos mano būki gražiausiomis
akimirkom ir laime amžina.
Tas ilgas ir ne visuomet mums reikalingas kelias,
Už lango tuštuma, kur nieko nematai…
Ir tik, paduodama Tau savo lengvą ranką,
Svajoju, kad ši beprasmybė tęstųs dar ilgai,
Kad šiltas Tavo žvilgsnis nuneštų užmarštin,
Kad karštos Tavo lūpos be perstojo bučiuotų,
Kad ta naktis laiminga tęstųs dar ilgai.
Prabėgę metai man nepakeitė to veido,
Kurį tarytum vakar pamilau.
Man nesvarbu, kiek laiko mes kartu praleidom, –
Nėra pasauly nieko už Tave brangiau.
Ir tegu neša vandenys srauniųjų upių
Svajingus mūs jaunystės prisiminimus!
Laiminga būk! Lai šypsena ant Tavo lūpų
Pašauks visus, kurie lig šiol negrįžta į namus.
Sugrįšiu vėl visa
gyvenimą su Tavimi gyventi,
Sugrįšiu vėl viltim
ir nerimu jaunos širdies.
Iš debesų pareisiu gerumu
savosios laimės pasiimti,
Į žemę paprastą nukrisiu,
rankas bandysiu link Tavęs ištiest.
Sugrįšiu lietumi
apniukusią ir tamsią naktį…
Mėlynake mano jūros banga,
Tavo meilėj aš jaučiuos krantu.
Savo jausmą tarsi perlą brangų
Tau ant delno vis nešu, nešu…
Mėlynake mano laimės žvaigžde,
Mano sapno nerimą sūpuok.
Valentino dieną, mano meile,
Tau už laimę noriu padėkot.
Negaliu Tau rašyti laiškų –
Nėra adreso, gatvės nei namo.
Pasimatymų lauksiu keistų,
Kur šampanas ir žvakės plevena.
Susitiksim išgerti kavos, –
Nesvarbu, ar paliesim ją lūpom,
Kur apgirtę nuo vyno kvatos,
Kur meluoja, kur šoka, kur rūko…
Mūsų akys tarp tų svetimų
Neieškos pažinčių nei romanų, –
Mes norėjom pabūti kartu
Toj kavinėj, kur meilė pietavo…
Aš išvedžiota Tavo rankų seniausiais miestų
grindiniais,
Tirpau kavinėj žvakės vašku…
Kas keturi laipteliai žingsnius sekdama, skridau
Paukščiu pakilusi nuo žemės…
Rašiau naktim bemiegėm žvaigždėmis ir lietumi
aplytus laiškus,
Tau ilgesiu tirpau, upeliais žemėj srovenau,
Kartu ugnim karšta degiau su Tavimi iš
laimės. – –
Mano mylimas pavasario vėjau,
Mūs bendras takas ėjo per metus
Tom gražiomis gyvenimo alėjom,
Kur meilę nešėme abu kartu.
Tie mūsų laimės metai neprailgo, –
Lyg jauną medį sūnų reik augint.
Tu su manim dosnus esi, teisingas –
Aš vėl Tave norėčiau susitikt.
Aš sutikau Tave prieš ilgą mėnesį
Ir visą laimės laiką leidau žvaigždėse.
Pajutus meilę ir beribį liūdesį,
Basa aš vaikštau Tavo sielos gelmese.
Aš išskridau kartu su Tavimi į debesis
Ir saulės karštyje jau nudegiau sparnus.
Manoji meilė su Tavim kas rytą keliasi,
Tarytum būtumėm šalia, šalia abu…
Patylėkim abu…
Tik žvilgsnis lai šešėliu vaikšto,
Tegu lieka tarp bangų
Ir atskrenda žuvėdros laišku.
Ta kalba nepaprasta –
Aš akimis Tave bučiuoju.
Ak, rodos, taip seniai,
Tartum prieš milijoną metų,
Ant geležų gyvenimo krūvos
Raudonu lūpdažiu rašiau,
O mielas mano, aš Tave myliu!
Ir nenuplovė joks lietus
Tų širdimi rašytų žodžių,
Ir neišdils jie niekad,
Nė dar po milijono metų…
Niekad neištrint prašau
Iš atminties savos
Dienų praėjusių drauge
Ir išbučiuotų man delnų,
Ir padovanotų rožių…
Niekad neužmiršt prašau. – –
Mylimoji mano laimės paukšte,
Tavo skrydis taip toli už debesų.
Kaip pasiekti tą saulėtą aukštį, –
Be Tavęs aš vienišas esu.
Mylimoji, dega mano siela, –
Nors į vandenį įkrisčiau – neužges.
Pasiilgau Tavo veido, rankų, juoko
Ir degu pažvelgęs į žvaigždes.
Mūsų pasakų skliautai žvaigždėti.
Aš Tave juk radau danguje.
Mano meilei nebėra žemėj vietos.
Aš tikiu – man esi amžina.
Aš Tave apkabinsiu kaip vėjas
Apkabina žuvėdrą krante, –
Mano jausmas lai širdį užlieja!
Patikėk, aš myliu vien Tave.
Tu lyg prarastas buvusio vėjo švelnumas,
Paskutinė skambėjusio smuiko styga…
Tą beprotišką svaigulį – meilės artumą –
Man pakeis neregėta bežadė tyla.
Tu į nebūtį buvusio miesto išeiki –
Naktyje Tau kalbėsiu mėnulio delčia.
Lyg nematomas paryčio sapnas ateiki,
Aš duris Tau atversiu slapčia.
Tave apglėbęs tarsi jūros bangą
Saulėtu pajūriu nuvesiu,
Kur kopose smėlėtos smilgos auga,
Žvaigždėtą vakarą atrasiu.
Meilės dieną Tau meilės dainą dovanoju.
Tegu Tau laimė tarsi jūra oš.
Kad Tu esi tokia, kad Tu gimei, dėkoju.
Dėkoju Tau už meilę aš.
Buvau Tavam kely
viena iš tų dangaus žvaigždelių,
Kurios tamsioj nakty sapnus atves
arčiau bemiegančių akių,
Kurios ilgai prisiminimuos
rodys ilgesio ir meilės kelią…
Buvau Tau žvaigždele,
suspindusia stipriau kitų žvaigždžių.
Prisiminimuos Tavo būsiu,
rožėse paskendusi iš laimės,
Karietoj prisiglaudus
lyg netyčia prie Tavų delnų.
Kaip dykuma išdžiūvus,
visa savim ištroškus Tavo meilės,
Svajinga šypsena ir žvilgsniu
pasitikt išėjus meile švytinčių akių.
Naujųjų ugnys mirguliuoja vėl ant lango,
Lempelės daugiaspalvės užburia mintis. –
Prisimenu, kaip kūnas vėl kartoja tango…
Pratęsk tą meilės šokį! Ateiki, jei gali!
Meilės dieną Tave suradęs,
Apkabinsiu – tik ateik.
Meilės naktyje žvaigždes praradęs,
Dangui šauksiu: man atleisk!
Aš nekaltas – tai kalta Jaunystė!
Šėlo ta pavasario naktis…
Mėnuo baltas leido tas kvailystes…
Ten, kur Tu, – mana širdis.
Tu glostei mano garbanotus plaukus
Ir mano žvilgsnyje kažką nepaprasta matei,
O aš sėdėjau tyliai, tyliai prisiglaudus,
Kol man svajingus žodžius Tu sakei.
Iš Tavo glėbio plaukė dieviška palaima –
Ta šiluma, užbūrusi mane nakties tyloj.
Kodėl tiek metų laukiau? Kokia laimės kaina!
O! Kiek gyventa ir kentėta, būta nežinioj. – –
Tie laužai be liepsnų – ne beprasmiai.
Ta ugnis širdyje neužges.
Neišeik iš sapnų – būk kas naktį!
Aš juk laukiu, mielasis, Tavęs. – –
Autorė: Nejolė Laukavičienė-Širvinskaitė