Gražus žodžiai draugams
Gyvenime sutinkame daugybę žmonių,
Bet tik nedaugelis paliks neišdildomą įspūdį
Mūsų mintyse ir širdyse.
Tai tie žmonės apie kuriuos dažnai galvosime
Ir jie visuomet išliks mums svarbūs kaip tikri draugai.
Susan Polis Schutz
Kartais gyvenime tu randi ypatingą draugą:
Kažką, kas pakeičia tavo gyvenimą būdamas jo dalimi.
Kažką, kas tave prajuokina ir tu negali sustoti.
Kažką, kas tave verčia manyti, kad pasaulyje egzistuoja gėris.
Kažką, kas tave įtikina, kad yra neužrakintos durys, laukiančios kol jas atidarysi.
Tai – amžina draugystė.
Kai tu nuliūdęs ir pasaulis atrodo tamsus ir tuščias
Tavo amžinas draugas pakelia tave dvasioje
Ir paverčia tą tamsų ir tuščią pasaulį šviesiu ir pilnu.
Tavo amžinas draugas tau padeda sunkiu, liūdnu ir painiu metu.
Kai tu eini – tavo amžinas draugas tave seka.
Jei tu pasiklysti tavo amžinasis draugas laiko tavo ranką
Ir sako, kad viskas bus gerai.
Kai tu randi tokį draugą tu esi laimingas ir pilnas,
Nes tau nebereikia nerimauti.
Tu turi amžiną draugą visam gyvenimui.
Laurieann Kelly
Tu esi mano draugas ir aš tikiuosi, kad tu tai žinai.
Kad ir kas beatitiktų aš būsiu šalia.
Aš būsiu šalia tavęs kada tik tau prireiks,
Kad tau padėčiau padaryti ką nors gero.
Tiesiog pašauk mane kai tau manęs prireiks, mano drauge.
Aš visuomet būsiu su tavimi iki pabaigos.
Nežinomas autorius
Apkabinimas
Kažkas yra paprasčiausiame apkabinime
Kas visuomet sušildo širdį.
Kas pasveikina mus grįžus namo
Ir padeda lengviau išsiskirti.
Apkabinimas yra būdas dalintis džiaugsmu
Ir lengviau išgyventi liūdnas akimirkas.
Arba tiesiog būdas pasakyti draugams
Kad tu juos myli, nes jie yra jie.
Apkabinimai tinka visiems,
Kurie mums rūpi.
Nuo senelės iki kaimyno
Ar kudloto meškiuko.
Apkabinimas yra nuostabus dalykas
Tai tiesiog tobulas būdas
Parodyti meilę, kurią jaučiame
Bet negalime išreikšti žodžiais.
Nepaprasta kaip mažas apkabinimas
Priverčia visus pasijausti gerai.
Visuose šalyse ir visomis kalbomis
Jis yra suprantamas.
Ir apsikabinimams nereikia jokios įrangos,
Baterijų ar detalių
Tiesiog išskiesk rankas
Ir atverk savo širdį.
Nežinomas autorius
Kartais paprasčiausias apkabinimas panaikina bet kokį stresą.
Jei kartais netektum draugo –
neliūdėk. Žinok: jis nebuvo tikras
draugas. Tikro draugo netekti
negalima!
Jeigu blogį sutiksi, jeigu meilę pamesi
Draugai jei liks svetimi.
Pamiršk kas buvo,
Ieškok savo laimės
Svarbiausia – tikėk savimi!
Jei kartais netektum draugo –
neliūdėk. Žinok: jis nebuvo tikras
draugas. Tikro draugo netekti
negalima!
Ir tegu tai, kas tavyje geriausia, būna tavo draugui
Ir jai jam lemta žinoti apie tavo atoslūgį, leisk jam žinoti ir apie tavo potvynį.
Nes kam tau toks draugas, jei jo ieškotum vien tam, kad galėtum prastumti laiką?
Ieškok jo visada, kad gyventum visą laiką.
Nes tik jis patenkins poreikius tavo, bet ne tavo tuštybę.
Ir tegu pažįstantys draugystės saldumą juoku ir džiaugsmais dalijas.
Nes menkniekių rasoj širdis savo rytą sutinka ir atsigauna.
Kai tavo draugas išsako savo mintis, nebijok pasakyti „ne”, jei nepritari, ir nevenk pritarti „taip”.
Ir kai jis tyli, tavo širdis nenustoja klausyti jo širdies;
Kadangi draugaujant visos mintys, troškimai ir visos viltys gimsta be žodžių, jais dalijamės džiūgaujant tyliai.
Kai skiriesi su draugu, neliūdėk;
Nes tai, ką tu labiausiai jame myli, išryškėja jam nesant – kaip kopiančiam kalnas matosi aiškiau iš slėnio.
Ir tegu draugystė neturi kito tikslo, o tik giliau pažinti dvasios galias.
Nes meilė, kuri siekia ne tik atskleisti savo paslaptį yra ne meilė, bet iš anksto užmestas tinklas, kuris pagauna vien tai, kas tėra menkniekiai.
Tavo draugas – įvykę norai.
Jis yra tavo laukas, kurį tu apsėsi su meile ir nuo kurio dėkodamas renki derlių
Jis – tavo stalas ir židinys.
Nes tu ateini prie jo, jausdamas alkį ir ieškodamas taikos.
Yra kažkas ko laikas keist negali,
Ko neuždengia užmaršties skara
Ir tas kažkas vadinasi draugystė
Jei ji švelni, tyra, gera…
Yra dienų, kurios neužsimiršta
Yra veidų, kur amžinai gyvi.
Pro užgyvento metų miglą tirštą
Draugų veidai išlieka Tau amžinai gyvi.
Štai raktas nuo mano širdies. Pasinaudok juo, kol dar nepakeičiau spynos.
Štai ir vėl mes kartu
Tu žiūri , o aš tyliu.
Šlama mirusio rudenio lapais
Skudurėliai laiškų padegtų,
Ir lyg šaukia kažkas iš anapus
Nubolavusių ievom naktų.
Gal iš viso nebuvo gyventa?
Gal tik sapną akių mėlynų –
Mėnesienų sidabro prisemtą
Meilę saugantį langą menu?
Ir visur aš matau šitą langą
Užsimerkiu – sužiūra jinai
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.
Šiandien būkit paukščiais,
Dideliais, baltais, laimingais paukščiais,
Ir į saulę skriskite mylėtis
Žemėje nepurvinkite sparnų.
Tu suprasi kas tai yra laimė,
kas yra džiaugsmas, šypsena.
Žinok, kad žmogui reikalinga meilė,
kaip draugas, kuris oras ir daina.
Tad džiaukis nesugrįžtančia jaunyste,
laikykis laimę rankoje tvirtai.
ir meilę saugok, nes ji tik vienąkart
pražysta – ir amžinai.
Su gandrais ir su lapais kartu
Išėjai tu tada išėjai
Išėjai tu nakčia, išėjai paslapčia
Nežinau, kur ieškoti tavęs.
Ir paklausiau aš tyliai gandrų
Ir paklausiau aš tyliai klevų
Gal matė gandrai, gal regėjo klevai
Vėlų rudenį, kai tu išėjai.
Ir atsakė man tyliai gandrai,
Sušlamėjo man tyliai klevai
Juk jinai taip arti, juk ji tavo širdy
Tai kam ieškai tu jos taip toli
Vai aš eisiu, nueisiu prie upės
Prie upelio šaltinio giliausio
Ten aš lauksiu tavęs, ten ilgėsiuos tavęs
Vėlų rudenį gal tu ir sugrįši.
Prabėgs vaikystė ir jaunystė,
Pralėks ir metai mūs jauni,
Bet mes ilgam išliksim dviese,
Ir nepaliksim praeity.
Prabėgs pavasariai saulėti
Ir vasaros žydės baltai,
Pralėks ir rudenys audringi.
Žiemužė mus apklos šiltai.
Tegul tik šviesios ramios svajos
Te lanko mus, kol mes šalia.
Netgi usnys žydi, kvepia
Patikėk moku būt gera.
Susapnuok mane švelnią ir gražią
Gal tokios ir tikrovėj nėra.
Netgi akmenis lietus pratašo
Aš stipri ir kantri, patikėk
Ir išsaugok gerumo nors lašą
O tada jau praeik ar mylėk.
Nebijok žaizdų – jos užgyja,
Nebijok skausmų …- jie praeina
Nebijok mirties – ji neišvengiama.
Nebijok meilės, ji būtina.
Naktis !
Sidabro į marias pripylė
Lyg pat akiračio
Mėnulio takas
Kaip jūros bangos tavo žodžiai
Ir mano širdis mėnesienoj plakas
Aš juos renku,
Aš noriu juos atminti
Tegul jie mano būtyje gyvena
Juk tu gali išeit,
Kitiems juos išdalint
Gal ir niekados nebūsi mano
Man šie žodžiai liks
Aš jais tikėsiu
Juose keistų iliuzijų ieškosiu
Jei tu užmirši juos
Ar prisimint norėsi
Ateik aš juos tau pakartosiu.
Linkiu Tau iš tūkstančio žvaigždžių
Vieną pačią ryškiausią,
Linkiu Tau iš tūkstančio ašarų
Vieną pačią saldžiausią,
Linkiu Tau iš tūkstančio bučinių
Vieną patį karščiausią,
Linkiu Tau iš tūkstančio naktų
Vieną pačią ilgiausią.
Leista mylėti – tik neilgai
Leista bučiuoti, tik atsargiai
Leista naudotis meilės jausmais
Bet tik su vienu, o ne su visais.
Kur tu miela ..? Praverk šią naktį gryčią
Surask tą pačią žvaigždę ant dangaus.
Gal aš ten tavo pamatyčiau
Blausiom akim užgęstančio žmogaus.
Krinta baltos snaigės lyg pūkai,
Švelniai prisiglaudęs „myliu” pasakei
Ir staiga nuleki … „pasivyk” šauki
Balto sniego gniūžtę į mane meti.
Aš tave vejuosi, blaškosi širdis
Ką jaučiu svajose, lūpos pasakys
Paveju, sugaunu, ir apkabinu.
Mylimą ir jauną prie širdies glaudžiu
Ir balta alėja, einam mes vieni
Lūpos susilieja meilės bučiny.
Kam gyventi, jei viskas praeina.
Kam mylėti, jei meilė – kančia.
Mūsų dienos, jaunystė gražiausia
Skuba bėga, išnyksta iš čia.
Kaip dažnai mus vadina išdykėliais
Kaip dažnai mus vadina keistais.
O mes bėgam keliais, bėgam kryžkelėm
Ir vadinam viens kita draugais.
Juos regime, kada ramu ir saulė žiba.
O, kad galėčiau aš tikėt, neabejoti,
Jog mylimas esu,- nereikia man bijoti
Tos veidmainystės, kur ne sykį aš patyriau,
Ir tu nudžiugtum gal pajutus meilę tyrą.
( A. Mickevičius)
Išsiskiriant
Širdį nudiegia
Jauni trumpam susitinkam.
O vakaro saulė –
Ant bėgių…
Kaip tikslas,
Kuriuo gyveni.
Taip noris gyventi pasauly,
Ilgėtis,
Į mylimą lėkt
Skubėti nuo saulės
Į saulę skubėti
Ir…
Jos nepasiekt.
(P. Širvys)
Ir tavo langas – vis dar uždarytas
Man spindi mūsų vasaros ugnim
Tavim prasideda kiekvienas rytas,
Ir visos naktys baigiasi Tavim.
Ir dar viena diena –
Tai tarsi saulės laikrodis,
Lyg vieniša daina,
Pavargę mes jos laikomės,
Pavargę mes užmiegame,
Pavargę atsibundame.
Ir šaukiame per miegą,
– Gyvenimo pagunda!
Sapnuojame kas laumes, kas gyvates.
Kai kas išvis nemiega, vis mąsto ką
Praradęs…
Mes einam nematydami veidų,
Iš pykčio mes nebeskiriam spalvų.
Neturim laiko niekam, –
Užtenka vien tik nevilčiai…
Pasiimam sau viską, –
Kitam palikt nereikia !
Po viso šito stebimės,
Kodėl sapnuojam klaikiai?
Pabuskim, na pabuskim pagaliau,
Juk reikia ir gyventi,
Ne vien tik egzistuoti.
Pradėsim skirti mes spalvas
Ir šypseną nors vieną dovanosim
Viens kitam,
O retsykiais ir ašarą nubrauksim…
Gyvenkim! Pakilkim iš tuščios, pilkos
Kasdienybės…
Kiekvieną minutę, valandą širdy laikykim!
Sapnuose statykim svajonių pilis!
Kad siela šypsotus, kad juoktųsi veidas,
Ir dar nepamirškim svarbiausio dalyko:
Tai – Meilė!
Ilgesį sukėlė vakariniai vėjai
O mylėt išmokė saulė ir žiedai,
Bet aš nežinojau ir nesitikėjau,
Kad pasauly laimės skirta tiek mažai.
Iki pasimatymo!
Rytai nuraudo.
Iki pasimatymo –
Dangus ugny.
Retai, retai,
Mes vienas kitą matome,
Bet iki pasimatymo!
Ir būk rami.
Kartus likimas man ne svetimas –
Tu tą žinai
Išsiskyrimas man ne svetimas –
Keliai suves.
O skirtą dalią rasime tik patys mes
Tad iki pasimatymo !
Ir lauk manęs.
(V. Mačiuika „Iki pasimatymo”)
Gęsta baltos liepsnelių lelijos,
Laiškuose gęsta meilė mana,
O širdy pasilieka žarijos,
Ir kažkur pasismaugia daina.
Gyvensi,
Ir Tau patiks ne visos spalvos.
Ne visos kalbos ir ne visos žilos galvos,
Ne visos dainos ir ne visos rožės,
Ne visas džiaugsmas ir ne visas grožis.
Gyvensi ir mylėsi gal tik tai,
Ką širdimi palietus supratai.
Gyvenk ir saugok tą draugystę
Nes ji tokia, tikrai viena,
Sustok, jei širdis sako „klysti”
Nes klaida gali būti amžina.
Geri draugai didžiausias turtas
Nes jų draugystė visuomet gera
Žmogus gyvenime viską pamiršta,
O draugas draugo niekada.
Gal vieną kartą vakarui atėjus
Tu toli nuklysi parko takeliu.
Tu palenkus galvą prie balto beržo
Tyliai ištarsi, kad mylėt sunku.
Dėl meilės nesvarstyk. Kokia iš to nauda ?
Gyvenk. Akimirką gyvenk. Gyventi – pareiga.
Draugystė – tai dviejų draugų bendravimas.
Draugystė – galinga pasaulio duktė
Pas mus ji netyčia užlysta.
Draugystė – tai laimės gėlė
Nuo menko vėjelio nuvysta.
Būk gėlė, tik ne kiekvieno skinama ir prie širdies segama!
Bučinys – tai dangiškas nektaras!
Lyg ugnis, naikinanti, baisi,
Lyg dvi stygos užgautos gitaros,
Susijungę džiaugsmo skambesy.
Blogai, kai mylimas nemyli,
Blogai, kai myli per karštai
Nors blogiausiai, kada tyli
Tada ar myli nežinai.
Aš žinau, tu žodžio nepratarsi,
Nepaduosi rankos išdidus …
Vien tik akys pasakys be garso
Pyksti, džiaugiesi, ar sunku.
Tu neprimeni man to, kas jau praėjo
Ir neliesk užgijusių žaizdų,
Ir aš ir tu ilgai dėl to kentėjom,
Jei šiandien liūdna tau, tai man sunku.
Aš čia tik vieną akimirką.
Ir dovanoju ją Tau. Prisimink
tą, kuri kaip ir tu myli gyvenimą,
juoką, draugus.
Aš prisimenu tą tamsią naktį,
Kai žvaigždės žibėjo aukštai
Kai prispaudęs mane prie krūtinės
Apie laimę dainas dainavai.
Ir kaip su meile aš klausiaus
Apie laimę skambiųjų dainų
Man taip norėjos sušukti
„Brangusis aš tave myliu”
O tu lyg visa tai supratęs
Mane suspaudei glėbyje tvirtai
Ir spindinčiom akim pažvelgęs
Mane pabučiavai karštai, karštai.
Aš per blogas Tau
(G. Čeponis)
Ateik! Nekalbėk, būki rūstus, –
Aš džiaugsiuosi tavimi ir tokiu.
Gimtinės oro man trūksta,
Saulelės tavo akių.
(S. Nėris. „Ateik”)
Turtas – tai nedraugas, o draugas – tai turtas
Surask kelią – kuris Tau mielas,
Surask sėkmę, kuri tuo keliu palydėtų
Uždek savąją žvakutę
Kuri šviestų ir dieną ir naktį.
Šviestų ir niekados neužgestų.
Sunku surasti gyvenimą,
už kurį atiduotum draugą,
Bet dar sunkiau surasti draugą,
už kurį atiduotum gyvenimą.
Sunku mums būtų be vilties!
Be jos skausme kas nuramintų!
Kas duotų širdžiai tiek ugnies?
Kas ištvermę varge gamintų?
Ji mums brangiausia dovana!
Visur kaip angelas ji lydi!
Ji mūs stiprybė, mūs drąsa!
Pats pragaras mums jos pavydi!
Patikėk, aš ir vėtroj ateisiu.
Ir tada, kai žaibai sutviskės.
Patikėk. aš ne pyktį tau nešiu
Aš atnešiu tau žiedą gėlės.
Patikėsiu –
Jei atneši saulę ant delnų,
Jei suprasi, mane mokėsi,
Jei paversi skausmą liūdesiu švelniu
Jei nusišypsosi – patikėsiu.
Niekad nebus per daug gėlių gėlynuose, saulės spindulių, šiaurės vėjų glostomai žemei. Niekad nebus per daug gyvenime draugų .
Negailėkit gerų žodžių –
Jų taip dažnai gyvenime stinga,
Taip dažnai mes nemokame būti draugais.
Negailėkit gerų žodžių –
Jie išmoko mylėti
Ir gyvenimo vėjuos išlikti tikrais.
Mums ne tiek reikia draugų pagalbos, kiek žinojimo, kad jos sulauksi.
Komplimentas
Jei tave peikia kvailys, – vadinasi, toks nesi.
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne.
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,
tik leisk bent akimirkai nušvisti
tuo ką turiu, ir ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.
(J. Marcinkevičius „Meilė”)
Kai aš pradėjau tave geriau pažinti,
tu mano gyvenime užkariauji vis
didesnį ir didesnį patrauklumą.
Aš tavęs pamiršti niekaip negalėsiu.
Netikrumas
Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,
Kai tu greta. išsilaikau ant kojų;
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas
Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?
Kada tavęs nelieka čia nė aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
Šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?
Kentėjau? Taip, bet negalvojau rodos,
Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant – vėl vylingas netikrumas.
Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?
Aš dėl tavęs gyvybę atiduočiau,
Į pragarą aš ant bet ko nujočiau,
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?
Kai ranką tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis – pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas
Gal meilė ir yra tas draugiškumas?
Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj – lemtingas netikrumas
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?
(A. Mickevičius)
Ne tas laimingas, kuris turtingas,
Ne tas laimingas, kuris gražus,
Tik tas laimingas, kuris suranda
Tikrus gyvenimo draugus!
Kaip dažnai mus vadina nevykėliais
kaip dažnai mus vadina kvailiais
O mes einam keliais ir klystkeliais
Ir viens kitą vadinam draugais
Gyvenimas-tai juokas
Gyvenimas-daina
Gyvenime kas juokias,
Laimingas visada!
Būk laimingas-(a) visada!
Draugystė – tai baltas drugelis
Draugystė – tai žiedas puikus
Draugystė – gyvenimo kelias
Kuris supažindino mus
Mylėk žmones tokius, kokie jie yra, nes jie myli Tave.
Tikėk žmonėmis, nes jie tiki Tavimi.
Klysk taip, kaip klysta visi, nes tai taip žmogiška.
O tu juk žmogus!
Ir tu sieki tos pačios Laimės, Meilės ir Sėkmės!
Kai vėjas bučiuos tau išvargusias lūpas,
Nuliūdusi saulė paskęs Nemune,
Miglose užmigs mūs tėviškės pievos,
Rasoti žiedai lai primins tau mane…
Galbūt likimas taip norėjo,
Kad leido mums susipažint.
Tad pats likimas ir parodys
Draugaut, mylėt ar išsiskirt?!?!?!?
Mes draugai nuostabių svajonių
Mes draugai nuostabių sapnų
Gal išskirs mus gyvenimo likimas
Bet širdyje gyvensime kartu!
Aš pabūsiu lietum,
Kai tau širdį skaudes,
Kad galėčiau nuplaut
Dalį tavo rimties.
Aš ateisiu išryt,
Jei reikės ir nakčia,
Kad galėtum mylėt,
Kad liktum šalia.
Aš ateisiu. Tu lauk
Ir jei niekas nekvies,
Tau atnešiu lietaus
Ir truputį nakties…
Ar žinai ko beržai verkia,
Ar žinai ko ramunė vysta?
Tai yra todėl, kad draugas draugo kartais nepažysta.
Gyvenimas mus supažindino,
Gyvenimas mus ir išskirs,
Bet drauge praleistos dienos,
Visąlaik man Tave primins.
Pro žalius, žalius lapus,
Žėri mėlynas dangus.
Pažiūrėjęs Tu į jį,
Prisimink mane širdy…
Tegul saulutės spindulėlių
Tau niekad nepristinga.
Te žemėj nepritrūks gelių,
Kad būtum tu laiminga.
Kai akys spindėjo, kaip saulė,
O lūpos ištroško saldžių bučinių,
Buvai Tu šalia – nuostabiausia pasauly,
Aš tuo patikėt ligi šiol negaliu :*
Reikia man gabalėlio dangaus,
To, kur randasi už debesų.
Reikia mažo lašelio lietaus,
Reikia tavo žydrųjų akių :*
Tavo didelės akytės
Nuolat mano mintyse,
Tavo nuostabias lupytes
Aš sapnuoju sapnuose 🙂
Tegu kiekviena tavo diena būna lyg saulės patekėjimas,
kad kaskart vis labiau suprastum save,
kad kaskart vis labiau tikėtum draugais,
kad kaskart vis labiau norėtum gyvent ir mylėti.
Gyvenk ir saugok tą draugystę
Nes ji tokia tiktai viena
Sustok, jei širdis sako „klysti”
Nes klaida gali būti amžina!
Nešokau su tavim nė vieno karto,
Nesvaigau tavųjų lūpų svaigume,
Bet tavo vardą artimą ir brangų
Nešioju aš paslėpus širdyje.
Gyvenk, gyvenimu naudokis,
Kol dar širdis pilna jausmų.
Mylėk pasaulį ir šypsokis,
Kol akys spindi dar džiaugsmu…
Būk linksmutė,
Kaip saulutė,
Kaip pavasario diena,
Tegul tavo kelia lydi
Džiaugsmas, laimė, šypsena.
Kaip dažnai mus vadina nevykėliais,
Kaip dažnai mus vadina kvailiais,
O mes einam keliais ir klystekeliais
Ir vienas kitą vadinam draugais.
Draugystė – tai baltas drugelis,
Draugystė – tai žiedas puikus,
Draugystė gyvenimo kelias,
Kuris supažindino mus
Ženkit saulėtu gyvenimo taku,
Skinkit pačius gražiausius žiedus,
Neškit džiaugsmą ir laimę vienas kitam
Ir būkit neišskiriami draugai – amžini draugai!
Draugystė kaip sapnas – ji džiugina, migdo
Pavargus ramina, nusilpus užmigdo…
Ji tartum plaštakė, ir jei nemylėsi
prarasi, tikėki, paskui jos gailėsi…
Neik priekyje manęs – galiu nesekti iš paskos.
Neik už manęs – galiu niekur nenuvesti.
Eik šalia manęs ir būk mano draugu.
Gęsta žiburėlis lūšnoj tylią naktį,
Blėsta danguje žvaigždutė lyg kokia žara.
Niekad neišblėsta, niekad neužgęsta
Žmoguje draugystė, jeigu ji tikra.
Pajausk, Tavęs kažkas be galo laukia,
Ir ten, kur nėr Tavęs, nyku,
Nežydi sodai ir laivai neplaukia
Už horizonto ūkų mėlynų.
Kur nėr Tavęs,
Ten bijo paukščiai skristi,
Sustoja upės, skeldėja kalnai,
Pasvyra paukštis pasiruošęs skristi
Suakmenėja pakelti sparnai…
Netikėk vėju – jis pažada ir negrįžta…
Netikėk žiogų daina – ji per daug nerūpestinga.
Netikėk medžių žydėjimu – jis laikinas ir trumpas.
Tikėk meile, draugyste, tikėk tuo kas amžina! Tu mano gyvenimo saulė,
Tu mano gyvenimo žvaigždėtas dangus,
Nieks mūsų išskirti negali,
Nes Tu man brangiausias žmogus…
Netikėk vėju-jis pažada ir negrįžta…
Netikėk žiogų daina-ji per daug nerūpestinga.
Netikėk medžių žydėjimu- jis laikinas ir trumpas.
Tikėk meile, draugyste, tikėk tuo kas amžina!
Nuo šiaurės vėjų, nuo šaltų,
Gražiausi gėlynai nuvysta.
Tik lieka žydėt amžinai
Gražiausia gėlelė – Draugystė.
Tu neliūdėk pažvelgus į pasaulį,
Kur yra daug liūdnų veidų.
Visada šypsokis troški laimės
Ir niekad nepamiršk gerų draugų…
Aš norėjau pagauti snieguolę
ir paklausti ar matė tave
Bet nespėjau ištart tavo vardo,
kai ji tyliai ištirpo delne!
Tyliai už lango rauda mėnulis,
Man daros kažko taip ilgu.
Norėčiau mėnulio paklausti,
Ar neužmiršai manęs dar tu?
Po dangum tuo pačiu, ta pačia lemtimi,
Vienas kito ieškosime, rasime, lauksime.
Visada – tolimi, niekada – svetimi,
Mes lyg paukščiai vis tiek susišauksime…
(Jakštas)
Daug vandenų prabėgs upeliais
Daug nuvys baltų žiedų.
Išsiskirs gal mūsų kelias
ir mane pamirši tu.
Prabėgs tos lamingos dienos
Svajonės prabėgs, kaip sapnai
Kaip rudenį pageltęs lapelis
dairysies, kur dingo draugai!
Pamiršti galima tik sapną
Gyvenimo tikrovės niekada
Pamiršti galima tik priešą,
o tikro draugo niekada!
Geri draugai – didžiausias turtas
O jų draugystė amžinai gyva.
Pasauly žmonės daug ką pamiršta,
bet draugas draugo – niekada!
Tavo vardas gražesnis už saulę
ir už tūkstančius aukso žvaigždžių
Tavo vardas man vienas pasaulyje,
Kurį aš taip širdy branginu…
Pasaulis platus
Paviršius – slidus
Laikykis tvirtai
Ir tau padės draugai…