Už šeimyninę laimę!
Už neliečiamą meilę!
Nemunėlio delnuose išplukdykite saulę
Į šviesos ir dorybės paslaptingą pasaulį:
Prisikirskite medžių, padarykite plaustą;
Debesėlį išgręžę, paprašykite griausmo.
Kad dundėtų pakrantės, kad aidėtų gimtinė,
Kai abu už parankės eisit šeimai užgimę;
Atsigerkite saulės iš rasos rytmetinės
Ir svajonių pasauliu lai pulsuoja krūtinė…
Už šeimyninę laimę – tarsi vilkas už vilką!
Už neliečiamą meilę – kad vaikai nenuviltų!
Sveikinimas jauniesiems
Lai kyla paukščiai lig dangaus,
Kur saulės ir mėnulio rytas,
Kur niekas laimės neapgaus,
Vienatvės iš namu išvytas.
Beprasmės dienos lai išnyks,
Išblės jaunatviškas siautimas.
Bet atminimuos liks širdis
Laukiniam ilgesy parimus.
Kas remiasi į meilės dvasią –
Šeimos tvirtumo laimę tęsia.
Brangūs ir mieli jaunavedžiai,
Būkite verti savo meiles prisipažinimų visą gyvenimą. Branginkite vienas kitą tuomet, kai Jūsų nesuprastų niekas kitas žemėje. Atleiskite nesusipratimus, kurie užplūsta pasikeitus gyvenimo aplinkybėms. Sugebėkite išklausyti vienas kito net labiausiai prislėgti ištuštėjusios dvasios.
Taip kaip negali žemėje gyventi įsimylėjėliai vienas be kito, taip negalėkite praleisti nė vienos dienos be savo šeimos. Te Jūsų troškimas, padaryti gyvenimą laimės šaltiniu, užlieja Jus gerumu, atsidavimu ir pasitikėjimu. Remkitės vienas į kitą ir tapsite laimingiausia žemėje šeima, tuo pačiu įrodydami, jog meilė nenugalima, jog meilė amžina.
Mieli ir brangūs jaunavedžiai,
Mes linkime, kad nenustotumėt meilės jausmo, kad neprarastumėt humoro, kad Jus lydėtų apgalvoti siekiai, kur bendra nuomonė taptų troškimų ašimi.
Daugybė seimų pradeda gyvenimą linkėjimų gausoje, bet tik nedidelei jų daliai tenka laimė pajusti išsipildymų euforiją. Gal kam nors stinga supratimo, o gal kas nors neišsaugo duotos priesaikos. Tačiau šeimyninės laimės viltis gyvuoja tūkstantmečiais ir šaukia jaunus žmones pratęsti žmonijos giminę. Būkite laimingi!
Sveikinimas jauniesiems
Skamba varpinės rotušių bokštuos!
Trimituoja danguj Angelai!
Veža piršlį melagį Jo pokštuos
Sidabriniai jaunikio žirgai.
Lyg šventykloje žvakė įkaitus
Tirpsta laimė balta suknele.
Tyra meilė nutvieskus Jos veidus
Vainikuos aureole šventa.
Brangūs jaunieji, jūs tarsi muzika
Anksčiau už žemę šiandien nubudo saulė ir savo šiluma užliejo naująjį Judviejų pasaulį. Su ypatingu jauduliu abu pajutote aukso gijų susiliejimą savo jaunose širdyse. Vidinis virpulys įtempė du liaunus, nepatyrusius kūnus, tarsi naujo muzikos instrumento stygas. Nuo mažiausio prisilietimo žodžiais, žvilgsniais ar mintimis, Jūsų jaunystės sielos pakyla į debesis sparnuotais laimės paukščiais, kur Jūs susipinate į vieną kūną.
Lai Saulė pažadinusi Jus naujam gyvenimui niekada neužtemsta ir nepraranda šilumos. Siekdami dviejų žmonių tobulumo harmonijos, nutiesite šviesius takus savo būsimiems vaikams, o tai reiškia, kad du pavirtę į viena, bus Jūsų laimės paukštis.
Mieli jaunieji,
Rožinio aromato pripildytas vestuvių rytmetis daugelį metų lydės Jūsų prisiminimus. Laikas, subrandinęs Jus abu didingai gyvenimo permainai, liks tik Jūsų nuotraukose ir bendruose pokalbiuose. Sis rožių svaigulio šaltinis bus neišsemiama versme, iš kurios visų gyvenimų semsitės įkvėpimo meilei ir skrydžiui į laimę.
Sveikiname Jus, brangūs Jaunieji, ir linkime sukurti nepaprastų šeimų, kurioje būtų apvainikuoti bendrumu saulėlydžiai ir aušros. Linkime savo laimės skrydyje visuomet jausti vienas kito sparnus. Linkime dangaus aukštybių platumas paversti savo gyvenimo erdvėmis, kuriose atrastų vietų gėris ir pasitikėjimas, džiaugsmas bei darna. Linkime amžinos šeimyninės laimės!
Sveikinimai jaunavedžiams nuo giminių
Piliastrų marmuras baltuoja.
Altorių maldos klupdo Jus
Ir angelai Jums giesmę groja,
Paliesdami sparnais varpus.
Palaimos žvilgsnis virs krūtinių
Nuslys į dangų pro žvakes,
O tyros maldos lies žvaigždynus
Ir meilės dvasioj amžiais degs.
Mes linkim laimės amžinos
Klestėjimui jaunos šeimos!
Autorė: Nejolė Laukavičienė-Širvinskaitė
Jeigu ištiesei Jam ranką,
Ant pirštelio žiedas jau, —
Džiaugsmas, laimė tegu lanko,
Vyki liūdesį toliau.
Ypatingą šventę Tavo
Gėlėmis tegu užsnigs:
Akys juk nepamelavo,
Ir čia atvedė širdis.
Jūs pirmąją savo gyvenimo šventę
Abu šiandien švenčiat kartu.
Vėliau kasdienybę pradėt reiks gyventi,
Ir ten nebešauks nieks „kartu!“.
Bendram kelyje kils audrų, bus perkūnų, —
Jie ąžuolus verčia stiprius.
Tik tiems neįveikiamo nieko nebūna,
Kas viską dalinas perpus.
Nebus vien gražiausiais žiedais nubarstyti
Ir Jūsų prasmingi keliai, —
Reikės Jums patiems laimės rūmus statyti
Ir saugoti sieloj giliai,
Kad meilės šviesios nešvariom savo rankom
Neliestų jokie slibinai, ją rinkt
Jums reikės po lašelį, kaip renkam
Mes žiedus mergelei jaunai.
IŠ amžių glūdumos
Jūs židiny šeimos
Šiandieną įžiebėt ugnelę šviesią.
O kad negestų ji,
Kad būtų vis kaitri,
Ją saugosit ir kurstysite dviese.
Prie židinio šviesaus
Stiprus silpnesnį glaus,
Ir negandos nuplauks pro šalį.
Si šventė laikina, —
Ateis ir kasdiena,
Papuošti ją Jūs patys galit.
Vainikėlį dovanojai, Jaunystei? paaukojai, –
Jau žvalgytis nevalia:
Savas vyras bus šalia…
O vėliau pabirs vaikeliai,
Ir ant rankų, ir ant kelių,
Reiks jiems pasakų, dainų
Ir glamonių malonių.
Kai nebereikės dainelių,
Reiks kelnaičių ir suknelių,
Dviračių ir auskarų,
Ir pamokymų gerų…
Bus, Danute, daug dar visko:
Meilė ne vien auksu tviska.
Jei bus židinys jaukus,
Žemėj atsivers dangus.
Seniai keliavo du keliai į vieną,
Ilgai ieškojo vieniša širdis kitos širdies, —
Greta dabar jau eisite kas dieną,
Ieva pražydęs jausmas tarsi upė išsilies.
Tik būk draugu, kuriuo tikėt galėtų,
Užuovėja nuo audrų ir liūčių,
Ir nešykštės lemtis dienų saulėtų,
Papuoštų Jūs pačių.