Noriu linkėti
Mamutė – lyg pievoj
Kvapniausia gėlė.
Taip noris ja džiaugtis,
Prigludus mylėt.
Už meilę, kad saugo,
Švelnumą delnuos –
Jai džiaugsmo dainelę
Širdelė dainuos!..
Tegul gerumas jūsų
Nesibaigia kaip šaltinyje vanduo,
O rūpesčiai
Išbėga visada su vėju!
Žiema, pavasaris praeina,
Po vasaros – ruduo,
Tad pasidžiaukime drauge,
Kad dar sveiki ir mūsų tiek suėjo…
Laiminga būk,
Sveika,
Graži kaip vasara žalia,
Nors kartais
Vėjas įsisukęs skaudins
Neramus.
Reikės –
Pakviesk, padėsime
Ir būsime šalia,
Džiaugsme, bėdoj
Surasim tavo kelią
Į namus.
Mamai
Vidurvasaris. Laikai varvantį bičių korį.
Bitės dūzgia ir dūzgia, bet įgelt tau nedrįsta.
Anūkų virš dvidešimt palaižyt medaus nori, –
Pažvelgus į tekantį auksą seilės tįsta.
Dalini, o su juo dovanoji metų naštą, laukimą,
Daug gerumo ir meilės, kibirkštėlę širdies.
Delnas šiltas, slopinantis skausmą, verkimą,
Akys skatina džiaugtis, ieškoti vilties.
Tu sukies kaip ratelis. Esi dūzgianti bitė.
Kiek kentėjai, verkei, plušai išleidus į kelią.
Rytą vakarą skubi kaip siūlų ritė, –
Suskaičiuoti gimtadieniai širdį gelia.
Mylinti, rūpestinga. Dosnesnė už žemę.
Tiek vaikų išauginus vis su saule kelies!
Tu – šaltinio versmė! Mūsų širdys ją semia.
Vertingesnė už žvaigždę iš aukso pilies.
Rytai dovanoja po tekančią saulę,
Dangus – begalybę žvaigždžių,
Vasara – žemuogių pilną saują,
Gyvenimas – vingių klaidžių.
Atbėgusi šiandien
Noriu linkėti:
Šypsotis, mylėti,
Gyventi darnoj.
Šventinėj puokštėj
Džiaugsmu suspindėti,
Švelniausia melodija
Sielos dainoj…
Sveikinimų autorė: Zenė Sadauskaitė
Leisk priglaust tavo mielą lig ašarų delną,
Kaip dažnai pasiilgstu aš jo šilumos.
Dėkingumo sparnais mano žodžiai
Į tavąją širdį jau skrenda,
Už tavųjų dienų švelnų grožį nuoširdžiai meldžiuos
Ir žinau – Dievas klausosi mano maldos.
Kantrioji mano Saule, mama,
Tavųjų žodžių spinduliai
Dar ir Šiandien augina mano dvasią.
Šviesioji mano Žvaigžde| mama,
Žinau, kas vakarą iš savojo dangaus
Meldies už mano kelio šviesą.
Gražioji mano Cele, mama,
Tavų namų gera dvasia lig šiolei
Tebesaugo atminimų salą.
Švelnioji mano Paukšte, mama,
Skubu į gimtą lizdą, apkamšytą pasakom,
Ir sieloj gera gera…
Tavo lūpomis kalba švelnumas.
Žvilgsnio upėj matau plakant širdį.
Na, o rankų sparnai nenustoja
Iki šiol mane skrydžio mokinti.
Tavo sielos šviesa kaip magnetas
Traukia būti šalia.
Kas gi tu?
Kas gi kitas galėtų dar būti,
jei ne angelas vaiko dienų.
Mano motina, mama, motule…
Iš vaiko lūpų
Kada aš turėsiu savo vaikų,
Mylėsiu juos taip, kaip mane myli tu:
Bučiuosiu, globosiu,
Prieš miegą kamšysiu,
Čiūčiuosiu, liūliuosiu,
Košelės išvirsiu.
O jei manęs klaus:
– Kas išmokė tave?
Išdidžiai ištarsiu:
– Manoji MAMA.
Ar žinai, mamyt,
Kad tavo rankos stebuklingos?
Kai mane apkabini, aš nurimstu.
Vos tau prisilietus, mano norai pildos.
Gal tu burtininkė?
Aš nesuprantu:
Tau tereikia pūstelt – ir mažiau besopa,
Tau tereikia žvilgtelt – ir man aišku jau,
Kad šitaip mylėti tik mamytė moka.
Tu – geroji burtininkė,
Jau dabar žinau…
Sveikinimų autorė: Ilona Urbanavičiūtė – Bumblauskienė
Baltieji diemedžiai mamai
Sveikinimas mamai
Baltieji diemedžiai išglostė Tavo galvą
Ir sraunios upės išvagojo Tau rankas…
Toli į dangų nešė Tavo šventą maldą
Baltieji medžiai vėjuos supdami šakas.
Miela motule mano, Tu vis nepavargus —
Vis bėganti, vis skubanti ir visada graži.
Prašau, pasidalinki savo sunkius darbus,
Įrodyk sau, kad mes suaugę — ne maži.
Nustumsime į šalį savo jaukią meilę —
Padovanosim šypsenas savų vaikų,
Lyg duoną perlaušime mažą kąsnį laimės
Pabūsim baltu diemedžiu Tavų svajų…
Gintarinė motinos šypsena
Lai praeina jubiliejai, didžios datos
Aš nepastebėsiu švenčių šių.
Prie motulės šviesaus veido pratus
Nebenoriu Jos datų.
Lai nesikeičia veidai saulėti, rankos —
Neskaičiuosiu niekada raukšlių…
Tavo žvilgsniai, motinėle, širdžiai brangūs,
Tavo žodžiais aš tikiu.
Lai prabils Tavy lietuviška didybė
Iš lininių rankšluosčių namuos.
Kupina sūraus gyvenimo tvirtybės
Tu — lyg gintaras tautos.
Iš lininių rankšluosčių — pavargus —
Vis šypsaisi į vaikus pažvelgus.
Autorė: Nejolė Laukavičienė-Širvinskaitė
Kaip norėtųsi…
Kaip norėtųsi pasakyti tiek daug, bet širdis neišsirenka tinkamų žodžių. Kaip norėtųsi būti šalia ir tiesiog apkabint, bet atstumas skausmingai viską užgožia. Lieka mintys ir žodžiai, neištarti žodžiai, kurių niekas ,išskyrus TAVE, nesupras… Viskas telpa TAVY, Tavo žodyje „MAMA”.
Mama, glauski prie širdies!
Tau žydi obels žiedai, Tau tiesias žvaigžių takai, Tau – ramūs vaiku sapnai Tau – skambantys jų balsai. Apkabinki, Mama, glauski prie širdies! Meilės ir švelnumo tavo niekas niekad nepakeis!
Autorius: Edita Jurkėnaitė
Mama, mano mama
Mama, mano mama, aš tave myliu, Tau vėjelis šlama, tarp margų gėlių, Tu šviesi kaip saulė, kaip rytų aušra, už Tave pasauly geresnės nėra!!!
Rytmečio saulę dovanoju
Tau, mama, Rytmečio saulelę dovanoju. Kaip baltas balandis tavo širdelėje plasnoju. Ar tu naktis, ar diena, aš tave myliu, kaip didžiulė didziulė liepsna.
Tau, mamyte
Žodžiai te pasako mano meilės dydį, o širdelė plaka vien tik tau, mamyte!
Tu, mamyte
Tu, mamyte, Tu graži, tu į rožę panaši, bet yra viena klaida – rožė vysta, o Tu ne!
Tu, saulyte
Tu, mamyte, kaip saulytė. Aš paruošiu Tau kavytę, Dovanosiu daug gėlių, Pasakysiu,kad myliu!
Vaikai išaugo.
Tu dabar liūdi,
Kaip visos motinos, kad liūdi.
Vaikai, vaikai …
Jie nori būti dideli
Ir džiaugtis nori jie vieni,
Ir dirbt vieni,
Ir verkti.
Tu nesisielok
Ir neklausinėk …
Ateis dar jie,
Tavi vaikai,
Kai ras ko gero
Tikro ir brangaus,
Su tavimi džiaugsmu pasidalint,
Ateis paverkti
Prie tavo krūtinės
Net jeigu mirti teks anksčiau
Negu tavi vaikai
Vėl taps vaikais,
Rami užmerk akis.
Ko tau jie nesuspėjo pasakyt –
Jie žemei pasakys
Ir tu vis vien girdėsi.
Už viską Tau dėkojam, Mama,
Tu mūsų laimė, džiaugsmas ir viltis.
Kai tu drauge, mums visad būna gera,
Ir niekad nebaisi jokia lemtis.
Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios
Galvelę glostė, gynė nuo skriaudų,
Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas
Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.
Tu vėl liūdna, brangioji Mama,
Širdy Tau vėlei neramu.
Galbūt ir vėl Tau širdį skauda
Dėl savo augančių vaikų.
Neverk suprantame jau, Mama,
Ką reiškia žodis „nedaryk”
Ir kartais, kaip sunku bebūtų,
Tu skausmo ašarą nuryk.
Dėkojam Tau, brangioji Mama,
Už tai, kad Tu buvai griežta,
Kad viską mums seniai atleidai
Ir dar už tai, kad Tu – Mama.
Tu tik viena mieloji
Per naktį vis nemiegojai
Ir laukei kad užaugsiu
Tau pasidžiaugt…
O metai vis skubėjo,
Visi vaikai išėjo
Tau liko tik vienatvė
Ir ilgesys.
Tik pažvelki, Mama, mes seniai užaugom
Ir išskridom paukščiais iš Tavų namų.
Tiktai Tu, mieloji, gimtą lizdą saugai,
Kad sugrįžt galėtum, kai mums neramu.
Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom,
Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies.
Šiandien Tau gėlių mes puokštę dovanojam
Ir ilgiausių metų norim palinkėt.
Tau norėčiau, Mama aš atverti širdį
Ir gražiausiais žodžiais viską išsakyti
Kai sunku šioj žemėj vienišai klajot
Ir toliausiai būti nuo tavęs mamyt.
Tau mamyte, dėkoju už viską:
Už gerumą, už tą rūpestėlį.
Na tai kas, kad plaukuos šerkšnas tviska,
Tiktai šalna širdies ne sugėlė.
Kaip gerai, kad esi tu pasauly,
Kad galiu prie Tavęs prisiglausti,
Tu – vienintelė moki suprasti,
Tu – vienintelė moki atjausti.
Praeina metai, kaip šešėliai nykūs,
Praeina metai, kaip šviesi žvaigždė,
Tik Tu, tik Tu, su baime juos sutikus,
Tik Tu lieki, silpna žmogaus širdie …
Žmogaus širdie, ant amžinojo kelio,
Kiek daug, kiek daug tu garbini stabų !
Drebi pabūgusi trapaus rudens lapelio,
O nebijai nei vėtrų, nei žaibų.
Į vėtrą puoli, kaip balta plaštakė
Pats žaibus sukeli, pats jų tvane plakies,
Kol nesudegs gyvenimas, kaip vaško žvakė
Kol amžių ryto saulė patekės.
Pažvelk, mamyt, pro langą –
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj – ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.
Nuo žemės delno kyla žalias daigas,
Viršum galvos – padangių žydruma.
Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas,
Tave ir saulę šaukdamas „Mama”.
Tu man sakau, tu man kartoji, mama:
Yra keliai, keleliai ir takai,
Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą,
Ateina žmonės – dideli vaikai.
Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA,
Po tavo glostančia ranka mes vėl maži,
Delne Tu mūs kelius ir klystkelius neši,
Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą.
Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA,
Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri,
O Tu žiūri, Tu taip šiltai žiūri,
Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.
Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos…
Nei liūtys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo namų šilumos neblaško niekados.
Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit,
Lai šoks naktis už lango šokį trankų.
Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti,
Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę rankų.
Geroji mama, mes užaugom.
Kiekvienas jau savam kely.
Šarma paglostė tavo plaukus,
Bet dar ruduo toli.
Tik tu mokėjai mus užjausti.
Dažnai pavargus nuo darbų.
Dar kartą leiski prisiglausti
Prie tavo rankų nuostabių.
Ir šiandien tariam mes visi –
Brangiausia žemėj Tu esi.
Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokymą pažint gyvenimą,
Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju Mama.
Buvo džiaugsmo akimirkos,
Buvo liūdesio valandos…
Buvo pavasario audros,
Buvo alsus vasaros nuovargis,
Brangus rudens susimąstymais…
Visko buvo šitam ilgam kely…
O dabar prieita toji aukštuma,
Nuo kurios malonu apžvelgti
Savo nueitus darbus, nugalėtus sunkumus.
Išaugo vaikai…
Švelnios anūkų rankutės grąžina dosniai ir nesavanaudiškai dalintą namų šilumą, kurią nuolat saugojai ir globojai kaip didžiausią šventenybę.
Tavo motiniška širdis ir auksinės rankos visą gyvenimą buvo dalinamos artimiesiems.
Gal todėl ir tos raukšlės ir ta sidabrinė gija tik puošia ir taurina Tavo veidą ir dabar kupiną pasiaukojimo ir atsidavimo.
Juk tos motiniškos šilumos jau laukis antroji karta – anūkai.
Nuoširdžiai sveikiname Tave labai gražaus ir prasmingo jubiliejaus proga. Ir linkim:
būk stipri, būk kantri, nes tavęs laukia dar labai ilgas kelias. Gal ramesnis, patikimesnis, tačiau tokia pat reiklus meilės, ištikimybės, pasiaukojimo, kantrybės saugojant šventąją namų ugnį, dalinant išmintį ir gyvenimo patirtį.
Balti laivai.
Laivai padange plaukia.
Nugrimzdo saulė į žalias gelmes.
Matai – grįžau.
Grįžau ir atsiklaupęs
Glaudžiu dulkėtą veidą prie Tavęs.
Tai Tu ?
Tai – Tu …
Jauna, liekna, kaip vakar.
Perkūnui skaldant gintaro namus.
Brangioji mano, Tu atleiski – tą kart
Tave paliko paklydėlis sūnus
Nesistebėk –
Jautrumo aš nerodžiau
Skirties metu. Jaunystė…
Pagaliau
Štai susitikom. Paprastai, be žodžių.
Nuo jų nei Tau,
Nei man nebus lengviau.
Tiktai nuo kvapo
Žiedlapių ir kraujo
Jaučiu, kad svaigsta
Deganti galva.
Širdis kaip kregždė
Plazda, nerimauja
Tai – Tu …
Pasėmęs drėgną žemę saujon,
Karštai tave bučiuoju,
Lietuva.
(V. Mačiuika „Tai Tu”)
Tau, Mama – mieloji, vienintelė, gražiausioji ir brangiausioji – pavasario gėles.
Tau – vėjo šiurenimas ir švelniausi žodžiai.
Ačiū, kad myli – gerą ir blogą, švelnų ir piktą – vaiką,
Kad aklinoj tamsoj randi paguodos ir atjautos gėlelę.
Ačiū, kad esi.
Kaip norėtųsi pasakyti tiek daug, bet širdis neišsirenka tinkamų žodžių.
Kaip norėtųsi būti šalia ir tiesiog apkabint,
Bet atstumas skausmingai viską užgožia.
Lieka mintys ir žodžiai, neištarti žodžiai, kurių niekas ,išskyrus TAVE, nesupras…
Viskas telpa TAVY, Tavo žodyje, MAMA.
Mama,
Rūpesčius ir skausmą
Vaikiškas svajas jau pamirštu
Ir kodėl man gimė šitoks jausmas?
Vyras svetimas brangesnis negu tu…
Mama,
Kam nepasakei kadaise,
Kai mane taip sunkiai auginai,
Kad ateis žmogus – visų brangiausias
Tas, kurį aš pamilau karštai…
Aš pas jį į vakarą vėjuotą
Nuplasnoju plaštake lengva
Ak, kaip gera bėgt,
Kad tu žinotum…
Taip nebėgau niekad, mama, pas tave…
Be Tavęs nebūčiau gimęs,
Jei ne tu – nebūt manęs.
Vien dėl to labai dėkingas,
Tau esu, Mamyt, iš ties.
Tegul saulutes spindulėlių
Tau niekad nepristinga.
Te žemėj nepritrūks gelių,
Kad būtum tu laiminga.
Kai tylūs medžiai tyliai ošia,
Kai švelnios bangos paliečia tave,
Kai jūros žvaigždės tavo galvą puošia,
Kai skamba seno žvejo vieniša daina,
Kai vėjas suvelia tau plaukus
Ir sukrykščia žuvėdra skambančiu balsu,
Tada sakyk gi, mama, užsimerkus:
„Gyvenimas yra gražu!“
Kaip norėtųsi pasakyti tiek daug, bet širdis neišsirenka tinkamų žodžių.
Kaip norėtųsi būti šalia ir tiesiog apkabint, bet atstumas skausmingai viską užgožia.
Lieka mintys ir žodžiai, neištarti žodžiai, kurių niekas ,išskyrus TAVE, nesupras…
Viskas telpa TAVY, Tavo žodyje „MAMA“.
Mamyte , tiek daug darbo nudirbai,
Tavo rankos tokios dar švelnios.
Mamyte, tai tavo rankos yra švelniausios,
Skaisčiausios!
Te linkime Mamos dieną praleisti laimingai!
Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto…
Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume…
Tu ateini iš ilgesio platybių krašto,
apkloji liūdintį sušildančia skraiste;
Ir norisi, kad jie – nebylūs žodžiai,
tūnoję mano viduje, pasiekt pasaulyje
jautriausią širdį; Ir, kad išgirstum –
Aš myliu Tave.
Ar glostai vaiko galvą
Naktį ramią,
Ar nuskriausta, ar džiugesio pilna.
Man primeni vidurvasario žemę,
Kuri brandi, jauna ir amžina.
Mieloji mama, tu buvai ir liksi
Audringoj jūroj švyturiu mieliausiu.
Kaskart sudrėkusiom akim vaikus sutiksi
Ir apie jų klaidas, džiaugsmus kas kartą klausi.
Sugrįžti trokštame kur tu,
Kur senas beržas, kur gimtinė,
Ir prisiglaudus paklausyt, kaip šlama
Širdy tavojoj meilė begalinė.
Žydėkite kaip visos gėlės žydi,
ir būkite jauna, jauna
atleiskite, kad laimės jums nepalinkėjau
gėle laiminga būna visada
tegul visuomet šypsosi jums saulė
tegul visuomet neduoda jums liūdėt
gimtadienio proga dovanoju laimės saują,
ir viso to ko MAMAI galima linkėt
Juk kūdikio verksmas gražiausia daina,
Juk kūdikio džiaugsmas – mamos dovana ir nemigo naktys netenka reikšmės,
Kai lūpos dukrytės tau „mama” šnibždės!
Kiek daug jėgos, švelnumo ir gerumo sutelpa tavo širdy,
kiek daug gerų darbų nudirbo tavo rankos,
kiek daug naktų skaičiavo tavo mintys ir dejavo tik viena – tavo širdis.
Tebūna tavo vardas, tavo darbas šventas,
tebūna tavo dienos ilgos ir džiaugsmingos,
o laikas tekartoja: „Nepalūžti, nepavargti ir gyventi, gyventi!”
Pasėdėk parymok sidabruotą galvą parėmus,
Tolsta, tolsta gražiausi gimtinės takai:
Žinom, kad atiduotum savąją širdį,
Kad laimingi tik būtų tavieji vaikai.
O dienos liūdnos ir laimingos,
Ištirpsta džiaugsmo šurmuly.
Te nieko šiandien tau nestinga,
Aplinkui šypsos artimi…
O buvo saulės, vėjo – buvo visko,
svajonių laivas blaškės audrose.
ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
ne kartą džiaugsmas degė akyse.
praskriejo metai, kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.
Tu tokia visur esanti, kad galėtum būti erdve.
Tu tokia gyva, kad galėtum judėjimu būti.
Tu tokia šviesi, kad galėtum būti saule.
Tu tokia dosni, kad galėtum būti žeme.
Tu tokia stipri, kad galėtum būti vyru.
Tu tokia silpna, kad galėtum kūdikiu būti.
O tu viskas drauge – nes tu mano mama!
Kas vakarą niūniuoja
Liūdnąsias lopšines,
Glėby tave sūpuoja,
Kol dar esi maža
Basom kojelėm bėgai,
Netyčia pargriuvai
o kas tave paguodė
Kai graudžiai tu verkei?
Mamos tik švelnios rankos
primins senas dienas,
mamos tik vienas žodis
Vėl taps šviesia žvaigžde.