Anūkų sveikinimas mielai močiutei
Geltonų rožių puokštę dedam Tau prie kojų
Ir klumpame ant kelių prieš Tave.
Mus auginai kadais, žvaigždžių sapnus aukojus,
Vis supdama mėnulio lopšyje.
Gelsvi žiedai pabirę pakvips prisiminimais
Raškytais iš darželių prie namų.
Kol ilgesingi žvilgsniai žibės nakties žvaigždynais,
Piltais į mūsų dvasią iš Tavų delnų.
Anūkės sveikinimas močiutei
Tau pavasario šilką įpinsiu į dainą,
Žalios vasaros saule apgaubsiu pečius –
Tegu rudenio vėtros svajonių negainios,
Tegu tėviškės soduos ramybė Tau bus:
Ten, Močiute, nesu savo ilgesį baltą
Per palaukės medžius ir per pievas gėlių.
Tau iš meilės nunersiu svajonių apsiaustą
Ir uždėsiu ant senstančių Tavo pečių.
Daug dienų ir dar metų ilgų Tau linkiu.
Daug sapnų iš jaunystės, Močiut, Tau nešu.
Brangi močiute, visada lauk manęs
Tavo artumą galiu palyginti su žemės gaiva, su lietaus barbenimu, su saulės šiluma arba dangaus ska tumu. Kaip oro mums reikia brangių žmonių, kurių vienintelis žvilgsnis gali pakeisti dienos prasme, o kartais ir reikalų eigą ar problemų sprendimą.
Kaip vanduo įteka į kiekvieną žemės tarpelį, taip Tavo nepaprasta meilė paliečia kiekvieną širdies kertelę.
Atrodo, jog Tavo besikeičiantis amžius turėtų priversti skųstis, guostis, nerimauti. Tačiau Tu esi nuoskaudų naikintoja, Tu esi paguodos upė, Tu esi nerimą išsklaidanti saulė.
Būk laiminga ir visada lauk manęs, brangi Močiute.
Sveikinimas močiutei nuo anūkės
Tarsi Nemuno vingiai gyvenimas ilgas…
Ir vis plaukia į didelę upę upeliai maži…
Tegu būna lyg upė tos srovės galingos,
Kurios plaukia į sielą Tava širdimi.
Tavo glėbį juntu aš, kai ištiestos rankos.
Tu vis lauki ateinant — ateisiu dažniau.
Juk tik Nemunas ilgas — gyvenimas trumpas.
Pas Tave aš skubėsiu — tik gyvenki ilgiau.
Anūkės, augusios pas močiutę, padėka už motiniškumą
Nei saulėtekiai gražūs Tave man atstos,
Nei ryškiausia rytinės padangės žvaigždė…
Aš menu būtą laimę vaikystės krantuos.
Kai galėjau vien Motinos žodžiais tikėt.
Ir dabar pas Tave ateinu padėkot-
Aš, Močiute, priklaupus rankas Tau bučiuoju.
Tavo meilės negali man niekas atstot –
Auginai tarsi dukrą tarp savo svajonių.
Anūko tostas gerajai močiutei
Daug sveikatos Tau linkiu ir saulėtų vakarų.
Daug Tau laimės aš linkiu ir žvaigždėtųjų sapnų.
Šypsenos gražios linkiu ir pavasario žiedų.
Ilgesio aš Tau linkiu iš mielų, gerų akių.
Aš Tave apkabinu meile Dievo angelų.
Ir tik Tau vienai tikiu, nes Tave tikrai myliu.
Noriu būt su Tavimi, kad vėl džiaugtųsi širdis –
Gal Tau žodžiai ištarti glostytų švelnias mintis?
Mylima ir pasiaukojanti mūsų močiute,
Gaila, kad įvairiausių reikalų gausa atveda prie Tavo slenksčio daug rečiau nei to norėtųsi. Dažnai aplanko susimąstymas, kas gi būtų, jei kažkada Tu nebūtumei turėjusi laiko… Tau visuomet atsirasdavo galimybės dėl pasiaukojančios meilės, dėl laimės kūrimo visiems -tik ne sau. Tu niekada nestokojai mums dėmesio.
Būk laiminga, sveika ir tokia pat gera, mylima Močiute. Branginu Tavo baltąjį amžių ir sveikinu iš širdies.
Anūko sveikinimas močiutei
Atėjo laikas, kai jaunystės godos
Nesisupa žvaigždžių skliautuos
Ir viskas Tau kitaip atrodo –
Išblėso visos nuoskaudos.
Juk buvęs laikmetis – tai Tavo meilė –
Tai daug draugų ir pažinčių,
Atostogos, vaikai, jų laimė,
Ir aš, kurį šauki Tu anūku.
Visiems patarčiau, nueikite pas savo močiutę
Kai sušlubuoja šeimyninė laimė, visiems galiu patartie kad nueitų pas savo Močiutę. Neaprėpiamas gerumo žvaigždynas Jus tikrai palies įeinant į Jos namus.
Kai gimsta šeimoje vaikai, visiems galiu patarti, kad pasidžiaugtų su Močiute. Nenumaldoma gyvenimo upė Jus tikrai užlies nauja gyvybės srove, kai atidarysite jos
namų duris.
Kai aplanko įvairūs gyvenimo išbandymai, visiems galiu patarti, kad pasiguostų savo Močiutei – auginusiai, glaudžiusiai, globojusiai. Neapsakoma gelmė atsivers įjos širdį, kai Ją sauksite, kai eisite pas Ją su ilgesiu ir meile.
Anūkų sveikinimas gerajai močiutei
Rankas raukšlėtas Tau palietę.
Pajuntam, kad esi labai jautri –
Čia telpa meilės rytmečiai saulėti
Ir vaikiški saulėlydžiai glėby.
Todėl Tau ateitį atnešę
Gyvenimais, likimais ir darbais –
Negalim likt neatsiprašę
Už tas klaidas, iš kurių Tu juokeis.
Mieloji močiute
… už bemieges nakteles, kai supo ne lopšelis, ne mėnulio laivelis, o Tavo šiltas glėbys, – prašau Tau dangiškos palaimos ir ramybės suteikiančios laimę…
… už rūpestėlių naštą prie sergančių lovelės, kai gydė ne vaistai, o Tavo geras žodis, – prašau Tau dangiškos sveikatos ir tvirtumo ilgaamžiškumo kelyje…
… už atsidavimo kibirkštį, kuri buvo kaitresnė už didžiausią laužą, – prašau Tau artimųjų meilės ir globos, kuri lietųsi tarsi dangiški lietūs…
Apkabinu ir džiaugiuosi, kad Tave turiu, Močiute.
Prašau, močiute, užtarti maldomis
Žilaplauke mano Močiute,
Apkabinki dažniau maldomis.
Tavo meile švelnia apsisupęs,
Aš jaučiuosi geru žmogumi.
Žilaplauke likimo globėja,
Užauginus ant rankų dosnių,
Tu žinok, kad esi man lyg fėja,
Laimę teikianti vien iš maldų.
Sveikinimas rūpestingai močiutei
Tu nepaprastai esi mums reikalinga.
Tavo meilės švelnumas lyg duona ant stalo.
Tu esi mums gera, linksma, išmintinga.
Nors seniai Tavo svajos pražilo, pabalo…
Mes Tave mylėsim, nes esi lyg saulė.
Tavo akys džiaugsmingos veda mus į tolius.
Šimtmečio kelionėj mums esi pasaulis,
Kuriam mes gyvenam lyg svajonių rojuj.
Mylima močiute,
… už kiekviena švelnų, gerą žodį, kurį ištardavo ne draugai, ne mokytojai, ne pažįstami ir net ne tėveliai, o Tu vienintelė, – prašau Tau dangiškų maldų galios…
…už kiekvienų pasakų ir eilėraštį, kurį supynė ne rašytojai ar poetai, o Tavo nuostabios mintys, – prašau Tau ilgų metų po dangiška saule…
… prašau, meldžiu, linkiu visko, kas yra geriausio žemėje, Tau mano Močiute…
Sveikinimas močiutei nuo anūkės
Nieko nebuvo švelnesnio už Tavąjį balsą,
Už rankas, kurios glostė galvelę mažos…
Metai bėgo, nubėgo tarsi sutemų valsas, –
Vis norėčiau, kad suptum žvaigždžių pataluos.
Nieko nebuvo geresnio už Tavąją širdį,
Už akis, kurios tiesė takus man tolyn.
Metai paukščiais nuskrido ir atnešė viltį –
Tau linkiu, kad gyventum su saule, brangi.
Autorė: Nejolė Laukavičienė-Širvinskaitė