Jau baigias paskutinė pamoka,
Kurios tema – „Išsiskyrimas“.
Čia telpa nuostabių prisiminimų platuma,
Čia telpa išsakytų žodžių palikimas.
Jau baigias paskutinė pamoka,
Kuri sekundė po sekundės sirpsta laiko kekėj,
širdį skausmingai apkabina ilgesio dukra
jautrūs atsisveikinimo žodžiai suplasnoja klasėj…
Jau baigias paskutinė pamoka.
Sudėk visus taškus, nusišypsoki draugui.
Eik, mielas vaike, lai sėkmės ranka
Tave laikys apglėbusi vingiuojant takui.
Sveikinimų autorė: Ilona Urbanavičiūtė – Bumblauskienė
Vėl mėnulio žiedadulkėm snigo
Ūkanotoj gegužio nakty
Šįryt visos kasdieniškos knygos
Ir visi užrašai užverti.
Nežinau paskutinio skambučio,gal jūs
Laukėt be galo seniai,
o gal metai jums buvo trumpučiai
Kaip keli paprasti sakiniai.
Bet štai surasti gyvenime vietą,
Sunkiau pasirodo, nei lygtį išspręst
Nėra užrašuos panašių variantų,
taisyklių pritaikyti čia negali
Bet aidi skambutis…Ir moko gyventi!
Alyvoms vystant teks palikti klasę,
Kurioj praleidai daug puikių dienų.
Gal būt sustosi ir susimąsčius ?
„Nejaugi amžinai aš išeinu?“
Eisit jau girdi?
Klasės užsidaro. Paskutinį kartą paklausyk
Toks labai pažįstamas ir gera
Tų senųjų naktų skambesys
Eisiu jau žali klevai pasvirę
Pakuždės prie vartų paslapčia
Čia pirma svajojome mes gimę,
Ir vieškeliai prasideda nuo čia.
Išeinam… Kiekvieno kelias skirtingas
Paliekam viską.
Ir kas gražu ir kas nemiela.
Paliekam tai, ko pasiimt negalim
Vaikystę, kliedesį, draugus.
Visi gerai mes žinom,
Jog antro kelio atgalios nebus.
Mes išeisim visi, tyliai duris užversim.
Gal ištarsim „sudie” paskutinį, nebegrįšim daugiau.
Vėjas plaukus taršys.
Jie užneš tuos takus, kur išmynėm.
Ir skambutis skardus, mus nešauks kas diena
Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokę skraidyti.
Gal sugrįšim dar čia, į klases tas tuščias
Bet sugrįžę svečiais pasijusim…
Metas eiti – obelys bąla,
Tik kodėl, man atrodo per greit.
Lydi nuojauta didelio kelio
Ir baugu, kad vienai reikės eit.
Žiūrėkit – obelys bąla…
Nuskambės paskutinis skambutis,
Klasėj juokas aidės dar ilgai,
Tik prie kelio palinkus ramune
Tau šnibždės: „Nebegrįš jau draugai“
Eisim jau…
Kaip niekad šypsos saulė
Ir kaip niekad mokykla jauki.
Priešaky toks nuostabus pasaulis,
Miestai ir žvaigždynai priešaky.
Dabar taip viskas paprasta,
Suprantama ir aišku.
Ateiname į savo amžių.
Jis pasitinka mus
Ir paima į savo globą
Paskui ateina laikas –
Mes subręstam, –
Ir savo amžių paimam kaip kūdikį, –
Arba kaip naštą.
Užsimetam ant stiprių pečių
Koks skirtumas –
Ir pradžios lig pabaigos ,
Jis mums priklauso !..
Kaip anksčiau sargas klasę iššluoja
Vaikšto, žvangina raktų pundu
Tavo pamirštą knygą kilnoja
Ją gražins, bet negrįši čia tu
Nusijuoks dar vaikystė prie durų
Rašaluotais delnais pamojuos
Dar paspausi rankas, dar pakelsi kepurę
Kampelius dar apžvelgsi visus
Prieš akis driekias tolimas kelias
Ne visiems bus asfaltai žvilgą
Aš užteks atkaklumo ir valios
Bus kelionė sunki ir ilga
Tegul keliai nebūna klampūs,
Nauji draugai – tiktai tikri,
Prisiminimai lieka brangūs,
Toje trumputėj praeity
Gyvenimas – ne pasaka,
Jo vingiai klaidūs.
Į šaltą, sūrią ašarą
Pavirtę klaidos
Nubyra skruostais,
O šviesa vėl kviečia eiti
Ir tiktai pats gali išmokt
Kliūtis apeiti,
Ir tiktai pats gali surast
Tiesiausią kelią,
O mums belieka palinkėt
Sėkmės ir valios.
Jau peržengei per slenkstį
Ir už kiemo
Tave sutinka dulkantys keliai,
Tik nesustok
Dėl kelio grumsto kieto,
Jeigu jau kartą eiti pakilai.
Greit ir mes išeisim, kaip kiti išeina,
Paskutinis varpas ilgesio aidės.
Ir kiekvienas į kelionę imsim dainą
Ir skliaute ieškosim tik savos žvaigždės.
Kaip visada sargas klasę iššluoja,
Vaikšto, skambina raktų pundu,
Tavo paliktą knygą kilnoja
Ją grąžins, tik negrįši čia tu…
Ar meni kaip mokyklon nedrąsiai
Nešei pirmąją puokštę gėlių
O dabar jau į mylimą klasę
Nieks nekvies tavęs varpeliu
Kuo greičiau mokyklą baigt norėjom,
Negalvojom vakar mes visi,
Kad iš klasės amžinai išėjom
Ir vaikystė jau negrįš šviesi.
Nejaugi, nejaugi mes negrįšim
Neskambės mūsų juokas, daina…
Tai kodėl gi pavasarį paukščiai sugrįžta
Nejaugi jų kitokia dalia!
Viskas liko tenai –
už permatomų durų,
į kurias verkiant norės pasibelst.
Viskas liko užmiršta
tarp trijų gluosnių –
ten žaidėme keistą gyvenimą,
kurio dar nebuvom pažinę…
Tu paklausyk skambučio paskutinio aido –
Nekvies į klasę jis daugiau…
Ir ašarą nuo skruosto nusibrauki,
Šviesiais atsiminimais pasidžiauki
Paskui – gyveniman keliauki…
Kaip keista,
Juk rodos dar taip neseniai
Susitikome pirmą kartą mokykloj
Ir štai jau seniai –
Nuskambėjo paskutinis skambutis,
Nuskambėjo išleeistuvinis valsas…
Liko tik spalvotos nuotraukos
Ir spalvingi prisiminimai
Mokytoja, aš ir vėl ateisiu
Visus žiedus iš sodo suskynus…
Kaip ateina diena iš padangių surinkus žvaigždes.
Tu many gyvensi žiburėliu pavirtusi tyru
Ir gyvensi ilgai kol keliausiu šioj žemėje aš
Jūs būsit žmonės – ramūs, nepastovūs,
Ir neišvengsit žmogiškų klaidų.
Jūs plauksite prieš srovę, tik prieš srovę
Su uždegančiu laimės šokimu,
Su viltimis, su džiugesiu, svajonėm,
Su meile ir troškimais dideliais.
Jūs žmonės, jūs nuo šiandien žmonės..
O ar žinote, ką reiškia būti žmonėmis?
Mes būsim žmonės – ramūs, nepastovūs,
Ir neišvengsim žmogiškų klaidų.
Mes plauksime prieš srovę, tik prieš srovę
Su uždegančiu laimės šokimu,
Su viltimis, su džiugesiu, svajonėm,
Su meile ir troškimais dideliais.
Mes žmonės, mes nuo šiandien žmonės..
O ar žinome, ką reiškia būti žmonėmis?
Klases uždarome.. Koridoriuos nutyla
Tiek daug pavasarių lydėjęs šurmulys
Kažko netekome, kažką praradome
Užverdami tiek varstytas duris.
Į ievų tylumą langai atsiveria
Pro juos mes matome pasaulį…
Prisėdame. Patylime. Ir kylame..
Į žemę, žolę, lietų, saulę..
Greit ir mes išeisim, kaip kiti išėjo.
Skambutis paskutinis ilgai dar mums skambės.
Pasiimkime kiekvienas į kelionę dainą
Ir danguj ieškokim tik savos žvaigždės.
Kaip medžiai augom, daug ko nesupratom
Ir gero neįvertinom, nes buvome jauni.
Dabar greit žengsime į savąjį gyvenimą,
Kuris jau nebetilps skambučio virpesy.
Paduosi ranką paskutinį kartą
Ir ašara per skruostą nuriedės.
Išėjus už mokyklos vartų,
Širdy dažnai ieškosi praeities.
Kaip sunku, kai pasaulis mažytis
Tau po kojom sudūžta lengvai –
Kai maža nebemoki jau būti,
O kaip didele būt nežinai…
Nuplasnojo vasarėlė žaliasparnė
Paskui gerves, paskui pempes, paskui garnį.
Rudenėlis, atkeliavęs pro palaukę,
Vaikučius visus mokyklon vėlei šaukia.
Tegul būna Jūsų keliai šviesūs…
Neišblunka pasaulio viltis.
Būkite žvalūs, tiesūs, laimingi…
Nes ant Jūsų pečių – ateitis…
Tegul mokyklos rūpestį ir valią,
Kaip saulę sugeria širdis,
Nes čia pradžia didžiulio Tavo kelio
Jėga – kuri gyvenimą statys.
Ateik ateiki
Prie mokyklos slenksčio
Ir atiduoki
Kas sunku, netikra.
Ateik ateiki
Į vaikystės slėnį
Čia skaisčios spalvos
Ir balti šešėliai,
Kurie padės užkopti
Tau į kalną…
Klevų raudonis žarijomis spingsi,
Trikampis gervių ilgesį sėja.
Širdis kiekvieno –
Spurdantis tvinksnis:
Laikrodis gyvas ryto rugsėjo.
Ant rudenėjančio dangaus
Pripieškim saulės spindulių,
Kad nebeliūdintų žmogaus
Rugsėjo žingsniai ir tikėkim,
Dienų spalvotame fone
Bus gera plaukt rudens upe.
Ar girdi – ir vėl skambutis aidi.
Vadovėliuose nubudo raidės.
Į klases plačiai duris atvėręs
Grįžta vasaros takais rugsėjis.
Ir po paslaptingą mokslo šalį
Leidžiasi keliaut visi, kas gali.
Prabėgs lyg vėjas moksleiviškos dienos,
Išeisim palikę gimtuosius namus.
Paliksim viską, kas buvo taip miela:
Vaikystę, svajones ir klasės draugus…
Alyvoms vystant teks palikti klasę,
Kurioj praleidai daug puikių dienų.
Gal būt sustosi ir susimąsčius ?
„Nejaugi amžinai aš išeinu ? ”
Brauksi ašarėlę tyliai nuo blakstienų
Paskutinį kartą klasėn žengdama
Ir matysi veidus, artimus ir mielus
Bet nebegrįš jau niekad mokinio dalia.
Bus daug dienų bežydinčių alyvom
Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm.
Bet ar bebus jaunystė rymanti prie knygų
Bet ar bebus toks juokas kaip šiandien.
Būna lygiai ir gera , ir liūdna –
vien dėl to , kad buvai ir grįžai,
kad kažkur ant gyvenimo dugno
lieka vaikiški mūs parašai…
(A. Maldonis)
Eisit jau girdi ?
Klasės užsidaro. Paskutinį kartą paklausyk
Toks labai pažįstamas ir geras
Tų senųjų naktų skambesys
Eisiu jau žali klevai pasvirę
Pakuždės prie vartų paslapčia
Čia pirma svajojome mes gimę,
Ir vieškeliai prasideda nuo čia.
Kaip pavasarį tirpstantis sniegas,
Kaip negrįžtantis aidas dainos…
Taip tos klasėj praleistosios dienos
Nebegrįš, nebegrįš niekados.
Išeinam… Kiekvieno kelias skirtingas
Paliekam viską.
Ir kas gražu ir kas nemiela.
Paliekam tai, ko pasiimt negalim
Vaikystę, kliedesį, draugus.
Visi gerai mes žinom,
Jog antro kelio atgalios nebus.
Kuo greičiau svajojom būt suaugę,
Skubom išsiskirt su mokykla.
Tik retai kada mes pagalvojam,
Kad negrįš prabėgę dienos niekada.
Mes išeisim visi, tyliai duris užversim.
Gal ištarsim „sudie” paskutinį, nebegrįšim daugiau.
Vėjas plaukus taršys.
Jie užneš tuos takus, kur išmynėm.
Ir skambutis skardus, mus nešauks kas diena
Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokę skraidyti.
Gal sugrįšim dar čia, į klases tas tuščias
Bet sugrįžę svečiais pasijusim…
Rytais neskambės jau
Mokyklos skambutis
Staiga nutrūks mums ši gija.
Paklydę mes kaip rudeniniai
paukščiai. Kažin kur laimę
rasim savo kelyje.
Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų,
Savo mokslo metų ir senų draugų,
Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido,
Nors širdy ir daros neapsakomai sunku …
Prirašėm sąsiuvinius,
Perskaitėm knygas,
Vaikystės juoką barstėme prie klasės slenksčio,
Vienas kitam pažvelgę į akis
Neišsakytų žodžių išsigandom.
Ir virpa pirštai nejučia
Kai atsisveikinimui ranką spaudžiam.
Tik ašara, kaip neklusni našta,
Suspindusi beviltiškai išnyko..
Ar girdite? Pasibaigė diena,
Nuplukdžiusi metus kaip Joninių vainiką.
Klases uždarome.. Koridoriuos nutyla
Tiek daug pavasarių lydėjęs šurmulys
Kažko netekome, kažką praradome
Užverdami tiek varstytas duris.
Į ievų tylumą langai atsiveria
Pro juos mes matome pasaulį…
Prisėdame. Patylime. Ir kylame..
Į žemę, žolę, lietų, saulę..
Mes būsim žmonės – ramūs, nepastovūs,
Ir neišvengsim žmogiškų klaidų.
Mes plauksime prieš srovę, tik prieš srovę
Su uždegančiu laimės šokimu,
Su viltimis, su džiugesiu, svajonėm,
Su meile ir troškimais dideliais.
Mes žmonės, mes nuo šiandien žmonės..
O ar žinome, ką reiškia būti žmonėmis?
Jūs būsit žmonės – ramūs, nepastovūs,
Ir neišvengsit žmogiškų klaidų.
Jūs plauksite prieš srovę, tik prieš srovę
Su uždegančiu laimės šokimu,
Su viltimis, su džiugesiu, svajonėm,
Su meile ir troškimais dideliais.
Jūs žmonės, jūs nuo šiandien žmonės..
O ar žinote, ką reiškia būti žmonėmis?
Mokytoja, aš ir vėl ateisiu
Visus žiedus iš sodo suskynus…
Kaip ateina diena iš padangių surinkus žvaigždes.
Tu many gyvensi žiburėliu pavirtusi tyru
Ir gyvensi ilgai kol keliausiu šioj žemėje aš…
Kaip keista,
Juk rodos dar taip neseniai
Susitikome pirmą kartą mokykloj
Ir štai jau seniai –
Nuskambėjo paskutinis skambutis,
Nuskambėjo išleistuvinis valsas…
Liko tik spalvotos nuotraukos
ir spalvingi prisiminimai
Tu paklausyk skambučio paskutinio aido –
Nekvies į klasę jis daugiau…
Ir ašarą nuo skruosto nusibrauki,
Šviesiais atsiminimais pasidžiauki
Paskui – gyveniman keliauki…
Viskas liko tenai –
už permatomų durų,
į kurias verkiant norės pasibelst.
Viskas liko užmiršta
tarp trijų gluosnių –
ten žaidėme keistą gyvenimą,
kurio dar nebuvom pažinę…
Ženk ten, kur nevysta žiedai,
Kur blakstienų nevilgo ašaros,
Kur amžinai keliauja nerami jaunystė.
Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų,
Savo mokslo metų ir senų draugų,
Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido,
Nors širdy ir daros neapsakomai sunku…
Tegul mokyklos rūpestį ir valią,
Kaip saulę sugeria širdis,
Nes čia pradžia didžiulio Tavo kelio
Jėga – kuri gyvenimą statys .
Rytais neskambės jau
Mokyklos skambutis
Staiga nutrūks mums ši gija.
Paklydę mes kaip rudeniniai
paukščiai. Kažin kur laimę
rasim savo kelyje.
Prabėgs jaunystė, nuskambės juokas
Mėlynos žibutės vėl žydės ir vys.
Tik vaikystės dienos, klasėje praleistos,
Ir linksma jaunystė niekad nesugrįš.
O klasėje atrodys taip, kaip buvę
Senų suolų eilė, juoda lenta.
Ir sakinys lyg užrašytas vakar
Su ta pačia gramatine klaida.
Noris šaukti, noris paukščiu skristi
Noris virsti vėju ir daina.
Netiesa, kad baigiasi jaunystė
Amžina ji
Girdit? Amžina
(J. Strielkūnas)
Nepamirški draugų Tu ir klasės
Prisiminki mokyklos takus,
Niekur nieko gražesnio nerasi
Už mokyklinius savo metus.
Mes išeisim visi, tyliai duris užversim.
Gal ištarsim „sudie” paskutinį, nebegrįšim daugiau.
Vėjas plaukus taršys.
Jie užneš tuos takus, kur išmynėm.
Ir skambutis skardus, mus nešauks kas diena
Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokę skraidyti.
Gal sugrįšim dar čia, į klases tas tuščias
Bet sugrįžę svečiais pasijusim…
Mes einame savo keliu,
Gal kartais sunkiau, gal lengviau.
Todėl nesakyk – negaliu,
Todėl nesakyk – pavargau.
(J. Marcinkevičius)
Linksma suspausi gavus atestatą…
Paliksi klasę, suolus, kur vargai
Išeisi ten, į gyvenimą, kur stato,
Bet vėl paklausi kur draugai.
Draugai… Jau jie bus išblaškyti.
O klasė?… Klasė… jau kitų.
Atmink šie žodžiai bus rašyti
vienos iš buvusių draugų.
Kuo greičiau svajojom būt suaugę,
Skubom išsiskirt su mokykla.
Tik retai kada mes pagalvojam,
Kad negrįš prabėgę dienos niekada.
Kiek daug gražių pavasarių
prabėgo čia kartu –
O gal ne vieną ašarą
Nuo skruosto šluostei Tu?
Kartais valandos bėga lyg kraujas,
Kartais laša lyg stambūs lašai…
Kartais jų , kad sustotų maldauji,
Kartais jų, kad skubėtų prašai…
Kaip pavasarį tirpstantis sniegas,
Kaip negrįžtantis aidas dainos…
Taip tos klasėj praleistosios dienos
Nebegrįš, nebegrįš niekados.
Ji – pirmoji Mokytoja – stovi mano sąmonėje kaip pirmutinė raidė raidyne, kaip didžioji A. Visuomet džiaugiuosi, kaip sunkią gyvenimo minutę galiu nusitverti to tvirto A skersinio.
Išplaukia jūromis laivai,
Išplaukia ir sugrįžta.
Bet niekad, niekada negrįš
Išdykėlė vaikystė.
Išeinam… Kiekvieno kelias skirtingas
Paliekam viską.
Ir kas gražu ir kas nemiela.
Paliekam tai, ko pasiimt negalim
Vaikystę, kliedesį, draugus.
Visi gerai mes žinom,
Jog antro kelio atgalios nebus.
Iš nerimo žiedai ant stalo rausta,
Nerimsta žvilgsniai lūkesčio pilni,
Tarytumei ir gėlės jaustų,
Jog šiandien iš mokyklos išeini.
Ir gerai, kad žmogus veržias, eina svajoja.
Kartais juokias linksmai, kartais rymo tylus.
Ir gerai, kad žmogus širdimi išmatuoja
Savo džiaugsmą ir kančią, ir laimės kelius.
(Eug. Matuzevičius)
Ir eglės vėl šlamės čia prie mokyklos
O jų šešėliai dengs praėjusius metus
Bus pamokos, skambės skambutis,
Tik mūsų čia jau nebebus.
Gražiausi prisiminimai tie,
Kurie gimsta mokyklos suole.
Eisit jau girdi?
Klasės užsidaro. Paskutinį kartą paklausyk
Toks labai pažystamas ir gera
Tų senųjų naktų skambesys
Eisiu jau žali klevai pasvirę
Pakuždės prie vartų paslapčia
Čia pirma svajojome mes gimę,
Ir vieškeliai prasideda nuo čia.
Būna lygiai ir gera , ir liūdna –
vien dėl to , kad buvai ir grįžai,
kad kažkur ant gyvenimo dugno
lieka vaikiški mūs parašai…
(A. Maldonis)
Bus daug dienų bežydinčių alyvom
Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm.
Bet ar bebus jaunystė rymanti prie knygų
Bet ar bebus toks juokas kaip šiandien.
Brauksi ašarėlę tyliai nuo blakstienų
Paskutinį kartą klasėn žengdama
Ir matysi veidus, artimus ir mielus
Bet nebegrįš jau niekad mokinio dalia.
Aš dar tiku, kad mes dar susitiksim.
Gal kaip šešėliai prasilenksime gatve.
Gal pasisveikinsim, gal nieko nesakysim.
Tik įdomu, ką jausim širdyje.
Atsiminimas – tai tikrasis, nepykstantis gyvenimas, kas prasmego, išdilo – tam nė nereikėjo gyventi, taigi to nė nebuvo.
Ar meni, kai mokyklon nedrąsiai
Nešei pirmąją puokštę gėlių, o dabar
Jau į senąją klasę
Nieks Tavęs nepašauks varpeliu…
Alyvoms vystant teks palikti klasę,
Kurioj praleidai daug puikių dienų.
Gal būt sustosi ir susimąsčius?
„Nejaugi amžinai aš išeinu?”
Vėl mėnulio žiedadulkėm snigo
Ūkanotoj gegužio nakty
Šįryt visos kasdieniškos knygos
Ir visi užrašai užverti.
Nežinau paskutinio skambučio, gal jūs
Laukėt be galo seniai,
o gal metai jums buvo trumpučiai
Kaip keli paprasti sakiniai.
Bet štai surasti gyvenime vietą,
Sunkiau pasirodo, nei lygtį išspręst
Nėra užrašuos panašių variantų,
taisyklių pritaikyti čia negali
Bet aidi skambutis…Ir moko gyventi!
Jeigu nori dešimt gauti
reikia mokslo paragauti
Su berniukais nelakstyti
o knygelę paskaityti!
Suspausi rankoj atestatą.
Pliksi klasę, suolą, kur vargai
Išeisi ten gyvenimą kur stato.
Bet vis dėlto paklausi: – Kur draugai?
– Draugai? – Jie vėtrų išblaškyti. – O klasė?
– Klasė jau kitų.
Lai šie žodžiai parašyti tau bus prisiminimas tų dienų!
Sudie, mokykla