Nesibelsk į duris.
Tie laikai nebegrįš.
Tik girdėsis aidai,
Klasė, juokas, draugai…
Tegul būna keliai Tavo šviesūs,
Neišblunka pasaulio viltis.
Būk žvali – (us), tiesi – (us), ir laiminga – (as).
Nes ant tavo pečių – ateitis.
Žmogus – tai trupmena, kurios skaitiklis yra tai,
kuo žmogus yra, o vardiklis tai, kuo jis įsivaizduoja esąs.
Juo didesnis vardiklis, tuo mažesnė trupmena ir,
kai vardiklis lygus begalybei, tai trupmena lygi nuliui.
(L. Tolstojus)
Alyvoms vystant teks palikti klasę,
Kurioj praleidai daug puikių dienų.
Gal būt sustosi ir susimąsčius ?
„Nejaugi amžinai aš išeinu ? ”
Ar meni, kai mokyklon nedrąsiai
Nešei pirmąją puokštę gėlių, o dabar
Jau į senąją klasę
Nieks Tavęs nepašauks varpeliu…
Atsiminimas – tai tikrasis, nepykstantis gyvenimas, kas prasmego, išdilo – tam nė nereikėjo gyventi, taigi to nė nebuvo.
Aš dar tikiu, kad mes dar susitiksim.
Gal kaip šešėliai prasilenksime gatve.
Gal pasisveikinsim, gal nieko nesakysim.
Tik įdomu, ką jausim širdyje.
Brauksi ašarėlę tyliai nuo blakstienų
Paskutinį kartą klasėn žengdama
Ir matysi veidus, artimus ir mielus
Bet nebegrįš jau niekad mokinio dalia.
Bus daug dienų bežydinčių alyvom
Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm.
Bet ar bebus jaunystė rymanti prie knygų
Bet ar bebus toks juokas kaip šiandien.
Būna lygiai ir gera , ir liūdna –
vien dėl to , kad buvai ir grįžai,
kad kažkur ant gyvenimo dugno
lieka vaikiški mūs parašai…
(A. Maldonis)
Eisit jau girdi ?
Klasės užsidaro. Paskutinį kartą paklausyk
Toks labai pažįstamas ir gera
Tų senųjų naktų skambesys
Eisiu jau žali klevai pasvirę
Pakuždės prie vartų paslapčia
Čia pirma svajojome mes gimę,
Ir vieškeliai prasideda nuo čia.
Gražiausi prisiminimai tie,
Kurie gimsta mokyklos suole.
Ir eglės vėl šlamės čia prie mokyklos
O jų šešėliai dengs praėjusius metus
Bus pamokos, skambės skambutis,
Tik mūsų čia jau nebebus.
Ir gerai, kad žmogus veržias, eina svajoja.
Kartais juokias linksmai, kartais rymo tylus.
Ir gerai, kad žmogus širdimi išmatuoja
Savo džiaugsmą ir kančią, ir laimės kelius.
(Eug. Matuzevičius)
Iš nerimo žiedai ant stalo rausta,
Nerimsta žvilgsniai lūkesčio pilni,
Tarytumei ir gėlės jaustų,
Jog šiandien iš mokyklos išeini.
Išeinam… Kiekvieno kelias skirtingas
Paliekam viską.
Ir kas gražu ir kas nemiela.
Paliekam tai, ko pasiimt negalim
Vaikystę, kliedesį, draugus.
Visi gerai mes žinom,
Jog antro kelio atgalios nebus.
Išplaukia jūromis laivai,
Išplaukia ir sugrįžta.
Bet niekad, niekada negrįš
Išdykėlė vaikystė.
Ji – pirmoji Mokytoja – stovi mano sąmonėje kaip pirmutinė raidė raidyne, kaip didžioji A. Visuomet džiaugiuosi, kaip sunkią gyvenimo minutę galiu nusitverti to tvirto A skersinio.
Kaip pavasarį tirpstantis sniegas,
Kaip negrįžtantis aidas dainos…
Taip tos klasėj praleistosios dienos
Nebegrįš, nebegrįš niekados.
Kartais valandos bėga lyg kraujas,
Kartais laša lyg stambūs lašai…
Kartais jų , kad sustotų maldauji,
Kartais jų, kad skubėtų prašai…
Kiek daug gražių pavasarių
prabėgo čia kartu –
O gal ne vieną ašarą
Nuo skruosto šluostei Tu?
Kuo greičiau svajojom būt suaugę,
Skubom išsiskirt su mokykla.
Tik retai kada mes pagalvojam,
Kad negrįš prabėgę dienos niekada.
Linksma suspausi gavus atestatą…
Paliksi klasę, suolus, kur vargai
Išeisi ten, į gyvenimą, kur stato,
Bet vėl paklausi kur draugai.
Draugai… Jau jie bus išblaškyti.
O klasė?… Klasė… jau kitų.
Atmink šie žodžiai bus rašyti
vienos iš buvusių draugų.
Mes einame savo keliu,
Gal kartais sunkiau, gal lengviau.
Todėl nesakyk – negaliu,
Todėl nesakyk – pavargau.
(J. Marcinkevičius)
Mes išeisim visi, tyliai duris užversim.
Gal ištarsim „sudie” paskutinį, nebegrįšim daugiau.
Vėjas plaukus taršys.
Jie užneš tuos takus, kur išmynėm.
Ir skambutis skardus, mus nešauks kas diena
Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokę skraidyti.
Gal sugrįšim dar čia, į klases tas tuščias
Bet sugrįžę svečiais pasijusim…
Nepamirški draugų Tu ir klasės
Prisiminki mokyklos takus,
Niekur nieko gražesnio nerasi
Už mokyklinius savo metus.
Noris šaukti, noris paukščiu skristi
Noris virsti vėju ir daina.
Netiesa, kad baigiasi jaunystė
Amžina ji
Girdit? Amžina
(J. Strielkūnas)
O klasėje atrodys taip, kaip buvę
Senų suolų eilė, juoda lenta.
Ir sakinys lyg užrašytas vakar
Su ta pačia gramatine klaida.
Prabėgs jaunystė, nuskambės juokas
Mėlynos žibutės vėl žydės ir vys.
Tik vaikystės dienos, klasėje praleistos,
Ir linksma jaunystė niekad nesugrįš.
Rytais neskambės jau
Mokyklos skambutis
Staiga nutrūks mums ši gija.
Paklydę mes kaip rudeniniai
paukščiai. Kažin kur laimę
rasim savo kelyje.
Tegul mokyklos rūpestį ir valią,
Kaip saulę sugeria širdis,
Nes čia pradžia didžiulio Tavo kelio
Jėga – kuri gyvenimą statys .
Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų,
Savo mokslo metų ir senų draugų,
Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido,
Nors širdy ir daros neapsakomai sunku …
Ženk ten, kur nevysta žiedai,
Kur blakstienų nevilgo ašaros,
Kur amžinai keliauja nerami jaunystė.
Kazys Inčiūra
O dangau! Sakyki, ar tu moki,
Susituokęs su nakties rimtim,
Išauginti žemėj žiedą tokį,
Kaip jaunystė su žydrom akim?
Per bedugnę ji ant žirgo lekia –
Palaidais plaukais, skaidri, nuoga –
Gūdžią naktį jai pašviečia taką
Akmenėliai, kibirkštim degą.
Per bedugnę, per uolas ji dunda, –
Kas perkūnai, kas žaibų grėsmė?! –
Ir pavojuos naują rast pagundą
Šaukia jai gyvenimo giesmė.
O, tačiau nuūš ji per bedugnę,
Josios juokas už kalnų nurims,
Kelio vingy susikursim ugnį,
Ūkaus erdvės šimtmetėms pušims:
– Kur dundėjau, ten žiedų prisėjau
Narsos, ryžto, polėkio vardu.
Likusiems priminki, laisvas vėjau:
Žygiuosna ir pergalėn vedu.
Mokyklos rūpestį ir valią
Tegul kaip saulę sugeria širdis,
Nes čia – pradžia didžiulio tavo kelio,
Jėga, kuri gyvenimą statys.
Jau tik šimtas dienų liko būti kartu.
Jau tik šimtas dienų – pasvajoti kartu.
Džiaukitės, šėlkit su klasės draugais,
Nes pavasarį teks atsisveikint su jais.
Daug metų tarp mokyklinių
Suolų praėjo… Ir Ištisą simfoniją sukurtum,
Jei varpelius, kurie Jums taip ilgai skambėjo,
Į vieną nesibaigiančią
Melodiją suburtum…