Sūnaus sveikinimas mylimai mamai
Baltų sodų žydėjimas – Motinai mano.
Raibų paukščių čiulbėjimas – Motinai mano.
Nenustosiu dėkoti Tau, nenustosiu mylėti –
Pripratau savų vaikų laukt, pripratau aš ilgėtis.
Baltos pūgos nuneš mane atminimų šalin.
Baltos pūgos atpus mane pas Motulę širdin…
Nepavargsiu sakyti Tau, kaip gyvenimo lietūs
Varė naktį salta gatve, kad Tavęs aš ilgėčiaus.
Išvarytą – priimk mane į gerumo pasaulį.
Apkalbėtą – paguosk mane, man nušvitus lyg saulė…
Sužalotą – išgydyk vėl, kad tik Tau delnuose
Aš užgimčiau gyventi vėl viltimi vaikuose.
Dukros sveikinimas mamai
Žaliųjų nendrių minios ir ajerų didingi chorai
Liūliuoja lyg gėlių jaunystė bangomis,
Kur brangią Mamą – mergaičiukę žydraakę, dorą –
Padovanojo man likimas baltų lelijų širdimis.
Išgersiu aš Tavos jaunystės vandenį žiedais lelijų –
Baltais žiedais iš Tavo, Mama, praeities:
Lai gėris manyje gyvenimo džiaugsmu atgyja,
Sujungdamas mus laimės gijomis vienoj sakmėj.
Sveikinimas su motinos diena
Tau žydės alyvos. Motinėle,
Tau žaliuos po langu jovarai,
Sodo žiedus glostys mėnesėlis,
Sups žvaigždes, kaip Tu mane supai.
Tulpių glėbyje – Tau mano meilė
Ir svajonių dydžio artuma.
Jeigu mano šypsnis – Tavo laimė –
Tau šypsosiuos kol esu gyva.
Mylima mama,
Dėkoju, kad užauginai mane supdama nuo saulėlydžio iki aušros. Dėkoju, kad rūpinaisi manimi nuo rytinės žvaigždės iki mėnulio patekėjimo. Dėkoju, kad buvau glaudžiamą minkštame Tavo glėbyje ilgiausiomis nemigo naktimis.
Visų akivaizdoje, už suteiktą man gyvenimo pilnatve, dėkoju Tau, mylima mano Motinėle. Sveikinu Tave ir linkiu būti tokia pat nepakartojama visiems žmonėms, kokia buvai ir esi man.
Kiekvieną linksmą akimirką aš noriu bėgti pas Tave vienintelę: prisiglausti, nudžiuginti Tave savo juoku, apsvaiginti akių švytėjimu. Ir tai yra mano meilės ir ilgesio dovana Tau, mylima Mama.
Dėkoju už palaimą, geroji mamute
Kai vėjas glosto kopų smilgai širdį,
Atrodo, Mama, Tu esi šalia –
Tu patari, guodi ir meile gydai,
Ir sudraudi prieš nuodėmes mane.
Ak, kaip gyvenčiau aš be gero žodžio? –
Pustytų mane vėjai smiltimis,
Badytų piktos vilkžolės – ne rožės –
Beglobis būčiau skausmo taikinys.
Bet kur bebūčiau – Tu šalia, Mamyte,
Jaučiu Tave už mylių širdimi:
Užplūsta ne vienatvė, o ramybė,
Todėl, kad mintimis šalia esi.
Dėkoju už palaimą Tau, Mamute,
Leisk apkabinti ir glėby pabūti.
Mama, man reikia, Tavo šypsenos
Už Tavo šypseną aš atiduočiau
Nemaža dalį savo šypsenos…
Ir garsiai garsiai nusijuokčiau
Dėl ateities, dėl nūdienos!
Už tą mažutį Tavo akių plyksnį,
Už judesį ant skruostų po akim
Aš atiduočiau savo šypsnį,
Aš amžiais būčiau su tavimi
Aš Tavo šypseną vaikams dalinsiu,
Kad ji dar džiugintų namus ilgiau…
Praeivį gatvės apsvaiginsiu –
Sakys: – na, kur tą šypseną mačiau?..
Atleisk man, širdingoji mama
Mylimoji mano. Motinėle,
Tik po daugel metų supratau,
Kai su paukščiais rytą atsikėliau,
Kad kaip Tu – ir aš jau pavargau.
Kaip dažnai Tu ašarėles liejai
Kol užges danguj rytų žvaigždė…
Mano meilę užgožė vien siekiai –
Tik gyvenimo džiaugsmus laimėt.
O dabar šaukiuosi, Motinėle, –
Gal gali dar kartą man padėt?
Gal gali atleisti man ir vėlei
Už troškimą bėgt, gyvent, mylėt?
Autorė: Nejolė Laukavičienė-Širvinskaitė
Kaip nerimastinga srovė neša mus gyvenimas – toks nepakartojamas ir toks neilgas. Tačiau Tu gali pelnytai didžiuotis, kad kiekviena diena buvo pragyventa prasmingai dalijant save kitiems, sėjant viltį ir
šviesą. Dėkojame Tau, Mamyte, už gerumą, už auką ir meldžiame likimo dar ilgai ilgai neužpūsti švelnumo ir meilės ugnimi liepsnojančios Tavo širdies.
Tiktai tėvų namuos išgersi
Tyriausio šulinio vandens,
Tik čia pavargęs paragausi
Skaniausios duonos ir medaus,
Tiktai motulės švelnūs žodžiai
Kiekvieno sielą nuramins…
O, kaip vėlai visi suprantam,
Koks lobis – motinos širdis…
Mieloji Mama, karštai sveikiname Tave garbingo jubiliejaus proga ir linkime, kad gyventum dar ilgai ilgai, būtum mūsų užuovėja, mūsų stiprybės šaltinis, mūsų džiaugsmo žvaigždelė. Būk visuomet sveika, besišypsanti ir labai labai laiminga.
Prabėgusios dienos negrįžta,
Ieškok neieškojus kerų.
Bet Tavo jaunystė nevysta,
Tik puošias tauriu sidabru.
Kilniąja šarma apraizgytos
Vien garbanos, bet ne širdis.
Mes tikim – brangioji MAMYTĖ
Dar džiaugsmą ilgai mums dalys!
Puoselėjai mus
Lyg želmenėlius,
Saugojai nuo vėtrų, nuo šalnų.
Klostei vakare,
O rytą kėlei –
Kantriai kurstei
židinį namų…
Moteriška išmintim kerėjai,
Mokei supratimo, atjautos.
Ir pati skriaudas kitų atleist mokėjai…
Mama – gėle amžina gamtos…
Pravėrėme duris –
Išėjom, išplasnojom…
Mus tolimi pasauliai šaukė –
Ta nenumaldoma pavasario viltis…
Melsvon tolybėn mūsų valtis plaukė,
Bet būk rami, sugrįšim, mama!
Mūs širdyse Jums
Begalinė meilė šlama…
Mes pas tave sugrįžtam, Mama,
Kur kartą teko laimė gimti,
Kur Jazminai prie vartų šlama,
Kur mus paguosi, kur apginsi.
Tu dovanok – gal per retai
Mus atneša klajūnas vėjas-
Šviesiausi Tavo mums langai –
Kas naktį lanko mus sapnai,
Kad vėl mielais takais parėjom…
Tu lyg nakties gėle
Palinkdavai prie lopšio
Švelnumo aureolei sušvytėjus –
Išsisklaidydavo juodi šešėliai
Tik Tavo delnui kaktą palytėjus…
Mama – tu kelrodė žvaigždė,
Kuri teisingus mums kelius parodo,
Tu – mūsų meilė, sąžinė, garbė –
Tu – obelis pavasarinio sodo…
Tavo žvilgsnio spindulio,
Tavo žodžio versmės,
Tavo vardo vienintelio,
Mama, amžiams reikės…
Tėvelio šulinio
Vanduo gardžiausias;
Motulės dainos
Pačios gražiausios…
Kanklių skambėjimas
Užburia širdį,
Svirties girgždėjimą
Net sapne girdim…