Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos.
Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos.
Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį,
Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas.
Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio,
Reikia kad pamiltų lūžtančias sakas…
Tu – obelų žiedai mažyčiai,
Tu ramunėlė nuo lankos,
Tavęs į saulę nemainyčiau,
Tavęs, kaip pasakos žavios!
Tu mano gyvenimo saulė,
Tu mano gyvenimo zvaigždėtas dangus,
Nieks mūsų išskirti negali,
Nes Tu man brangiausias žmogus…
Vėlyva meilė
skaudina krūtinę…
Dažnai apkartęs
jos svaigus medus;
dažnai jau ji trumpa
ir paskutinė-
o lauki, trokšti jos
jaunatviškai godus.
gaivina ji,
šviežia žole padvelkus,
ir net – pirmos – lakštingalą girdi….
Bet židiny ne tokios dagios malkos
ir nerimas –
kaip kirmėlė širdy,
kad meilės tai delčia,
kad pilnatis pralaimi…
Ta nuojauta –
per dieną ir pernakt….
Gal tai ne meilė jau,
o deginanti baimė
jos, paskutinės,
amžinai netekt…..
Meilė – reiškia gyventi – ne būti:
Kvatoti iš džiaugsmo per didelė liūtį,
Lakstyt basikom per pusnis iki kelių
Ir Žinoti, jog būti geriau nebegali…
Daina susideda iš žodzių ir melodijos
O meilė iš dviejų širdžių liepsnos
Daina užpildo laiko tuštumą
O meilė – ilgesį šviesos
Daina – poezija ir gaidos
O meilė – išsipildziusi svaja
Daina nuo laiko blunka, mainos
Tikroji meilė – niekada.
Aš pabūsiu lietum,
Kai tau širdį skaudes,
Kad galėčiau nuplaut
Dalį tavo rimties.
Aš ateisiu išryt,
Jei reikės ir nakčia,
Kad galetum mylėt,
Kad liktum šalia.
Aš ateisiu.Tu lauk
Ir jei niekas nekvies,
Tau atnešiu lietaus
Ir truputį nakties…
Kilniu geismu ir apmaudo siautimas
Keista butybė gimusi iš nieko
Džiugi vergovė, saldanti liepsna
Žavingų formų mišinys kraupus
Švininis pūkas, dūmas spindulingas
Ligota sveikata, bemiegis miegas,
Išmintinga beprotybė
Medus saldžiausias ir nuodų kartybė
Kai Tu miegosi,
Aš galvosiu apie Tave,
Kai Tu eisi,
Aš svajosiu eit šalia,
Kai Tu verksi,
Aš būsiu ašara tava,
Kai Tu džiaugsies,
Aš busiu džiaugsmo dalele…
Paliesk mane žvilgsniu – ir aš pamilsiu tas akis,
O lūpas kuriomis bučiuosi, sapnuosiu naktimis.
Paliesk mane, i savo sapna panardink,
Ir švelniai švelniai apkabink…
Kada naktis apgaubia žemę
Ir gęsta namuose šviesa,
Tave matyt ir jausti noriu,
Tu mano džiaugsmas ir aistra…
Patikėsiu –
Jei atneši saulę ant delnų,
Jei suprasi, mane mokėsi,
Jei paversi skausmą liūdesiu švelniu
Jei nusišypsosi – patikėsiu.
Netikėk vėju-jis pažada ir negrįžta…
Netikėk žiogų daina-ji per daug nerūpestinga.
Netikėk medžių žydėjimu- jis laikinas ir trumpas.
Tikėk meile,draugyste,tikėk tuo kas amžina!
Pajausk, Tavęs kažkas be galo laukia,
Ir ten, kur nėr Tavęs, nyku,
Nežydi sodai ir laivai neplaukia
Už horizonto ūkų mėlynų.
Kur nėr Tavęs,
Ten bijo paukščiai skristi,
Sustoja upės, skeldėja kalnai,
Pasvyra paukštis pasiruosęs skristi
Suakmenėja pakelti sparnai…
Tegu kiekviena tavo diena būna lyg saulės patekėjimas,
kad kaskart vis labiau suprastum save,
kad kaskart vis labiau tikėtum draugais,
kad kaskart vis labiau norėtum gyvent ir mylėti.