Sveikinimai brangiam seneliui
Kas išmatuos tą grožį metų glūdumos?
Kas pasakys, kada Tu jau nejaunas? –
Vienam vaikystėj reikia vakaro tamsos,
Kitam senatvėj meilė dar vaidenas.
Mes savo siekiais amžinai jauni jauni…
Ir kaip žinot, kada jau pagyvenęs?
Ar tai tada, kuomet vaikai užaugę dideli,
Ar kai kelintą kartą laimę radęs.
Nėra ribos, kada turi nustot mylėti.
Vieni anūkų laukia, kiti dar patys lyg vaikai,
Ir kas mums gali rytmetį nustot žadėti?
Iki senatvės būkime jaunais jaunais!..
Brangus ir geras mano seneli,
Sveikinu Tave, mylimas ir geras Seneli,
su didžiosiomis Tavo gyvenimo iškilmėmis.
Linkiu daug Tavimi besirūpinančių žmonių.
Sieksiu tokių gyvenimo aukštumų,
kokias Tu pasiekei atkakliu darbu.
Didžiuojuosi mūsų bendrais prisiminimais,
iš kurių semiuosi pamokymų savo vaikams.
Iš Tavęs, Seneli, semiuosi tvirtumo dvasios savo šeimai.
Linkiu, kad kiekviena diena
Tau būtų tarsi šviesulys danguje,
į kurį Tu keliavai visų jaunyste.
Linkiu, kad kiekvieno vakaro gaiva
Tave užmigdytų poilsiui dėl naujos dienos darbų.
Linkiu, kad Tave lankantieji žmonės
atneštų gerumo, vilties ir glėbius šilumos.
Myliu Tave, mano brangus Seneli,
Didžiuojuosi Tavo nuostabiais praeities darbai
Ir tikiuosi šlovinti Tavo gerąjį vardą.
Kažkada man sakydavai, jog esu Tavo turtas,
o dabar šiuos žodžius dovanoju Tau.
Anūko tostas seneliui linksmuoliui
Brangus Seneli, būki sveikas
Ir šimtą metų nugyvenk!
Matai, užaugau —jau ne vaikas,
Todėl labai bijau pasent…
Matau, Seneli, Tu laimingas
Ir raudonuoja Tau veidai,
Ir dar labiau esi dainingas,
Negu kadais, kai dainavai…
Tu nesiskundi dėl sveikatos,
Močiutei „nesuki galvos”,
Kad bėga dienos pilkos, prastos,
Kad nieks jaunystės neatstos…
Koks nuostabus esi, Seneli –
Jaunesnis Tu už mus visus!
Nei Tau paširdžius naktį gelia,
Nei Tu būni kada rūstus…
Kur tas gyvybės eliksyras,
Kad likčiau aš, kaip Tu – toks vyras!
Linkiu Tau būdą šį auksinį
Su manimi pasidalinti…
Sveikinimai seneliui, užauginusiam anūką
Jau pasipuošė auksu gyvenimo miškas –
Rudenėja gražiai, o tų metų tiek daug
Bėgo laikas per greit ir pasikeitė viskas –
Medžiais augo vaikai ir anūkai užaugs.
Buvo laikmetis lengvas lyg pienės pūkelis:
Savo rūpesčių rankom duonos man laužei
Ir į laimę man rodęs gyvenimo kelią,
Kūrei ateitį mano – dorą ir gražią.
Kad laimingas Tu būtum, darysiu aš viską:
Neužmiršęs dienų, kai nešiojai mane.
Tegu akys vien laime ir džiaugsmu nuolat tviska!
Šimtą metų gyvenk, nes myliu aš Tave.
Gerasis seneli, eičiau tavo pėdomis
… žolė nenulinksta po mano Senelio kojom, nes eina per žemę ilgaamžis gerumas…
… javai pakelia varpas į saulę, kai brenda nokinantis duoną mano Senelis…
… medžiai sulaiko vėją prie kelio, kuriuo eina mano Senelis, šlovindamas tiesą…
… saulė slepiasi už debesies, kad neišsekintų šaltinių, prie kurių eina numalšinti troškulį mano Senelis…
… žmonės nukelia kepures, kuomet pro juos praeina mano Senelis, pasirėmęs išmintimi…
… eičiau Jo pėdomis, ieškočiau Jo saulės, slėpčiausi už Jo medžių, gerčiau iš Jo sakinių, kad tik sulaukčiau tokio amžiaus, tokios pagarbos, tokios žmonių meilės, kokios sulaukė mano Senelis…
Anūkų tostas seneliui optimistui
Ant Tavų delnų mes prisisupom…
„Arkliuku“ nešiojai mus visus…
Tad užaugę mes nenusisukom –
Tu dažnai atstoji mums Tėvus.
Tu nepaprastas esi, Seneli –
Užtarianti ir dosni ranka.
Juk tuomet, kai nesupras Tėveliai –
Mums širdis Tavoji atverta.
Tau dėkojame ir linkim laimės,
Mes bučiuojame Tavas rankas,
Nes be žilstančios Tavosios meilės
Nebežinom, ar gailėtų kas…
Mes, Seneli, Tavo anūkėliai,
Nors suaugę – Tavo lepūnėliai.
Autorė: Nejolė Laukavičienė-Širvinskaitė