Ji ilga, o aš tai laikina.
Nežadėk man nukabinti saulę,
Aš opi, o ji tokia karšta.
Neįtikinėk, kad primenu tau deivę.
Aš gyva, o ji tau – legenda.
Tu geriau padovanok man meilę,
Tą, kuri žmonėms nesvetima.
Tau širdį – raudoną rubiną,
Pulsuojančią meilės audringu krauju,
Tau jausmą – saldžiausiąjį vyną,
Kuris nesibaigs, kolei būsim kartu.
Svajonę – lyg kelrodę žvaigždę –
Įteiksiu šį vakarą tau dovanų,
Atverk man duris užrakintas
Į savo pasaulį, ten tiek daug spalvų.
Kai mano lūpos tars piktus žodžius,
Žinok, reikšmė jų visiškai kita,
Jie kviečia apkabint mano pečius
Ir trupučiuką pasėdėt šalia.
Kai mano akys svaidysis žaibais,
Žinok, jos slepia meilę ir tada
Tu apiberk mane švelnumo bučiniais,
Ir viskas vėlei plauks sena vaga.
Kai bėgs per skruostus ašarų lietus,
Neklausinek kvailai, o tyliai prisiglausk,
Leisk verkti tol, kol liūdesys išdžius,
Na, o tada: „Ar jau geriau?” paklausk.
Jei kada nors supykdyčiau tave,
Tu nesiginčyk, bet atsiprašyk,
Snaige ištirpsiu tavo gerume,
Aš – mergina, mane suprask ir gink.
Tikėkite mergaitės meile, tikėkite, ir ji ateis,
Tik neaišku kokią kainą už jąją sumokėti reiks.
Gal bus švelni ji tarsi rytas pilna šviesos, tyrų vilčių,
Tiktai, to gėrio apsvaiginti, neapnuoginkim širdžių.
Gal bus šalta ir abejinga kaip šerkšno rožės ant langų
Ir, atsimušusi į ledą, suduš į tūkstančius krislų.
Tikėkite mergaitės meile, tikėkite, ir ji ateis,
Tik neaišku kokią kainą už jąją sumokėti reiks.
Taip paprasta ištart: „Atleiski“.
Geriau paklaustum: „Ką dabar jauti?“.
Aš atsakyčiau: „Liūdesį ir skausmą,
Dar žaizdą, sopančią giliai širdy“.
Lyg ledo adatos tavieji žodžiai,
Netirpsta jie, nes manyje žiema.
Ramiai, vienodai ir nuobodžiai
Lyg snaigėm abejonės apdengia kažką.
Kažką brangaus ir tyro, to, kas nesuspėjo
Sušildyt mūsų ir apglėbt džiaugsmu.
Kažką švelnaus ir mielo, to, kas taip tikėjo…
Na, o dabar nuvyto nesukrovęs net žiedų.
Tad neprašyk manąs tuoj pat suprasti,
Tikėtis, kad į glėbį pulsiu tau, nereik.
Aš pažadu surast jėgų atleisti,
Tik ne taip greit, tiktai ne šitaip greit.
Be tavo meilės – aš lyg aklas, šviesos išvysti negaliu.
Be tavo žodžių – aš lyg kurčias, girdžiu, tačiau nesuprantu.
Be tavo lūpų – aš lyg šmėkla, nežinanti, kas tai aistra.
Aš be tavęs – liūdna žuvėdra, viršum bangų klajoju alkana.
Išgirsk, suprask, mylėk mane, tikėk ir visad būk šalia.
Aš jūroje savo minčių nuskendau,
Kad perlų iš ten tau pririnkčiau baltų.
Kiautelį po kiauto nedrąsiai dariau,
Kad vėrinį puošnų suverčiau iš jų.
Į mišką minčių neramių keliavau,
Kad puokštę priskinčiau iš žodžių švelnių,
Apie svajones, apie meilę tik tau,
Žodelį po žodžio taip kruopščiai rinkau.
Priimki mane su keistom dovanom,
Nuo šiol noriu viską dalintis pusiau.
Duok ranką ir eikim kartu su dienom,
Dviem kelią į laimę surasti lengviau.
Kai tavo sieloj stūgaus sausio vėtros,
Aš pasiversiu spinduliais gegužio saulės.
Kai tavo širdį gąsdins šalčio šmėklos,
Aš pražydėsiu žibute melsva palaukės.
Jei tau pastotų kelią abejonės,
Aš, tapęs viesulu, nušviesiu jas į tolį,
Tik neapvilki mūsų sukurtos svajonės,
Mylėk mane ir niekad neišduoki.
Tu – pasaka nesukurta esi,
Ar sugebėsiu išraiškingai ją pasekt?
Tu – auksas, rastas vandeny,
Kišenės kiauros, aš bijau pamest.
Tu – kometa, ugnies pilna,
Ar spėsiu skrist kartu žaibo greičiu.
Tu – vaivorykštė mano danguje,
Gyventi be tavęs daugiau nebegaliu.
Tu manęs niekada neturėjai,
Nors to niekad ir nesupratai.
Nors ir žiedą užmovei kadais.
Tu taip niekad turbūt nesuprasi,
Kad be kūno dar jausmas yra,
Gaila, kad nesupratęs ir liksi,
Kad širdim nebuvau aš tava.
Tu juk niekad net nepastebėjai,
Kaip žiūriu į žvaigždes vakare,
O galbūt tu žinot nenorėjai,
Kad mintim aš toli nuo tavęs.
Tau tikriausiai visai nerūpėjo,
Kad gilėja tarp mūs praraja,
Nes tikriausiai visai nesopėjo,
Ką gi, taškas. Sėkmės ir sudie!
Žinau, kad priverčiau tave kentėti,
Žinau, kad daug kur klydau ir klupau.
Dabar žinau, kad tu norėjai man padėti,
O aš tave taip nepelnytai užgavau.
Neteisinuos, tik noriu, kad suprastum,
Tenai buvau ne aš, o pyktis ir kančia.
Labai prašau, neteisk, o jei pajėgtum,
Atleiski ir abiems nukris našta.
Tavo rankos – tvirtybės šaltinis,
Apglėbta jų jaučiuosi saugi.
Tavo akys – dvi liepsnos ugninės,
Aš tirpstu, į mane kai žiūri.
Tavo žodžiai – gyvybės balzamas,
Jie išgydo sunkiausias ligas.
Mūsų meilė – saldžiausias nektaras,
Ji padės atlaikyti audras.
Kiek daug kuklumo tavyje,
Jame paskęst baigi visa.
Kiek daug drovumo akyse,
Jis slepias skruostų rausvume.
Kiek daug tvirtybės tu turi,
Ji tave saugo kaip uola.
Kiek daug švelnumo tu skleidi,
Jis tirpdo širdį kaip liepsna.
Tu – moteris, gamtos dukra.
Ilona Bumblauskienė
Aš visada šalia
Tu neliūdėk, nes aš šalia. O kai manęs nėra, yra žvaigždė kuri tau spindi! Todėl šypsokis, nes niekada nebūni vienas!
Amžina meilė
Daug kartų saulė leisis, Daug kartų ji tekės, Bet ką širdis pamilo, Tą amžinai mylės!
Bučkiai
Bučkis vienas, bučkiai du, su trečiu labai smagu… štai ketvirtas, oi laimingas… penktas, šeštas pražūtingas… o septintas gal lemtingas, meilės burtas pražūtingas…
Būkim amžinai kartu
Bučkis vienas, bučkis du… Būkim amžinai kartu! Su Šv. Valentino diena!
Autorius: Goda Čiplytė
Širdutė
Širdutė raudona, širdutė šluba, ramentas pavogtas, todėl ji pikta. Amūras – dundukas jau skraido linksmai, žole apsinešęs jis šaudo klišai.
Dvi širdutės
Nuo šakutės ant šakutės šokinėjo dvi širdutės o kai meilė jas pagavo ėmė ir pasibučiavo!
Graži pavasario žibutė…
Graži pavasario žibutė, kai ją aplanko rytmečio rasa. Bet dar gražesnės tavo akys, kai dega meilės šypsena. Su Šv. Valentino diena!!
Gražu!
Gražiausią perlą susirask gelmėj,tegu nenuneša jo bangos rūsčios. Tegu nesako nieks, kad meilė tik svaja, tu netikėk, kad visos kriauklės tuščios!
Jei myli, mylėk
Jei myli, mylėk, nuo meilės nebėk. Jei ką pamilai, mylėk amžinai. Nuo meilės jei bėgsi, tikrai nepabėgsi, o jei nemyli – tylėk ir klausyk… Jei tu supranti, kad tu nemyli ir nenori skaudint jo, tai tada tylėk, mergyte, ir mylėk, kad ir skaudu… Linkiu visiems per šv. Valentiną surast savo meilę! 🙂
Ką reiškia įsimylėti
Įsimylėti – tai lyg nuvalyti dulkes nuo pilkos kasdienybės – viskas nušvinta ryškesnėm spalvom. Tad Valentino dienos proga linkiu, kad tos dulkės nespėtų nusėsti!