Dukters sveikinimas mylimam Tėveliui
Raibas sakalėli, skrisk pas Tėvužėlį,
Tu nunešk Jam mano akeles.
Kelki, saulužėle, nuostabiausią gėlę
Glostyti Tėvelio rankeles.
Mielas Tėvužėli, priimk sakalėlį –
Jis prabils Tau mano širdele:
Dangų dovanoju, žydrą tolių mėlį
Ir dukters tyras ašarėles.
Aš seniai paklydus, Tėvo neišvydus –
Gero patarimo trūko man…
Prie langų parimus – tų namų, kur gimus,
Rodau Tėvo sodą jau saviems vaikams.
Mes visi sugrįžom, Tavo pievas bridom –
Ilgesį Tau nešėm klupdami.
Tavo sodo rasos mūsų sielas gydo…
Tėve, mes juk Tavo meilės alkani.
Sveikinimas su tėvo diena
Žali beržynai, mano Tėve, Tau siūbuoja –
Pati birželio žaliojo pradžia…
Saulėlydžiuos Tau gros dangaus natom obojus,
Užbūręs vien širdies giesme graudžia.
Apkabinu Tave, gerasis mano Tėve,
Dėkoju už gyvenimą vien Tau.
Nebūtų niekas taip šiltai mylėjęs
Ir nežadėtų niekas manęs laukt.
Su Tėvo diena, mylimas, brangusis.
Džiaugiuos, kad esu širdies Tavosios pusė.
Brangus Tėveliuk,
Kaip gera šiandien Tave apkabinti ir pajaust tavo rankų ir pečių tvirtumą. Tai akimirka, kurioje pasiduodu prieš Tave – esi stipriausias savo užtarimais, esi galingiausias savo patarimais.
Didžiulė Tavo gyvenimo patirtis apgaubia vien žvilgsnio palytėjimu, vienu rankos mostu, vienu plaštakos paspaudimu.
Brangus Tėveli, stiprybės jausmo pripildyta erdvė, kurioje Tu esi. Tavyje triumfuojantys – žmogiškumas ir tiesa, santūrumas bei atkaklumas – palydėjo mane teisingais laimės keliais.
Sveikinu Tave, Tėveliuk. Linkiu Tau sveikatos ir daug laimingų dienų, nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be Tavęs.
Sveikinimas su tėvo diena
Siūbuoja gluosnis mano Tėvui,
Šukuoja vėjas plaukus Jam.
Už Jo sveikatą ačiū Dievui –
Lenkiuos už Jį dangaus skliautams.
Dainuoja saulėtos palaukės
Dainas, kurias dainavo Jis.
Ir stoviu ašarą nubraukęs –
Dainuoja Jam mana širdis.
Ateina laimė per padangę,
Kai Tėvas tiesia man parankę.
Atleisk man, mielas tėveli
Dangų lyg paukštis perskrodžiau gyvenimu –
Aštrus mėnesienos pjautuvo asmuo…
Pamenu, Tėve, kaip ant rankų nešamai
Meilės pavydėjo vienišas akmuo.
Mėlyną valtį per debesis irkluoju,
Kur baltos lelijos žvaigždžių atspindy.
Irstaus lyg pasakoj praeity tyliojoj…
Visą amžių, Tėve, būsim artimi.
Ieškau aš laimės tarytum tas akmuo,
Kas man, Tėve, laimę vienišai paduos?..
Brangus Tėve, apkabink mane
Vis dažniau prisimenu, Tėveli, Tavo artumą ir šilumą. Dažnai susijaudinu ir pravirkstu. Sublizgusi akių kamputyje ašara užlieja mano sąžinę Tavo meilės ir ilgesio vandenynu. Skęstu prisiminimuose, kurie nuneša mane tarsi laivą prie mūsų saulėtųjų horizontų.
Galiu visiems pasakoti apie Tavąjį gerumą valandų valandas. Galiu įrodinėti, kad ir dabar, Tėvužėli, esi man toks brangus ir mylimas, koks buvai, kai dar sūpausi spalvingose vaikystės karuselėse.
Deja… Kas patikės pašėlusiu mūsų gyvenimu, kuris tarsi melagis mėnuo – čia pasirodo iš už debesies, čia vėl išnyksta… Viskas jau praeity.
Bet, mylimas Tėveli, apkabink mane – savo retąjį svečią – h Tu pajausi, kad aš labai Tave myliu.
Buk sveikas ir laimingas. Būk mylimas visų žmonių.
Sūnaus sveikinimas tėvui
Tėve brangus, esi man Tu
Svarbiausias žemėje visoj.
Tarp vyriškų svajonių mūs
Vedei mane tikroj tiesoj.
Esi brangus žmogus širdy –
Tvirtybės sauja manyje –
Neleidęs pasiklyst kely,
Atvėręs prasmę lemtyje.
Apkabinu Tavus pečius –
Petys petin – visur kartu!
Suaugęs – Tau esu svečiu –
Retai matai… O aš žilstu…
Tau spaudžiu dešinę, Tėvuk
Ilgai gyvenk ilgai čia būk!
Padėka už tėviškąjį didingumą,
Žinau, kad nuolatos galiu sugrįžti į namus, kur laukia Tavasis Tėviškasis didingumas. Tačiau, būtent, toks Tavo būdas visuomet priverčia apsvarstyti savo veiksmus ir pagalvoti: gera lengvabūdiškai gyventi, bet ką aš Tėvui pasakysiu?..
Niekada Tavęs nemačiau darant tai, ko nelinkėtumei kitiems. Todėl galiu pripažinti, jog esi didysis mano gyvenimo ramstis. Esi vienintelis žmogus žemėje, kuris parklupdo mano jaunystės vėjavaikiškumą. Tavo dvasinė stiprybė išugdė manyje žmogų. Dėkoju Tau, Tėve.
Dukters sveikinimas tėveliui
Brangus ir mylimas, Tėveli,
Nutieski man likimo kelią,
Sušildyk patarimais ir glėbiu…
Aš Tavo amžina dukrelė,
Todėl tikrai man širdį gelia,
Kai pasiilgusi Tavęs, verkiu…
Linkiu, kad vėjas neužpūstų
Tikėjimo ir laimės būsto,
Kur tu priglausi nuoširdžiai mane…
Lai niekad pūgos neužpusto
Namų, kur su aušra nubustų
Geroji Tėviška širdies valia.
Autorė: Nejolė Laukavičienė-Širvinskaitė