Tu visų pirma buvai žmogus
Besimokantis iš daromų klaidų,
Visų antra – tėvas nuostabus,
Besirūpinantis saugumu vaikų.
Nevisad suprasdavau tave
Ir pritardavau ne visada aš tau,
Bet visad žavėjaus tavo vidine jėga,
Kuri keldavo, suklydus vesdama toliau.
Tu sugriaudavai tuščius idealus,
Mokydamas džiaugtis tuo, kas realu
Tu visų pirma buvai žmogus,
Besimokantis iš daromų klaidų.
Kai sunku, prisimenu vaikystę,
Užsimerkiu ir matau gimtus namus:
Sėdi tu, mama, o aš tarsi artistė
Jums rengiu juokingus spektaklius.
Arba atmenu, kaip nešdavai per pievą,
Mokydamas džiaugtis skrendančiu paukščiu.
Man suprast padėjai keistą vėjo kalbą
Ir įvertint tai, ką jau seniai turiu.
Tu dar mokinai širdies klausyti,
Pameni, kaip kūrėm ateities planus,
Ir suprast padėjai – ne bėda suklysti,
Privalu vėl keltis ir išlikt žmogum.
Už tavo meilę ir rūpestį ačiū,
Už duonos kąsnį, vaikystę, šventes.
Mielas Tėveli, ilgų, sveikų metų,
Džiaugsmas tepuošia tavąsias dienas.
(abiems tėvams)
Norėčiau sugrąžint dienas man paaukotas
Norėčiau sugrąžint jaunystę, ateities planus
Jei galėčiau , atiduočiau svajones sparnuotas,
Bet Dievas mato, aš to negaliu.
Iš jūsų laiko pastačiau sau būstą,
O iš jaunystės jūsų pasisiūdinau rūbus.
Jūsų svajonės man nuo šiol paklūsta,
Jei tai grąžinčiau, tapčiau beturčiu.
Aš lygiai taip, kaip jūs mane išmokėt,
Tą patį atiduosiu, tik saviems vaikams.
Mielieji, ačiū, kad klaidas parodėt,
Kaip nuostabu mylėt ir būti mylimam.
Tu – mano medžio šaknys,
Mokančios atsigaivinti žemės vandenio čiurkšle.
Tu – mano medžio šaknys, o mama – sula.
Tu – mano paukščio snapas,
Galintis iš laimės susikrauti lizdą po žydra žvaigžde.
Tu – mano paukščio snapas, o giesmė – mama.
Tu – mano vilko iltys,
Ginančios nuo priešo, sėlinančio su mintim pikta.
Tu – mano vilko iltys, letena – mama.
Tu- mano kelio kraštas,
Guodžiantis iš tolo, kai slenku likimo apkulta.
Tu – vienas kelio kraštas, kitas- mama.
Aš – kūrinys iš jausmo nulipdytas,
Nežinomų pasauliui skulptorių ranka,
Esu be galo laikina.
Ir tirpsta mano dienos laiko saujoj,
O aš vis vien laiminga, nes yra
Šešėlis medžio,
Paukštis laisvas,
Vilko kauksmas,
Kelio dulkės,
Kuriuos lyg kraitį man sukrovė tėtis ir mama.
Eilėraščių autorė: Nejolė Laukavičienė – Širvinskaitė:
Dvasinis lobis
Sveikinimas tėvui
Jau nubėgo su metais pavasaris žalias
Ir nusinešė dūkstantį šėlsmą širdies.
Pasiekimai ir viltys Tau nubrėžė kelią
Paprastos, bet turtingos, laimingos lemties.
Tavo dvasinis turtas didesnis už lobį —
Tai švelnus širdingumas, noras kitą suprast.
Savo meile į laimę vaikams kelią rodei —
Ką atidavei jaunas, laikas vėlei atrast.
Norėčiau sugrąžint dienas man paaukotas
Norėčiau sugrąžint jaunystę, ateities planus
Jei galėčiau , atiduočiau svajones sparnuotas,
Bet Dievas mato, aš to negaliu
Iš jūsų laiko pastačiau sau būstą,
O iš jaunystės jūsų pasisiūdinau rūbus.
Jūsų svajonės man nuo šiol paklūsta,
Jei tai grąžinčiau, tapčiau beturčiu.
Aš lygiai taip, kaip jūs mane išmokėt,
Tą patį atiduosiu, tik saviems vaikams.
Mielieji, ačiū, kad klaidas parodėt,
Kaip nuostabu mylėt ir būti mylimam.
Kai mažytė buvau
Kai mažytė buvau,
Supavai liuliavai..
Kai suaugus tapau –
Patarimų davei.
Prie tavųjų pečių –
Tartum sienos tvirtos,
Prisiglausti galiu
Ir dabar nuolatos..
Akyse tavose,
Visad meilę regiu,
O smagiausia tada,
Kai mes būnam kartu.
O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją,
O, kaip norėčiau saulę tau delnuos atnešt,
Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve,
Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest.
Ilonos Bumblauskienės sveikinimai:
Gal nemokėjai man parodyti švelnumo,
Bet, tėve, visada žinojau: tau esu brangi.
Išmokim nors dabar šiek tiek artumo,
Leisk apkabint tave ir išsakyti,
Kas tiek metų jau širdy:
(šias eilutes teužpildo žodžiai, kuriuos norėtum pasakyti savo tėvui pats, brangus skaitytojau).
Idealo tavy neieškojau,
Dėkui tau vien už tai, kad buvai,
Kad išmokei „stovėti ant kojų“
Ir visad pirmas ranką tiesei…
Kad tavieji namai tapo mano
Nuostabiausiu vaikystės lopšiu,
Kad parodei man pavyzdžiu savo,
Kaip išlikti žmogum tarp žmonių.
Kitiems galbūt esi žmogus eilinis,
Bet man, tėveli, tu vienintelis esi,
Nes tavo stiprios rankos kėlė iš klampynės,
Kai niekas netikėjo — tu tikėjai manimi.
Žinok, brangusis, tu mano širdy
Kiekvieną dieną kaip stiprybė gyveni.
Neslėpsiu, tėti, kartais trūko tavo juoko,
Gal tai todėl, kad sunkų kryžių tau likimas skyrė nešt.
Myliu tave, kaip nemylėsiu nieko kito,
Tavosios sielos grožis mane įkvėpia gyvent.
Tam, su kuriuo prasilenkiau šiame laike (tėvui)
Aš niekad niekad negirdėjau tavo balso,
Niekad nepaliečiau tavų plaukų Ir niekad niekad nepaglosčiau tavo delno, „Neapkamšei“ manęs kelionėje sapnų.
O aš skrendu per šį pasaulį, tėve,
Su vienu motinos padovanotu man sparnu. Sveika ir sužeista — kaip vienišoji paukštė —
Su tavo veido atspindžiu ant savo žemiškų akių.
Šaukiuosi, kad ateitum per svajonių lietų
Iš praeities nebuvusios miglų,
Rankas padėtum ant pečių iš lėto,
Prisėstum parymoti po medžiu.
Tavęs man šiandien šitaip trūksta,
Taip stinga tėviškosios artumos,
Taip žemiškai man šiandien reikia
Tavų akių paguodžiančios šviesos…