Nuotrauka: Hamed Saber
Atstojai keturi vėjus
Sveikinimas brangiam vyrui
Leisk pasveikint Tave, mano Vyre,
Mūsų Tėve, leisk būt su Tavim.
Kelias ilgas — mes visko patyrėm,
Bet vis guodėmės Tavo širdim.
Tu atstojai mums keturis vėjus,
Lyg į medį rėmiaus į Tave.
Net mintim nebuvau nusidėjus!
Lyg už mūro auginom dukras.
Kaip gražiai mes abu nugyvenom,
Sėjom grūdą po grūdo vilties.
Tik jaunystė kitur išpleveno —
Į dukras iš Tavosios širdies.
Tegu niekas nemato
Mylimam žmogui
Tavęs labai laukiu —
Noriu Tavo pabūti…
Mintimis tiesiu taką
Link Tavęs po truputį.
Aš praversiu Tau langą
Ir atsklęsiu Tau klėtį —
Tu paduoki man ranką
Ir ateiki mylėti.
Aš atversiu Tau širdį
Lyg duris savo namo —
Tegu niekas negirdi,
Tegu niekas nemato…
Leisk apkabint
Sveikinimas mylimam
Leisk apkabint Tave
Už paprasčiausią žmoniškumą,
Už meilę,
Kuria Tu mane myli.
Dėkoju už laukimą
Ir už mintis,
Kurių sakyti nedrįsti.
Ar supranti,
Kuo nuostabi mūs abiejų draugystė?
Kuo skirtingi mes nuo kitų žmonių?
Man buvo lemta gėlele pražysti,
O Tau su manimi —
Pakilti iki debesų.
Gyvenimas su Tavim svaigina
Mylimam vyrui
Ak vyre mano mylimiausias,
Aš ieškau vėl Tavos parankės —
Einu į laimės kalną debesų baltų keliu…
Vejuosi vėją, išsivedusi Tave pajūrin,
Žarstyti smėlį rankom…
Į delną bučinius renku…
Ne tūkstantį, o milijonąkart sakau: —
Tave myliu!
Gyvenimas su Tavimi dabar svaigina —
Nėr rūpesčių, nėr vargo ir bėdų…
Ir ateitis bedalė nebaugina,
Nes dieną, naktį
Šalia manęs — vis Tu.
Tavęs ilgiuosi
Mylimam vyrui
Garbusis mano misteri,
Tavęs ilgiuosi ryto saulei tekant —
Širdies namų atversiu langines kasnakt…
Tik Tu išgirsk, kaip šakose paukščiukai šneka…
Ištirpk naktiniam ilgesy —
Aš negaliu Tavęs sulaukt…
Ir Tu ateiki, ir tvirtai žinoki,
Kad laukiamas labai seniai esi,
Kad savo laimę noriu Tau aukoti,
Palikdama vien sau žaizdas širdy.
Tegu man išplėšta širdies dalelė
Išgydo Tavo nerimą ir sielvartą širdies,
Lai ji užpildo Tavo kūno dalį
Pripildydama žmogiškos vilties.
Žmonos sveikinimas mielam Vyrui
Visą gyvenimą Tavim tikėjau
Ir visada Tavęs ilgėjaus.
Taip galima ilgėtis to žmogaus,
Kuris nepameluos ir neapgaus,
Kuris ne žodžiais vis mylės
Ar triumfais pažadų pilies,
Bet bus laimingas, kai kartu
Gali gyventi dėl vaikų.
Ir džiaugtis likimu bendru.
Mylimam Vyrui
Laimingas būk jaunystės šventėj!
Žinok, kad mylimas esi.
Širdis dainuoja — tik gyvenki
Namų savųjų ilgesy.
Kad Tu žinotum, kaip man reikia
Tavųjų rankų šilumos…
Tave myliu aš švelniai, švelniai,
Nors užauginom jau vaikus.
Dabar sau pagyventi galim
Ir vėl pabūt abu kartu.
Nėra, atrodo, tokios laimės,
Kurioj nebūtum, mielas, Tu.
Autorė: Nejolė Laukavičienė-Širvinskaitė