Netekties akivaizdoje
Tarp šiapus ir anapus—juodai balta riba,
Keista nežinomybė, skausminga tuštuma
Ir slegiantis žinojimas: kitaip jau nebebus…
pik Vėlinių alsavime mintis liepsna sujungs…
Šiandien mūsų mintys ir nuoširdi užuojauta su jumis dalijasi sunkių valandų našta.
Norėčiau, kad tai būtų sapnas, klaikus košmaras, bet, deja,
Tai realybė įnoringa, kurioj žmogaus jau nebėra.
Tvirtybės — netekties akivaizdoje.
Stiprybės — grįžus į kasdienių darbų sūkurį.
Kam išraudoti savo sunkią dalią, mama,
Kai šitaip sopa, šitaip širdį gelia.
Manęs neguodžia tai, kad tu kitoj būty,
Tavęs man reikia čia, bet tu jau negali…
Dienelė po dienos į tolį ves mane,
O artimi veidai šypsosis, bus šalia.
Žinau, ne kartą supsis ašarėlė mano akyse
Ir tik mintis beguos: „dar ne viena aš, ne“.
Brangūs draugai, pažįstami ir artimieji,
Kolegos, bendradarbiai, DĖKUI jums, mielieji,
Kad sunkią iš sunkiausių valandų Jutau stiprybę jūsų suremtų pečių.
Kada be galo sunku,
Kada be galo skaudu,
Ir tiktai tu , vien tik tu
Mane galėtai suprast,
Tavęs, deja, nerandu,
Tavęs, deja, nebėra
Ir kloja baltu šydu
Kapelį snaigė lengva. …..
Nuoširdžiai AČIŪ visiems, atėjusiems su atjauta širdyje palydėti į amžinybes šalį Brangiausio iš brangiausių žmogaus.
Mieloji, man kartais atrodė,
Kad tu amžina ir net mirtį gali
Įveikti, bet laikas sugriovė
Iliuziją šią, tu dabar — praeity.
Dėkoju visiems geru žodžiu, rankos paspaudimu ar savo buvimu geranoriškumu padėjusiems išgyventi netekties skausmą.
Sapnavau: tavo rankos sūpavo mane.
Pabudau, bet delsiau atsimerkti.
Dar norėjau pabūt, miela mama, šalia,
Bet minutės jau skubino kelti.
Rūbas gedulo skaudžiai nutvilkė mane,
Grįžt norėjos į sapno pasaulį
Ir lyg tavo žodžius išgirdau mintyse:
„Viskas vėl bus gerai, kelk vaikeli“.
Žinutės
Nežinau tavo skausmo juodumo, tik žinau, kad jis labai gilus,
Tik žinau, kad viskas su laiku praeina.
Geresnių paguodos žodžių nerandu,
Bet mintis mana su tavimi kartu.
Kaip jauties, mano sese vaikystės dienų, Padalink savo godą, jos pusę imu.
Padalink savo raudą, jos pusę išverksiu,
Kad tik tau palengvėtų, kad taip nesopėtų…
Pro skausmo gėlą ateities nebematyti,
Atrodo, viskas pasibaigs už žingsnių keturių… Išgąsdintos svajonės bėga, privalai jas pasivyti Ir skristi į saulėtekį tikėjimo keliu.
Noriu stipriai tave apkabinti,
Nuraminti skausmingas mintis,
Savo šiluma pasidalinti,
Laiko vaistų uždėt ant širdies
Ir palaukti, kol skausmas atlėgs…
Dėkokime savo tironams, tai jie mūsų stiprybės mokytojai.. Tavo jėga ramybėje, o ramybę ištikimai audžia šviesios mintys. Pergalė tik stipriesiems. Pirmyn.
Į tavo prislėgtų minčių verpetą jausiu spindulį karštos vilties. Atmink, kad po nakties vėl rytas aušta,
Ir šitas dėsnis vėl tave palies…
Kaip gyvena ta, kurios drąsa
Albatroso skrydžiui duoda įkvėpimo?..
Sese žemiškos būties, lai visada Šypsosi sėkmė virš tavojo likimo. OPTIMIZMO TAVO MINČIŲ PADANGEI.
Pažvelki pagaliau — ties tavo langu saulė aušta, Tuoj ims tekėti tavyje kasdieniški jausmai.
Tegu sau laiko vėjai siaučia,
Tau viskas bus labai gerai, tikėk.
Te platūs angelo sparnai tave gaivina stiprybės jėga ir tu pakilsi, nes esi per daug svarbi likimo planuose.
Ilsėkis prieš panerdama į paprastai nepaprastą kasdienybę.
Tai tik žaidimas, jį gyvenimu vadina, Šiandien ištraukei sunkią kortą jo. Leiski išaušt rytojui ir tikėk — likimas Pakeis tavajai naudai kozirius. Sėkmės.
Man rūpi tai, kaip tu šiandien jauties, Nes žmonės turi rūpintis vieni kitais. Ir jeigu tau labai sopės, —
Atsiųski pusę skausmo man,
O aš atsiųsiu tau vilties…
Meldžiuosi už jūsų ašaras, kad jos greičiau nudžiūtų. Meldžiuosi už jūsų viltį, kad ji greičiau pražystų.
Ir leiskit jūsų širdgėlos dalelę atsiriekti sau,
Kad būtų jums nors truputį lengviau…
——
Brangusis drauge, leisk būti šalia ir savo
Degančios širdies liepsna nuvyti sielvartą nuo Tavo širdies vartų, kol vėl pajėgsi įsileisti šviesą Į savų minčių namus. Myliu.
Aš nežinau, ką tu dabar galvoji, kaip jauties,
Tik noriu tau uždėti ranką ant peties.
Tik nenustok tikėjimo — jis pirmas vaistas nuo sunkios minties, Ir te tikėjimo jėga tavo sapnus palies.
Tavo tylėjimas man sako — ieškai atsakymų širdy,
Aš pasimelsiu, mano sese,
Žinok — aš čia, su tavimi:
„Tėve mūsų, teesie šventas tavo vardas, teateinie…“
Dabar eini plonu gyvenimo lynu
Ir, rodos, viskas slysta iš po kojų.
Laikykis, kad ir kaip bebus sunku,
Laiko vaistus atneš rytojus.
Labas, besparni žemės paukšti,
Kraštai šiltieji visada tau buvo svetimi.
lodei nebark žiemos, kuri tavojoj kasdienybėj siaučia,
Kai ji praeis, — ir vėl pakvips pavasariu širdy.
Autorė: Ilona Bumblauskienė