Kai lyja, griaudžia ir žaibuoja, aš ilgiuosi tavęs.
Kai giedra ir laukai žaliuoja, aš ilgiuosi tavęs.
Kai pūgos siaučia ir kai sninga, aš ilgiuosi tavęs.
Kai gervės pirmosios suklinka, aš ilgiuosi tavęs.
Tad būk su manim, kad netektų ilgėtis…
Su Valentino diena!
***
Gera, kai žvelgi į mylimo žmogaus akis
Ir matai jose savo atspindį,…
Gera, kai suspurda širdis,
Pamačius mylimąjį…
Gera, kai žvaigždėtą naktį Žvelgi į dangų ir žinai,
Kad mylimasis
Šiuo metu taip pat stebi žvaigždes…
Gera…
Tikiu, kad mums bus dar geriau!
***
Kam tekėtų saulė,
Kam dainuotų vėjas,
Kam lakštutė suoktų
Meilės sonetus?
Be tavęs, mielasis,
Laimė tartum smėlis,
Pilkas kopų smėlis,
Srūva pro pirštus…
***
Tirpsta baltas sniego kelias,
Šėlsta, linksminas širdelės,
Tartum vasarą aguonos
Barsto šypsenas raudonas…
Tų širdelių spindesy
Atjaunėjame visi.
***
Jautiesi vienišas, klajūne mano?
Žinau, širdy tu ką slepi.
Sonetą, dainą, kvepalų aromatą,
Švelnią vyšninę arbatą; man tu dovanotum
Vandens lašelį ant sustingusio boružės sparno.
O tu, mielasis nemigos išvargintas poete,
Ką turi?
Žiupsnelį magijos, žvaigždėtą dangų, merginą mylimą,
Kurios tu niekad nematei…
Man dovanotum tu erdves, visatą, savo sielą,
Idėjas, polėkius ir svajones.
O jis, beviltiškas įsimylėjėlis slaptasis,
Kurį aš kankinu vien tuo, jog gyvenu,
Ką slepia jis?
Tik aistrą neišlietą, pagiežą, norus ir švelnumą…
Jis man padovanotų maldą, atmieštą
prakeiksmu karčiu,
Savo širdį man atvertų ir apnuogintų jausmus.
O aš?
Aš negaliu jiems nieko dovanoti,
Nes savo dovanom brangiom jie stengiasi
papirkt mane,
Nė nepabandę nuoširdžiai pamilti.
***
Ar meni, kaip prie fontano
Balto angelo kerai
Privertė mus susitikti
Ir pamilti amžinai?
Rodos, vakar viskas buvo…
Bet ramybės neturiu,
Tavo vardą tartum posmą,
Tartum maldą aš tariu.
***
Mano meilė – karšta,
Mano meilė – saldi,
Ji lyg ryto rasa,
Ji lyg šauksmas nakty…
Atsiliepk, atsakyk,
Ji lyg aidas miškuos,
Lyg šaltinio vanduo,
Lyg gėlelė laukuos…
***
Gal tai tik pralekiantys debesys,
Kažkur aukštai virš manęs…
Gal tai tik paukščių takas,
išnykstantis
ir vėl atsirandantis,
gyvas judėjime…
Gal tai tik plonos rūko atplaišos,
slenkančios pažeme,
atsirandančios tam, kad išnyktų…
O gal aš tiesiog noriu pasakyti,
kad aš myliu tave,
nes nėra nieko nuostabiau
už šį paprastą žodį…
***
Švento Valentino dieną
Mes nevaikščiosim po vieną.
Poromis – po du, po du…
Mylimoji, eikš kartu!
***
Valentino šventė siaučia,
Poros sukasi ratu…
Nebenoriu būti vienas.
Meile mano, kur gi tu?!
***
Nors aplinkui žvaigždės tyliai krenta –
Nematau jų. Ir nemiela man
Kas rytą į pražydusį dangų žvelgt.
Nesujaudina manęs nei spalvos,
Vėsų rudenį auksinės, ir žiemos šviesa šalta I Man atrodo vis labiau šaltesnė.
Nebeliūdna man, kai paskutinis paukštis
pilkas
Savo lizdą vystantį palieka,
Ir nelinksma, kai rasos lašeliai deimantiniai
Prausia mano veidą iškankintą.
Ir neklausk, kodėl esu tokia prigesus,
Kaip liepsna drėgnam rūke, nes atsakymas –
Ar gali būti jis lengvesnis –
Nes nėra tavęs šalia.
***
Ir mudu buvome jauni,
Tik naivios mūsų akys
Nepatikėjo širdimi
Ir nieko nepamatė…
Lyg tie kačiukai neregiai
Jaunystę praklajoję,
Savęs paklausėm pagaliau: –
Tai ko gi mes ieškojom?!
***
Ar tu tiki,
Kad aš tave mylėjau?
Paklausčiau,
Tik atstumai dideli.
Net nežinau,
Ar gyvas tu, ar miręs,
Ar tik užgesęs
Savo širdimi?..
***
Brangioji, ar tiki Tu meile,
Suliepsnojančia iš žvilgsnio pirmo?
Netikėjau aš ja iki tolt
Kol ledai manoj širdy neištirpo.
Kol neigiau ją, bėgau,
Užtrenkiau duris visas…
Kol, brangioji, neatvėrei
Lango į manos širdies gelmes.
***
Ar prisimeni tą vakarą,
kai mudu lig aušros stovėjome po beržu?
Kiekvienais metais,
kai visi švenčia šv. Valentino dieną,
aš prisimenu,
kaip šlamėjo mūsų beržas.
Nieko nenoriu pakeisti ir
nieko nesigailiu,
tačiau to vakaro po beržu
pamiršti negaliu.
***
Norėčiau tau kalbėti apie lietų,
srovenanti per pilką lango stiklą
ir skruostą kažkieno…
Norėčiau tau kalbėti apie saulę,
keliaujančią dangaus skliautu tolyn,
į mano širdį…
Norėčiau tau kalbėti apie jausmą,
stipresnį net už darganą ar giedrą –
jis skirtas vien tik Tau…
Kalbu Tau šiandien apie meilę,
ir noriu su Tavim drauge atšvęsti
Valentino dieną.
Ilonos Bumblauskienės sukurti sveikinimai:
Ką man padarė tavo akys —
Be jų daugiau gyventi negaliu,
Kuo gi mane užbūrė tavo lūpos –
Kas valandą ilgiuosi skonio jų.
O tavo balsas… Kaip tai atsitiko,
Kad mintyse jo švelnų aidą aš ir tegirdžiu,
Esybe, man prilygstanti pasaulio šviesai,
Žavumas tavo trykšta iš vidaus gelmių.
Pabučiuok man į pačią širdį,
Ten, giliai. Ar nebus baisu?
Pusę mano naštos pasiimki.
Ar išdrįsi taip, prie visų?
Tu mane su silpnybėm priimki —
Visą tokią, kokia esu,
Mano nuopolius apkabinki,
Jeigų myli — nebus sunku.
Nereikia man sakyt, kad myli,
Apkabink…
Ir tavo kūno šiluma pati savaime už tave kalbės. Kaip kūdikis pajaučia meilę prisilietimu,
Taip aš suprasiu viską vedama jausmų.
Nereikia man kartot, kad myli,
Pabučiuok…
Tas bučinio saldumas lūpose ilgai virpės,
Jisai beskonę tuštumą užpildys atminimų nektaru, Kurį vienatvėj kaip arbatą gersiu prie langų.
Nereikia man prisiekinėti meile,
Patylėk…
Aš taip pasiilgau žmogiškos širdies,
Jos dūžiai man dar primena, kad gyvenu,
Kad dar kažkam labai svarbi esu.
Nereikia man sakyt, kad myli,
Paprasčiausiai būk…
Mano ilgesys ramunėmis pražydo,
Ašarom lyg žiedlapiais bandžiau išburt jausmus,
Papt — ar jis vis myli?
Papt — kodėl gi tyli?
Papt — kiek daug neatsakytų klausimų.
Tau mano širdis šį laišką padiktavo,
Liejos žodžiai, patys kūnu virsdami.
Lūpos išbučiavo,
Akys išmylavo.
Atsakyki, ką mano jausmams jauti?
I Apeliacija į mylinčią moters širdį
Aš — Kajus, besiblaškantis po šalčio karalystę,
O mano Gerda, vesk mane į šviesą.
Aš — skęstantis Kastytis į klaidų tuštybę,
Jūrate, mylimoji, gelbėk ir mylėki.
Aš — Mėlynbarzdis, nuo vienatvės sužvėrėjęs,
Priimk mane, brangioji, tokį, koks esu,
Pabaisa aš nesuprastas, apleistas,
Gražuole pažadėtoji, išlaisvink iš kerų…
II Apeliacija atmesta, nes širdis perdegė
Nemalk medaus, brangusis, savo pažadais,
Iki koktumo jau širdis apsalo,
Geriau be žodžių — pasikeisk darbais,
Tuomet gal dar ir patikėsiu meile tavo.
Skustuvo ašmenim mes vaikštome seniai
Ir net nerealu būtų išvengti
Žaizdų, kurios sužeis abu giliai,
Atleisk, nebeturiu daugiau jėgų tavęs iš liūno tempti…
Tai jos — dvi karštos tavo rankos —
Mane į meilę vedė per jausmų bangas.
Atleisk, kad išsigandusi pabėgau,
Bijau dar meilės. Neieškok manęs…
Daug kartų saulė leisis, Daug kartų ji tekės, Bet ką širdis pamilo, Tą amžinai mylės!
Bučkis vienas, bučkiai du, su trečiu labai smagu… štai ketvirtas, oi laimingas… penktas, šeštas pražūtingas… o septintas gal lemtingas, meilės burtas pražūtingas…
Bučkis vienas, bučkis du… Būkim amžinai kartu! Su šv Valentino diena!
Širdutė raudona, širdutė šluba, ramentas pavogtas, todėl ji pikta. Amūras – dundukas jau skraido linksmai, žole apsinešęs jis šaudo klišai.
Nuo šakutės ant šakutės šokinėjo dvi širdutės o kai meilė jas pagavo ėmė ir pasibučiavo!
Graži pavasario žibutė, kai ją aplanko rytmečio rasa. Bet dar gražesnės tavo akys, kai dega meilės šypsena. Su Šv. Valentino diena!!
Gražiausią perlą susirask gelmėj,tegu nenuneša jo bangos rūsčios. Tegu nesako nieks, kad meilė tik svaja, tu netikėk, kad visos kriauklės tuščios!
Jei myli, mylėk, nuo meilės nebėk. Jei ką pamilai, mylėk amžinai. Nuo meilės jei bėgsi, tikrai nepabėgsi, o jei nemyli – tylėk ir klausyk… Jei tu supranti, kad tu nemyli ir nenori skaudint jo, tai tada tylėk, mergyte, ir mylėk, kad ir skaudu… Linkiu visiems per šv. Valentiną surast savo meilę! 🙂
Įsimylėti – tai lyg nuvalyti dulkes nuo pilkos kasdienybės – viskas nušvinta ryškesnėm spalvom. Tad Valentino dienos proga linkiu, kad tos dulkės nespėtų nusėsti!
Kas yra meilė? Tai jausmas, kuris aplanko tave. Su šv. Valentino diena…=)
Meilė-skaudus dalykas, meilė-beprotiškai graži, su meile teks ir tau kovoti, nes nemylėti negali. Su šv. Valentino diena.
Meilė dangui, meilė žolei, Meilė – tai žmogaus svajonė. Plazda visada šalia, Bet tik kartą jaučiama.
Lai meilės žodžiai stebuklingi suteikia tau sparnus, kad pas mane minčių keliu atskristum ir bučinius padovanotum man svaigius…
Pažvelk pro langą – išvysi dangų, iš jo žvelgiu su šiluma aš į tave, paglostau lūpomis akis, paliečiu plaukus ir mes paskęstame sapne…;*
Linkiu susirasti tokią, kuri atstotų visą pasaulį ir mylėti ją netik todėl, kad visas pasaulis jos atstoti negali!