Vardadieniai
Visi mes žmonės, visi panašūs,
Kaip mus atskirtų, jei ne vardai.
Visi mes gimstam nuogi ir gražūs,
Kaip mus vadinti, nusprendžia tėvai.
Išrenka vardą gražiausią ir švelniai
Pratina mus atsiliepti į jį.
Na, o vėliau mūsų darbas ir siekiai
Metai po metų vis gražina jį.
Uždėk savo vardui karūną, nukaldinęs ją iš vertingų darbų.
Tegu joje deimantai žiba, išaugę iš tavo minčių ir darbų.
Paimk savo vardą už rankos ir eiki per žemę su juo išdidžiai,
Lai vėtros gyvenimo trankos, žmogus gimęs pergalėms, siek jų tvirtai.
Šioj žemėj viskas turi savo vardą:
Gyvūnai, paukščiai, augalai, daiktai.
Na, o žmogus dar turi savo vardo šventą,
Su ja ir sveikinu, linkėdamas tau laimės nuoširdžiai.
Tą vardadienio rytą saulėtą lai pasveikins lakštučių balsai aš vainiko nunešt negalėsiu lai šie žodžiai tau bus lyg žiedai.
Lai tavo vardą pagarba lydės,
Kaip žmogų lydi amžinai šešėlis.
Lai tavo vardas pelenuos žibės,
Ir tenedrįsta abejot verte jo joks praeivis.
Te tavo vardas šiluma virpės,
Kiekvieną kviesdamas pažvelgt į šviesą.
Tegu jis naktį švyturiu vis kvies,
Paklydusį surasti uosto vėsą.
Vieną vardą mums motulės skiria.
Ne kaip puošmeną jį dovanoja –
Juk dažnai ne vardą – žmogų giria,
Atiduoda viską ar dėkoja.