Te Jus meilė, kaip jūra gili, niekuomet neišsenka.
Tai išsemt ir užšaldyt, tegul niekas jėgų nesuras.
Tiesia (….jo vardas) rankas,
Duoki, (…jos vardas), jam ranką!
Ir keliaukit kartu į bekraštes draugystės marias.
Tegul Jūsų laimės žiburys būna aukštai, sunkiai pasiekiamas, bet ryškus ir niekada negęstantis.
Gyvenkit laimingai metų visą šimtą
Su manim bendraukit – sukurkit šeimą rimtą.
O dabar kreipiuosi aš tik į jaunuosius
Ir gandrišką paslaptį Jiems abiem išduosiu.
Mat aš gandras senas ir visad taip būna
Kas manęs paklauso tam atnešiu sūnų.
O kada praeina dar keli meteliai
Aš mamytės džiaugsmui atnešu dukrelę!
(nuo gandro).
Suradę meilę ją branginkit,
Tegu su metais ji tvirtės.
Ji – ne atodūsiai jausmingi,
Ne kuždesiai vidur nakties.
Drauge gyvenimu praeinant
Bus visko: vėjų ir speigų,
Juk meilė panaši į dainą,
O ją sudėt labai sunku.
Rūtų vainiką saugok, mergyte,
Jam nužydėjus skausmas suspaus
Dienas skaistybės sunku grąžinti
Aido jaunystės niekas nesugaus.
Mes susitiksim,
mes susitiksime,
mes niekad, niekad
nebesiskirsime
ir, laimės balsą
širdim pažinę,
sveikinsim saulę
jaunam beržyne.
(Aleksys Churginas)
Dienos – žuvėdros lieptą rentė
Ant upės neramių krantų,
Ir lieptas suvedė gyventi,
Ir juoktis, ir liūdėt kartu.
Tegul nebūna ašarų karčių
Ir lūpų, sukąstų lyg skausmo.
Tegul Jūsų širdyse rusens
Didysis meilės jausmas.
Būkit laimingi, suradę viens kitą,
Būkit laimingi, kaip du žiedai pražydę,
Būkit laimingi, žengdami pirmuosius gyvenimo žingsnius.
Būkit laimingi, aukso žiedelius sumainę
Ir neškit į rytojų džiaugsmą, santaiką ir meilę.
Žiedai, žiedai, žiedai…
Žiedai gyvi ir nukalti iš aukso, kuriuos užmovėt švelniai su atidumu vienas kitam ant mylimų rankų kaip brangų simbolį.
Jau dabar tu ne vienas ir tu ne viena.
Praeikit gyvenimą laimingai. Nelikit skolingi už žiedus – auksinius ir gyvus, už saulę, už rasotą rytą , meilės jausmą.
Tik mokėkit nešti viską savuos delnuos ir atskirkite, kas gera ir kas bloga.
Būkit laimingi.
Tegul būna Jūsų gyvenimas gražus kaip pavasaris, saulėtas kaip vasara, derlingas kaip ruduo, tyras kaip balta žiema.
Laiškas – kvietimas į vestuves
Putos alutis ant jaunystės stalo
Ir ašara nuplaus rūtelę žalią …
Tad kviečiam kuriant mūsų šeimą,
Atvykti sudainuot vestuvių dainą…
Tėvams
Brangūs, Tėveliai, tad nepaliaukite šypsotis
Juk mes be Jūsų – kaip upė be vandens,
tad būkit laimingi, dar pašventins dirvos gyvą kvapą savo delnuose.
Būkit laimingi, net tada, kai Jūsų švelnūs pirštai paima dalį kančios iš nukamuoto savo artimo kūno.
Būkit laimingi, belaukdami vieni kitų iš kur nors begrįžtančių,
Būkit laimingi nešiodami anūkus ant rankų
tad ir dabar prisisėmę ištvermės
Būkit laimingi į kelią išleisdami ir savo vyriausius vaikus.
Tėvams
Priimkit pagarbą, priimkit švelnų žodį
Priimkit spalio tylą laukuose,
Kaip gera šiandien mums visiems žinoti,
Kad didi šventė ir nerimas Jūsų širdyse.
Jum už užauginimą –
Artojo triūsas ir poeto eilės,
Žvaigždžių mirgėjimas bendro gyvenimo keliuos,
Ar būtų tiek giedros be jūsų meilės
tėvystės ir motinystės pareigos šventos !
Branginti meilę – reik mokėti,
Kas metai dvigubinti ją.
Mylėti – tai ne sode sėdėti
Ar dūsauti mėnulio šviesoje.
Gyvenant darganos užeina
Ir jas pakelt drauge reikės,
Juk meilė panaši į dainą,
O dainą ne bet kas sudės.
Dvi širdys kaip viena lai plaka,
Tenedreba audroj ir vėjy.
Suraskite į laimę taką, –
Drauge žygiuodami, Jaunieji !
Lai Jūs gyvenimas pavasariais skardens,
Nors kauks už lango įsišėlę pūgos.
Lai džiaugsmas, laimė, meilė neaplenks
Šio židinio, kur dega širdys, lūpos.
Liki sveikas mielas Tėti,
Išeinu aš iš namų.
Man laimužės palinkėki
Ir daug saulėtų dienų.
Tau dėkoju aš už viską,
Iš visos, visos širdies.
Ką likimas šiandien lėmė
To jau niekas nepakeis.
Liki sveikas, išvažiuoju
Iš mielų, gimtų namų,
Pasitikti naujo kelio
Einu lydima draugų
Parymokit prie vartelių
Palydėkit takeliu.
Kai sugrįšiu iš kelionės,
Pasitikit mus jau du!
Tiktai žiedus, tiktai saulės spindulius namo parneškit
Tik džiaugsmą dovanokit viens kitam.
Juk sunku surasti laimę,
O prarasti …
O prarasti šimtą kart lengviau.
Mamyte, ar prisimeni, kai augau aš ant tavo kelių,
Kaip mūs darželyje baltieji jazminai !
Tiesa tada Tu nesumerkdavai akelių,
Ir verkiančią dainomis raminai.
Ir laime mums tada žydėjo dienos,
Ir džiaugsmą nešė bręstantys javai.
Ir nežinojau aš, kas liūdesys per vienas
Nes visad mama būdavai linksma.
Dabar ruduo. Ir medžių krenta lapai
Ir jazminai baltieji nepražys.
Ir aš žinau brangi Mamyte,
Jaunystės dienos niekad nesugrįš.
Palaiminki mane, Mamyte,
Į tolį kelio išlydėk
Ir lauk parimusi prie vartų,
Tiktai, žiūrėk, nebeliūdėk.
Ir aplankysiu dar tave ne kartą
Kada naktis ant pliko lauko snaus.
Kai vakaras užskleis pavėsį,
Kai rytas naują sapną aus.
Pamoki man ranka prie vartų,
Laimingo man gyvenimo linkėk.
Neverki, neliūdėk Mamyte
Laimingi būsim, patikėk!
Nesunki ir sunkiausia našta,
Jei po lygiai ir vargą dalinsit.
Jūs gyvenimo kelio pradžia,
Tegu būna žiedais išdalinta.
Šilagėlių žydėjimą,
Žalių klevų šlamėjimą,
Darželių kvepiančias gėles
Ir Baltijos bangas žalias,
Ir Nemuno vingiuotą srovę,
Ir žilą Lietuvos senovę,
Jums dovanojame brangieji !
Tad būkit viens kitam draugai
Neskęskit smulkmenų liūne –
Tarytum žiburį delne
Gerumą saugokit širdies.
Tarp vėjų – skersvėjų būties …
Telydi Jus bendram kely
Darbai ir siekiai dideli,
Gimtinės meilė ir tiesa,
Ir noras būt kitiems šviesa!
Ištirpo baltas ilgesys ir pasiliejo saulė,
Tik nesakykit, kad ruduo, kad darganos atėjo,lyja.
Dabar jau niekad neužges saulėlydžio ugnis, gaisrais liepsnoja širdys:
Meile, viltimi, svajone…
Tiki nepaleiskit vienas kito rankos – pasiklysit,
Tik nesukite akių į šalį – dabar ne saulė, žvilgsnis šildo.
Visam gyvenimui tarytumei akimirkai
Vienintelis linkėjimas – tik nepavarkite mylėti.
Laimingiausią gyvenimo dieną širdys dainą sudės…
Palinkėti mes norime daug ko:
Lig rudens šitaip dviese sėdėt;
Siaučiant pūgai ar liūčiai už lango, patikliai ranką rankon įdėt;
Migdant savo naujagimį brangų – susiglaudus sėdėt;
Kada gūžtą ims aušinti vėjai
Ir užaugę vaikai išskristi skubės,
Kada dienos atvės rudenėjant,
Linkim dviese kaip šiandien sėdėt…
Priimk iš mūs, sūnau, šį tyrą nuoširdumą
Iš tėvo rankų, motinos širdies.
-Te Jums gyvenimas nebus erškėčių krūmu,
bet meilės aukuru negęstančios ugnies.
Užtenka žodžių – te jausmai pripildo,
Dienas kaip krištolas, kaip snaigė savo tyrumu,
Te Jūs troškimai, svajos, siekiai išsipildo,
Te židinys sušildo, kai bus abiem sunku.
Gyvenimas, sūnau, ne žydintys papieviai,
Ne platūs toliai, žydruma dangaus,
Gyvenimas – tai meilė, prakaitas ir siekiai
Ir rūpestis dėl artimo žmogaus.
Te visą gyvenimą Jus lydi laimė, paprasta, neiškalbinga kaip gamta; meilė – tyra, kaip trykštantis šaltinis, gili, kaip ežero gelmė, miela, kaip žiedas pirmutinis ir iškalbinga, kaip daina.
Gyventi mokykitės iš nuolatos skubančio ir kažko vis ieškančio upės vandens; kantrybės iš žemės; stiprybės iš saulės disko, o atkaklumo iš vėjo. Mes visi Jums linkime, kad meilė ir laimė būtų tyra, kad šeimos židinys būtų pastatytas ant tvirtų pamatų, kad gandras lankytųsi kasmet bent po vieną kartą.
Du likimai jau žiedus sumainė,
Jau prisiekt mylėt amžinai.
Tegu būna tvirta Jūsų meilė,
Tegu būna Jums šviesūs keliai.
Žiedelis žiedą švelniai glaudžia,
Ramunė, dobilas kartu.
Lai ir diena Jums bus gražiausia –
Diena sumainymo žiedų.
Lai laimė, džiaugsmas Jus lydės
Ir meilės žiedas visada žydės.
Būkite laimingi, suradę vienas kitą,
Būkite laimingi, kaip du žiedai pražydę,
Būkite laimingi, sumainę aukso žiedus
Ir neškite rytojui džiaugsmo santuoką ir meilę.
Yra diena, kai Jūsų akyse sutelpa visas pasaulis.
Yra diena, kai Jums skiriami gražiausi posmai, šypsenos.
Yra diena, kai saulė šviečia tik Jums.
Ta diena – Jūsų vestuvių diena.
Tegu ši diena tęsis daug ilgų ir gražių metų.
Būkit vienas kitam vėju, kuris išgainioja pačius juodžiausius debesis,
Būkit vienas kitam ta saule, kuri ištirpdo ledą ir uždega krūtinėje tokią liepsną, kad po daugelio bendro gyvenimo metų pažvelgus vienas kitam į akis, galėtumėt pasakyti:
“O vis tik meilė yra”.
Linkiu Jums ramybės vandenynų,
Apsaugok, dieve, nuo smarkių audrų.
Visuos keliuos tegu darna Jus lydi,
Lengvesnis vargas ant dviejų pečių.
O meilė juk suartina krantus,
Ji net didžiausius viesulus nutildo.
Tebūna Jūsų židinys jaukus –
Taurė jaunystės džiaugsmo prisipildo.
Imkit iš snaigių ir žvaigždžių šviesos
Širdies džiaugsmui beribį tyrumą,
Kad nedrįstų lankyt niekados
Šios pastogės nei skurdas, nei dūmai.
Kelias į gėrį ir išmintį niekada neina per žaliuosius miškus, klotus baltais lelijų žiedais,
Žmogui visada tenka žengti sunkiu, akmenuotu keliu.
Tegul gyvenimas ves Jus pačiu tiesiausiu, prasmingiausiu keliu į didelę žmogišką laimę ir santarvę.
Eikite – dar nematytos smėlio pilys, dar negirdėtos Žilvino dainos, dar nepasakyti patys gražiausi žodžiai.
Eikit ten, kur pušys sustojo, savo šakas supynė, ten kur saulę nešioja vietoj širdžių krūtinėj.
Eikit, bet atminkit, kad gyvenime lengva suklysti, bet sunku ištaisyti klaidas.
Kaip žodžiais meilės niekas aprėpt negali,
Kaip laimės, tyro džiaugsmo neišsakyt daina,-
Taip norim palinkėt šviesaus, laimingo kelio
Ir šėlstant vėtroms neliūdėti niekada.