Esu ne toks, aistra aptemdė mano veidą
Ir tai manos širdies lig šiol pažint neleido, –
Pažvelki jo gelmėn, surasi ten lobyno:
Švelnumą, polėkį, jautrumą begalinį.
Dabar jų nematai, o jūroje audringoj,
Kai vėtra siautėja, žaibai ugniniai sminga,
Ar matome kriaukles, perlus ir jų grožybę?
Gal draugauti aš nemokėjau
Juk meilė buvo mums karti,
Bet juk šitaip jau išėjo
Vadinasi buvome šalti
Negaila man, kad tavo akys melsvos
Negaila man, kad skiriasi keliai
Tik gaila, kad aš tave mylėjau
O meilės tos tu vertas nebuvai.
Manai aš seksiu, jei paliksi
Manai sakysiu „neik”
O ne, keliauk, geresnę radęs
Mylėk, nes dienos bėga greit.
Žiemos naktys už lango verkia
Ir vėjelis medžių šlamesy.
Leisk ištarti padėką už laišką
Ir laimės palinkėt gyvenimo kely
Ir kam tu mane pamilai
Ir ištarei žodį „Draugausiu”
Juk žodis skambėjo kitaip
Tas žodis skambėjo „Apgausiu”.
Yra vienatvė, kai lieki be draugo
Kurio tau niekas, niekas neatstos,
Ir medis verkia vieškeliu, kur saugo
Atsiminimus draugystės paprastos.
Tačiau yra baisi vienatvė dviese,
Kuri palaužia kaip liga sunki
Kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią
Tik abejingą žvilgsnį sutinki.
Kai tavo skundo liūdesy negirdi
Nemato sielos prislėgtos ledais
Žmogus, kuriam paskyrei visą širdį,
Kurį rinkais iš tūkstančio kadais!
Tu sapnavai, kad dievas tu buvai, esi ir būsi,
Ir kad įminti žemės mįslei raktą suradai …
Bet Dievas tarė: „Niekas tu esi, buvai ir būsi.”
Ir niekas… nubudai.
Tu sakei, kad gyventi sunku
Netiesa – man gyvenimas – laimė
Jos ne visad turiu, sutinku,
Bet ji juk neateina savaime.
Tad daugiau nesakyki sunku
Nieko gero nebūna savaime…
Jeigu mudviem lemta išsiskirti
Išsiskirkime gerais draugais.
Kam be reikalo draskyti širdį
Smulkmenų ir priekaištų nagais.
Jei priėję mūs draugystės krantą
Kai jau niekas mūsų neberiš
Nenutepkim to kas buvo šventa
Nors jau niekad tai atgal negrįš!
Tu netiki, kad aš prasta
Ir mintyse tu vėl mane atrasi.
Tik aš jau būsiu gal kita
Ir tu kitaip mane suprasi!
Širdis man verkia: tavo sielą
Suprasti vienas aš galiu,
Bet skirta eit man, mano miela,
Kitu gyvenimo keliu.
(Maironis)
Šiame niūriame name
Prabėgo mano jaunos dienos
Mes susitikome drauge
Bet gaila, išsiskirti laikas!
Malonu mums buvo susipažinti
Malonu mums buvo kartu,
O jeigu reiktų išsiskirti
Gal būtų per daug sunku.
Atleisk, kad aš tave mylėjau,
Atleisk, kad aš tave trukdžiau,
Atleisk, kad aš tavim tikėjau,
Atleisk, tik šiandien tai supratau
Daug ką širdis jaučia
Nors lūpos tyli
Gal kada suprasi
Kad tave kažkas myli.
Tu neprašei širdies, tau nereikėjo meilės,
Tik perėjome kartu kelias gatves.
Aš noriu grįžti paimti tavo ranką,
Priglausti ją prie degančios kaktos.
Tu gali sau apie meilę aikčiot
Su kita praeidamas gatve,
Gal tik aš išėjus pasivaikščiot
Sutiksiu skersgatvy tave.
Į mane pažvelgsi tu vis viena
Primerktom, kaip tą syk akimis
Pasakysi tyliai „Laba diena”
Atsakysiu „Laba diena” vis
Ir praeisiu sau ramiai pro šalį
Atsiminimai paskui nebeseks
Kas mylėjo, tas mylėt negali
Kas jau degė, tas jau nebedegs !
Tikėjau aš, kad sniegas baltas, baltas,
Ir žmonės mylintys geri, geri,
Tikėjau aš, kad ledas šaltas,
O saulės spinduliai šilti.
Bet supratau, ne toks jau sniegas baltas-
Jis turi ir juodų dėmių.
Ir supratau, ne vien tik ledas šaltas
Yra pasaulyje šaltų širdžių !
Tegul
Tegul pamišus aš pati žinau,
Kad man netinka būt laimingai.
Kai pasibaigs lietus, liks liūdesys,
Ir tuštuma
Ir dar kažkas daugiau
Kažkas labai prasminga.
Tai bus mirtis
Tokia pati kaip ir visos kitos
Mirs veidrodis
Ir liks
Tik tavo atspindys
Kuris bandys išsaugot mano aštrias šukes,
Bet Tu gyvensi
Tu stiprus
Gal būt todėl
Tave taip myliu…
Sudiev…
Aš dūžtu į stiklus…
Aš veidrodis
O Tu – žmogus…
Bet aš nenoriu mirt taip tyliai …
Pasibučiuokim, ir geros kloties
Manęs nelauk; užmirški, jog buvau,
Ir aš džiaugiuosi iš visos širdies,
Kad taip sėkmingai laisvę atgavau.
Sudie, – nebeminėkim padažų
O jei kada ir susitiksim mes,
Te bus išdildęs laikas iš veidų
Visas tos meilės buvusios žymes.
O ta žiema. Tas šaltas vėjas
Tos baltos snaigės kaip žiedai
Man primena akis, kurias mylėjau,
Mylėjau aš labai karštai.
O mano meile!
Supratęs tave,
Pažinęs tave,
Nugalėjęs tave…
Aš nesuprantu savęs išeidamas.
Neklausinėk, kodėl širdis atvėso
Nebetekau linksmosios meilės jau
Ir jokia meile nebetikėsiu
Mylėjau kartą, nemylėsiu daugiau.
Man reikėjo Tavęs kaip žmogaus,
Kurio gal niekad nesutiksiu,
Man reikėjo Tavęs kaip kalbos,
Kurios gal niekada neišmoksiu
Aš tikėjau Tavimi kaip žvaigžde,
Kurios gal niekad nepasieksiu.
Aš tikėjau Tavimi, kaip mirtimi,
Kurios gal niekada neapgausiu…
Nes aš mylėjau Tave…
ir tiek…
Lik sveikas, artimas bernioke,
Pasiilgau juoko ir laiškų, brangus.
Aš esu mergaitė ir mylėti moku.
Tačiau meilės niekas nemaldaus.
Laiškai suplėšyti , gražintos nuotraukos,
Net veido bruožai dingę atminty
Kodėl tada prisiminimų nuotrupos
Taip skaudžiai sujuda širdy.
Kokia skaudi šią naktį pilnatis
Į šventą upę brenda nuodėmingos eglės
Nėra kaltų, arba visi kalti
Kad lūžo meile pažymėtas medis
Na ir gerai, kad palikai mane
Juk kiekvienam tiktai po vieną saulę duota
Galbūt vėliau ir mano širdyje
Kas nors įpūs ugnelę naują
Dabar nereikia nieko
Patylėk!
Nėra kaltų arba visi kalti
Palieka žingsniai tiktai aidą kitą
Virš medžių spindi skaudžiai pilnatis.
Kam baltuoja alyvos šakutės,
Jei manęs tu mylėt negali!
Kam tos niekšiškos priesaikos tavo
Jei tu kitą merginą myli?
Kam gyventi, jei viskas praeina?
Kam mylėti, jei meilė – kančia?
Kam pasakius
„Karštai myliu tave”,
Po kiek laiko atšauti
„Jau ne”.
Gal nesu tokia, kokia norėčiau būti,
Bet prisimink tokią, kokią pažinai.
Dėkoju tau už buvusią draugystę
Ir už žodžius, kuriuos man melavai
Juk pasitaiko, kad žmogus suklysta,
Bet tik ne taip, kaip tąsyk suklydai.
Draugystė niekad neišdyla
Kaip tas mėnulis ir dangus
Draugystė niekad neapvylė nei vieno mylimo žmogaus.
Ir jei tave paliktų kartais
Kai tau sunku, labai sunku
Žinok nes tai žinoti verta
Nebuvo jis ar ji draugu.
Draugai – kokie jie būna žiaurūs,
O kartai švelnūs ir geri
Draugai – kokie jie būna brangūs,
Kai kažkodėl jų netenki.
Atleisk !
Atleisk, kad aš Tave mylėjau.
Atleisk, kad taip ilgai trukdžiau
Atleisk, kad visada tavim tikėjau
Ir tik šiandieną viską supratau.
Atleisk, gyvenime juk visko būna,
Bet aš ne daug tau blogo padariau,
Todėl sunku iš kelio pasitraukti
Vien tik todėl, kad būtų tau lengviau,
Vėl tavo veido nematysiu aš ilgai – likimas vėliai nebeleido,
Kad laimė būtų amžinai.
Tavęs prašau užmiršti viską
Neverta to apgailestaut!
Sudie! Kas buvo nebegrįžta
Dėkoju tau už buvusią draugystę
Ir už žodžius kuriuos tu melavai.
Juk pasitaiko, žmogus suklysta,
Bet tik ne taip, kai tu kad suklydai.
Laiškas Tau
Ar tu tiki, kad žemėj yra meilė
Ir žmonės alpsta vasaros naktim,
O aš tikėjau, kad atneši laimę man
Tamsus berniūkšti, mėlynom akim.
Manai kad verksiu, jei mane paliksi
Manai sakysiu aš tau „neišeik”
O ne ! Keliauk, jei tinkamą surasi
Tamsus berniūkšti, mėlynom akim.
Eik, eik pas ją, aš nepavydžiu!
Mylėki ją ištikimai,
Ir neški, neški jai draugystę,
Tik daug tvirtesnę, negu man nešei.
O man atleisk, kad aš tave mylėjau,
Atleisk, kad aš tave trukdžiau.
Atleisk, bet aš tavim tikėjau
Ir tik šiandieną viską supratau.
Atleisk, gyvenime, juk visko būna,
Bet aš nedaug tau blogo padarysiu.
Todėl skubu iš kelio pasitraukti,
Vien tik todėl, kad būtų tau lengviau.
Aš tavo vardą smėly užrašysiu
Jis su pirma banga išnyks…
Bet aš tau nieko nesakysiu
Nors gal širdis kaip jūroje žuvėdros klyks…
Šypsausi aš, ir tu manai, kad aš laiminga.
Ir tu manai, kad gera man širdy…
Apsirinki! Kaip daugelis taip apsiriko.
O aš laimės neradau gyvenimo kely.
Tos ilgos naktys be mėnulio,
Padangėj pilna debesų
Ir niekada aš netikėjau,
Kad be tavęs man bus sunku.
Sunku susipažinti, dar sunkiau mylėti,
Sunkiausia išsiskirti ir meilę nugalėti.
Širdis ne elgeta, kad išmaldos prašytų
Ir rinktų trupinius jau paliktus kitų.
Ji išdidi, nors alkana bastytųs,
Kaip šuo per audrą išvarytas iš namų.
Naktis, aplink tiktai juoda naktis
Tik žvaigždės danguje
vienatvę truputį užgožia
dabar tokia aš vieniša
ir skausmas drasko man krūtinę
dėl to, kad……galbūt jau nesvarbu
nebesvarbu kas buvo,
dabar mes niekas viens kitam
tikriausiai niekas ir tebuvom
Nekenčiu, kaip kalbi su manim, kaip nešioji plaukus.
Nekenčiu kaip vairuoji mašiną, kaip spoksai į mane.
Nekenčiu tavo kvailų kareivio batų, kaip skaitai mano mintis.
Nekenčiu to taip, kad slepiuosi po eilėraščiu.
nekenčiu, kad tu visad teisus, nekenčiu kai meluoji.
nekenčiu kai verti mane juoktis ir labiausiai nekenčiu ašarų.
Nekenčiu, kad nepaisai manęs.
Nekenčiu, kad neskambini.
Bet labiausiai nekenčiu to, kad neįstengiu tavęs nekęsti.
Nė trupučio, nė visų mažiausiai.
Jeigu myli pagal grožį
Tai verčiau mylėki ožį
Turi barzdą ir ragus
O svarbiausiai mandagus.
Mus atskyrė ši vasara. Lietūs.
Ant plaukų, ant širdies, ant minčių.
Atmintis lyg siūbuojantis lieptas
Mus atskyrė nuo mūsų pačių.
Atminimai sugrįžta į uostą.
Ir suvokti kas kartą skaudžiau,
Kad žvilgsniu tiktai nuotrauką glostau,
O tavęs – tiek dienų nemačiau…
O tavęs nesulaukiu,
Nes – liūtys
Monotoniškai, nykiai, lėtai,
Nes kas vakarą slėgs ir nuliūdins
Ištuštėję vėjuoti krantai…
Nes kažką nesuvokiamai brangų
Vėl matysiu užmerkus akis:
Kaip nuo kranto nutolstančią bangą
Grakščios pušys šaknim sulaikys…
Vakarais nepailstantis vėjas
Skaudžiai blaško šlapius lapus…
Kur esi?
Akis pražiūrėjau-
Nesulaukiu
Tarp mūsų – lietus.
Kaip norėčiau tave dar kartą pamatyti,
Tiesti ranką, žvelgti į akis.
Ir tyliai, tyliai pasakyti,
Kaip kenčia be tavęs širdis…
Tos ilgos naktys be mėnulio
Padangės, pilnos debesų
Ir aš niekad negalvojau,
Kad be tavęs man bus taip sunku.
Dabar vis tiek…
Daugiau kartu nebūsim,
Nesidalinsim rūpesčiais, džiaugsmais…
Ir tavo lūpos neberas jau mano lūpų,
Ir nebežaisi tu manais plaukais…
Dabar vis tiek…
Daugiau jau tavo rankos
Neglostys mano skruostų ir pečių…
Gal susitiks,
Gal susitiks dar mūsų akys…
Bet mums bus nejauku.
Kai akys spindėjo, kaip saulė,
O lūpos ištroško saldžių bučinių,
Buvai Tu šalia – nuostabiausia pasauly,
Aš tuo patikėt ligi šiol negaliu
Reikia man gabalėlio dangaus,
To, kur randasi už debesų.
Reikia mažo lašelio lietaus,
Reikia tavo žydrųjų akių :*
Tavo didelės akytės
Nuolat mano mintyse,
Tavo nuostabias lupytes
Aš sapnuoju sapnuose:)
Sudie, nesusitiksim niekad, svajonė buvo netikra, ir kaip galėjau aš tuo
patikėti, tikriausiai čia kalta mano kvaila galva, pats laikas būtų jau
pabust iš šito sapno ir susivokti pagaliau, manęs tu nemylėjai niekad, tada
aš savo širdį sudaužiau…
Tau paliksiu obelų žydėjimą –
Te jis džiaugsmą neš.
Viską, viską, ką abu kentėjome,
Pasiimsiu aš.
Būsiu aš tiktai akmuo, ir tiek.
Metai plauks ir plauks.
Bet ir tas granitas – patikėk –
Vis kažin ko lauks.
Neateisi. Neateisiu jau ir aš.
Iš niūraus pavėsio.
Lai tau dienos žydrą laimę neš.
Aš nepavydėsiu.
Ne, ateisiu. Aš tikriausiai dar ateisiu.
Tuo tik niekas netikės. Galbūt piene išsiskleisiu…
Ir gėlės, ir medžiai,
Tau ošia tik meilė
Kol kas ir manoji
Tau meilė dar oš.
Ji oš ir rytoj,
Ir poryt ji dar oš,
Bet Jei ją pamirši
Tebūna savos
Mūsų meilės prisiminimas gražus.
Didžiausias skausmas ne tada
Kai durklas perveria krūtinę.
Didžiausias skausmas tik tada,
Kai žūva meilė pirmutinė.
Kai tave pirmą syki pamačiau,
to dar nesupratau,
bet būdamas su tavim,
Tave pamilau.
Štai bėgo laikas,
Aš prisipažinau,
tavo akys liko šaltos,
O aš norėjau kažko daugiau.
Pasijutau lyg laivas kuriam aš plaukiau,
paskendo kažkur tarp vandenyno gelmių.
Bet štai išaušo nauja diena,
Ir tavęs jau neliko mano širdyje.
Gyvenimo laivas pakilo iš gelmių,
Ir nuplaukė toliau,
Tolimuoju reisu.
Bėga metai,
Bėga laikas,
Kai tave pamilau,
Buvau dar vaikas…
Bet dabar aš supratau…
Kad laikas juda toliau…
Ir nesakyk ,
Kad viską ką aš sakiau melavau,
Netiesa, aš tikrai tai jaučiau.
Bet jausmai išblėso…
Dingo akyse ugnis,
Pamačiau aš kitą,
Ir vėliai pražydo širdis.
Išeini…
Į kitos gražesnį pasaulį –
kaip žaislas,
spindintis ir mylimas.
Kaip laužo ugnis,
kuri šildė mano geliančias rankas…
Kaip tolimas pasakų laivas, kurio nesiliausiu sapnavus…
Ir pabusiu aš kūkčiodama –
ir vėl nieko nėra…
Tik pagalvės ir lubos,
tik stalas ir knygos.
Išeini…
Bet sugrįši…
Gal rytoj, gal po daugel metų…
Sugrįši…
Aš žinau, tu jo nemyli
Ir nemylėsi niekados
Bet jis naujas
Nuostabus lyg rytas
Susižavejai juk tu juo..
Jis švelniai glosto tavo plaukus
Meiliai žiūri i akis..
O tu – laiminga, užsimerkus
Eini, kur veda jis..
Bet aš žinau, jog tu pabusi,
Pramerksi kerinčias akis
Bet pas mane tu jau negrįši
Kaip iš stoties išvykęs traukinys….
Medžių lapai kaip varis paraudo,
visos gervės išskrido toli,
Išsiskyrėm…Ir nieko apkaltint
negaliu aš ir tu negali…
Išsiskyrėm… Pasakėm neverta to gailėt kas atgal nepareis,
o vis tiek man sapnuosis ne karta
mėnesienoj bendri vakarai.
štai dabar sunkūs debesys plaukia
atsisėdus prie lango liūdžiu,
o atrodo matau tavo plaukus, tavo sodrų balsą girdžiu…
Ir man noris mokytis, įdėti visą širdį į mokslo dienas
vien dėl to, kad tu negailėtum, jog dar taip neseniai mylėjai mane!
Tikėjau aš, kad sniegas baltas,
O žemės žmonės – mylintys, geri,
Tikėjau aš, kad tiktai ledas šaltas,
O saulės spinduliai šilti…
Bet supratau:
Ne toks jau sniegas baltas,
Jis turi purvinų dėmių,
Ir supratau –
Ne toks jau ledas šaltas,
Yra pasauly šaltesnių širdžių…