Kupoliavimas. Pievose renkami žolynai – kupolės. Iš jų pinami vainikai, buriama ateitis. Ateities spėjimui suskinama atskira puokštelė iš devynių žolynų, kurie renkami iš trijų vietų po tris, žengiant tris žingsnius vis kita kryptimi. Vainikai pinami tylomis. Vainikų gali būti net trys: vienas ant galvos – nešiojimui ir saugojimui – skaistos ir amžinybės simbolis; kitas leidimui pavandeniui – brandos simbolis ir trečiasis sudeginimui – tai jaunų dienų simbolis.
Kupolės iškėlimas. Ant aukštos, žolynais ir kaspinais papuoštos karties iškeliamas šventės ženklas – didelė žolynų puokštė-kupole.
Vartai. Pastatomi žolynais papuošti vartai, per kuriuos įžengiama į šventės erdvę. Rituališkai žengiantiems pro vartus, ant rankų pilamas vanduo apsiplovimui.
Apvaikščiojimai. Vakarėjant dainuojant lankomi rugiai, ąžuolas, ugnis-vanduo. Sakomos rugiams, ugniai, medžiui ir vandeniui pagerbti skirtos oracijos.
Laužas. Artėjant vidurnakčiui uždegamas laužas. Susibūrę aplink laužą dalyviai dainuoja, šoka, o jam baigiant degti šokinėja per ugnį.
Vainikų plukdymas. Deglais pasišviesdama eisena patraukia link vandens, kur bus plukdomi vainikai su uždegtomis žvakelėmis. Iš anksto kiekvienas šventės dalyvis turi pasiruošęs dvi kryžmai sukaltas lenteles, skirtas vainikui ir žvakelei pritvirtinti. Vainikų plukdymas – bene gražiausias šventės reginys, kuomet tamsiu upės ar ežero vandeniu plaukia mirgančios švieselės. Vaikinai čia gali parodyti savo išmonę ir mitrumą, stebėdami ar išgriebdami iš vandens nusižiūrėtus vainikus.
Paparčio žiedas. Tai pati sakraliausia apeiga, kurios negalima organizuoti, kadangi paparčio žiedo ieškoti einama po vieną. Nors, pasak kai kurių šaltinių, tie, kurie yra numatę tuoktis, gali eiti poromis. Galbūt galima skirti tam tikrą laiką, kurį vieni praleistų taip, kaip jiems pasiūlys širdis, o kiti susirinkę prie laužo pasėdėtų tylioje meditacijoje ar klausydamiesi giliaprasmių minčių bei pasakojimų. Netinka iš šios apeigos daryti linksmą pramogą- pavyzdžiui, paslėpti tariamą paparčio žiedą ir šūkaujant jo ieškoti, o kitiems vaizduoti baidykles.
Ugnies atnaujinimas. Prieš pat saulės patekėjimą tiktų rituališkai išpildyti Rasos šventės „formulę“- sena ugnis užgesinama švariu vandeniu ir šventu būdu įžiebiama nauja ugnis – t. y. šventinis aukuras gesinamas šaltinio vandeniu, o po to ugnis vėl įžiebiama trinties būdu arba skiltuvu
Saulės sutikimas. Nuo kalno žemyn leidžiamas degantis ratas. Dainuojamos apeiginės dainos.
Senos formos naikinimas. Iškelta ant aukštos karties sudeginama (arba skandinama) šiaudinė iškamša. Prausiamasi ryto rasoje.
Po prausimosi ar maudymosi rasoje, prie dar rusenančio laužo gera ramiai išgerti karštos arbatos, sutvarkyti aplinką ir neskubant dairytis namolio.
Ištrauka iš knygos: „Rėdos knyga“. Autorius: Aleksandras Žarskus