Viešpatie, kai esu alkanas, atsiųsk man tą, kuriam reikia maisto.
Kai esu ištroškęs, atsiųsk man tą, kuriam reikia vandens.
Kai man šalta, atsiųsk man tą, kurį reikia sušildyti.
Kai mane veria kančia, atsiųsk man tą, kuris ieško paguodos.
Kai mano kryžius tampa nepakeliamai sunkus, duok man ir kito kryžių, kad neščiau drauge su juo.
Kai lieku tuščiomis rankomis, atsiųsk man tą, kuris stokoja.
Kai man stinga laiko, atsiųsk man tą, kuriam tuo metu reikia pagalbos.
Kai netenku drąsos, atsiųsk man tą, kurį reikia padrąsinti.
Kai noriu būti suprastas, atsiųsk man tą, kuriam reikia, kad jį suprasčiau.
Kai noriu, kad kas nors manimi pasirūpintų, atsiųsk man tą, kuriuo galėčiau pats rūpintis.
Kai galvoju apie save, atgręžk mano mintis į kitus.
Tokia turėtu būti krikščionio malda… Kai kreipėmės į Dievą, neturėtume sakyti „Dieve, padėk man“ bet turime sakyti „Dangiškas Tėve, padėk mano broliui, sesei, kaimynui, tam vargšeliui benamiui, kuri šiandien mačiau sėdintį tarpuvartėje, padėk vaikams likusiems be tėvų, padėk visiems alkstantiems ir kenčiantiems, atimk, Dieve, iš manęs mano perteklių ir atiduok stokojantiems…
Ištrauka iš Bruno Ferrero knygos „Auksinių žuvelių paslaptis“