Jaunuolis, slapstydamasis nuo žiaurių priešų, atbėgo į vieną kaimą. Gyventojai jį maloniai priėmė ir paslėpė patikimoje vietoje. Kitą dieną pasirodė ir jo persekiotojai. Brovėsi į visus namus, išnaršė rūsius ir palėpes, galiausiai sušaukė visus kaimo gyventojus į aikštę.
– Sudeginsime kaimą ir nužudysime visus vyrus, jei iki rytojaus ryto neišduosite, kur slapstosi jaunuolis, – sušuko kareivių vadas.
Kaimo seniūnas, kankinamas dilemos, išduoti vaikiną ar leisti žudyti kaimo žmones, užsidarė savo kambaryje ir atsivertė Bibliją, tikėdamasis iki aušros rasti atsakymą. Paryčiui jo žvilgsnį patraukė jie žodžiai: „Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų.” Seniūnas užvertė Bibliją, pakvietė kareivius ir nurodė jiems vietą, kur buvo pasislėpęs jaunuolis.
Priešams išsivežus auką nužudyti, kaimo žmonės iškėlė šventę, nes seniūnas išgelbėjo jų gyvybes ir patį kaimą. Seniūnas šventėje nedalyvavo. Begalinio liūdesio prislėgtas sėdėjo užsidaręs savo kambaryje. Naktį pas jį atėjo angelas ir paklausė:
– Ką padarei?
– Išdaviau bėglį priešams, – atsakė seniūnas.
– Nežinai, kad išdavei Mesiją? – vėl paklausė angelas.
– Iš kur galėjau žinoti? – dar labiau sunerimo seniūnas.
Tada angelas tarė:
– Jei, užuot skaitęs Bibliją, būtum nuėjęs pas tą vaikiną ir pažvelgęs jam į akis, būtum supratęs.
Jei užuot skaitę savo knygas, Rašto aiškintojai ir fariziejai būtų iš tiesų pažvelgę į Jėzų…
Autorius: Bruno Ferrero.