Kartą atsiskyrėlis giraitėje pamatė vanagą. Paukštis į lizdą nešėsi gabalą mėsos: suplėšė jį nedideliais gabalėliais ir pradėjo maitinti sužeistą varnelę.
Atsiskyrėlis nusistebėjo, kad vanagas maitina mažąją varną, ir pagalvojo:
– Dievas man davė ženklą. Jis rūpinasi netgi maža sužeista varnele. Jis tiesiog išmokė plėšrų vanagą pamaitinti kitą padarėlį, likusį pasaulyje našlaičiu. Iš tikrųjų Dievas visiems savo kūriniams duoda tai, ko jiems reikia. O mes, priešingai, visą laiką tegalvojame apie save! Noriu liautis rūpinęsis savimi. Dievas leido man pamatyti, ką turiu daryti. Daugiau nesirūpinsiu maistu! Dievas neapleidžia jokio savo kūrinio – neapleis ir manęs.
Taip jis ir padarė. Atsisėdo giraitėje ir daugiau iš ten nesitraukė, tik meldėsi, meldėsi nieko daugiau neveikdamas. Taip prabuvo tris dienas ir tris naktis, be vandens lašo ir duonos kąsnio. Po trijų dienų atsiskyrėlis taip nusilpo, kad nebepajėgė net rankos pakelti.
Iš didelio silpnumo užsnūdo. Ir štai sapne pasirodė angelas. Suraukęs antakius jis tarė:
– Aišku, ženklas tikrai buvo tau. Tačiau tam, kad išmoktum elgtis kaip vanagas!
—
Jėzus paklausė:
– Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?
Įstatymo mokytojas atsakė:
– Tas, kuris parodė jam gailestingumą. Jėzus atsakė:
– Eik ir tu taip daryk! (Lk 10, 36-37)
Per daug lengvai norime atsidurti tarp tų, kurie gauna. Jėzui mes esame tie, kurie turi duoti.
Autorius: Bruno Ferrero