Trys uolūs jaunuoliai baigė studijas gerą vardą turinčioje mokykloje. Prieš išsiskirdami susitarė: keliaus po pasaulį, o susitikę lygiai po metų atsineš patį brangiausią dalyką, kurį bus suradę.
Pirmasis nedvejodamas išsiruošė ieškoti paties gražiausio, neįkainojamo brangakmenio. Perskrodė jūras ir dykumas, perkopė kalnus, aplankė daugybę miestų, kol jį surado: tai buvo pats įstabiausias kada nors žemėje spindėjęs deimantas. Grįžo į gimtinę laukti bičiulių.
Netrukus parsirado ir antrasis, vesdamas už rankos patrauklią, švelnių veido bruožų merginą.
– Užtikrinu tave, kad pasaulyje nėra nieko vertingesnio už du vienas kitą mylinčius žmones, – pasakė. Ėmė laukti trečiojo.
Prabėgo daug metų, kol šis sugrįžo. Jis buvo išvykęs ieškoti Dievo. Tarėsi su žymiausiais visų kraštų išminčiais, tačiau Dievo nesurado. Daug skaitė ir mokėsi, tačiau – bergždžios pastangos. Išsižadėjo visko ką turėjęs, bet Dievo taip ir neaptiko.
Vieną dieną leisgyvis nuo sukarto kelio krito ant ežero kranto į žolę. Smalsų jo žvilgsnį patraukė antis, nerimastingai ieškanti nendryne pasimetusių savo ančiukų. Vikrių mažylių buvo tiek daug, kad iki pat saulės laidos antis be poilsio nardė tarp meldų, kol surinko po sparnais visus iki paskutinio savo vaikus. Vyriškis nusišypsojo ir pasuko į tėviškę.
Kai bičiuliai jį išvydo, vienas jam parodė deimantą, kitas – merginą, kuri jau buvo tapusi jo žmona. Degdami nekantrumu, jo paklausė:
– O ką tu suradai brangaus? Turbūt ką nors neįtikėtino, jei sugaišai tiek metų. Tai matyti iš tavo pergalingos šypsenos…
– Aš ieškojau Dievo, – atsakė šis.
– Ir suradai Jį? – kvapą užgniaužė pirmieji.
– Aš supratau, kad tai Jis visą laiką ieškojo manęs.
Tau nereikia nieko daug daryti. Tik leiskis surandamas Dievo. Jis ieško tavęs.