Pats žodis „krikštyti“ originalo kalba reiškia „panardinti“ arba krikštyti (graikų k. βάπτιση – „panardinimas į vandenį“).
- Krikštas pripažįstamas visose krikščioniškose konfesijose, nors ir turi nevienodą reikšmę.
- Laiške Romiečiams sakoma, jog krikštijamasis miršta (yra panardinamas po vandeniu) drauge su Kristumi, kad su Juo prisikeltų amžinajam gyvenimui.
- Iki VI amžiaus suaugusiųjų žmonių paruošimas krikštui buvo vadinamas paskelbimu (išpažinimu) – žodiniu tikėjimo išpažinimo mokymu.
- Krikštą atlieka diakonas, kunigas arba vyskupas, kraštutiniu atveju krikštyti gali paprastas krikščionis.
- Vaikų krikštas bažnyčioje atsirado 252 metais, po Kartaginos bažnytinio susirinkimo. Tačiau jis prigijo ne iš karto; įsitvirtino tik VIII amžiuje. Prieš vaikų krikštą pasisakė net kai kurie vyskupai. Jie teigė, jog vaikai negali būti krikštijami, nes yra per maži, kad sąmoningai išpažintų nuodėmes ir tikėtų, nes dar nesupranta, kas yra blogis ir gėris bei negali sąmoningai pasirinkti Kritaus.
- Kiek pasaulyje yra pakrikštytų žmonių nežino niekas, tik Viešpats.
- Biblijoje nėra nei vieno žodžio apie vaikų arba kūdikių krikštą.
- Kartaginos susirinkimo (IV a.) 124 taisyklėje yra anatema (gr. Ανάθεμα – atskyrimas, pašalinimas – klaidatikių atskyrimas nuo krikščionių bendruomenės (bažnyčios), prakeikimas tiems, kurie atmeta būtinybę krikštyti kūdikius arba naujagimius.
- Ženevoje Pasaulinės Bažnyčių tarybos pastate galima pamatyti freską, nutapytą III amžiuje po Kristaus. Tai viena iš seniausių išlikusių freskų, kurioje vaizduojamas Kristus; freskoje Jis panardinamas į vandenį.
- Jonas Krikštytojas nemanė esąs vertas krikštyti Jėzų.
- Jėzus buvo pakrikštytas Jordano upėje.
- Izraelio šiaurės rytuose, Jordano upės vakariniame krante yra specialiai piligrimų krikštui skirta vieta. Ji vadinama „Yardenit“.
- Jordano upė išteka iš Hermono kalno, teka per Galilėjos ežerą (Kinereto ežeras) nesusimaišydamas su jo vandenimis, ir įteka į Negyvąją jūrą.
- Po krikšto Jėzus Kristus 40 dienų pasišalino į dykumą.
- Liuteronai, anglikonai, presbiterionai, menonitai ir kiti krikščionys pripažįsta įvairias krikšto formas (dažniausiai praktikuoja apšlakstymą). Tuo tarpu baptistai ir jiems giminingos konfesijos tikinčiuosius krikštija panardindami į vandenį.
- Jordanijos gyventojai teigia, jog tikroji Jėzaus krikšto vieta buvo Betanijoje, anapus Jordano, kuri yra rytiniame upės krante.
- Daugelį šimtmečių krikščionys buvo krikštijami panardinant. Tačiau XII amžiaus pradžioje katalikų bažnyčioje pirmenybę imta teikti apšlakstymui, nes ši krikšto forma yra patogesnė negu panardinimas.
- Kijevo Vladimiro sobore yra ikona, primenanti didžiąją 988 m. dieną, kai panardinat į vandenį buvo pakrikštytas kunigaikštis Vladimiras. Istorija vienareikšmiškai liudija, jog krikštas, panardinant į vandenį, buvo įprasta ir apaštalų, ir ankstyvosios bažnyčios praktika; tai buvo praktikuojama pirmaisiais šimtmečiais.
- XIV a. stačiatikių šventikus, kurie krikštijo tik apšlakstydami vandeniu, metropolitas Teognostas pavadino beveik eretikais.
- Biblijoje krikštas visuomet vykdavo tikėjimo pagrindu.
Įdomus istorinis faktas
1996 metais, atliekant archeologinius kasinėjimus išilgai rytinio Jordano upės kranto, tarptautinė mokslininkų grupė aptiko tikrąją Gelbėtojo krikšto vietą. Ši vieta yra Jordanijoje, netoli vietos, kur Jordanas įteka į Negyvąją jūrą – Betanijos slėnyje, prie Vadi-el‘-Harar (arabiškai – „čiurlenantis vanduo“) kaimelio. Krikšto vieta pasirodė esanti 40 metrų į rytus nuo dabartinio Jordano. Nuo V a. upė pakeitė vagą ir atsitraukė nuo krikšto vietos. Yra išlikęs seniausias įrodymas, kuris nurodo Kristaus krikšto vietą – tai Madaboje, šventojo Georgijaus (Jurgio) cerkvėje rasta VI a. mozaika, vaizduojanti senovės Palestinos žemėlapį.
Madabos žemėlapis – tai Madabos mieste (Jordanija) ant Georgijaus (Jurgio) cerkvės grindų mozaikos technika atliktas žemėlapis panò. Jame pavaizduotas seniausias Šventosios žemės žemėlapis. VI a. po Kr. Bizantijos meistrų sukurtas žemėlapis buvo rastas XIX a., statant šiuolaikinę cerkvę toje vietoje, kurioje stovėjo žymiai senesnė, imperatoriaus Justiniano dinastijos valdymo laikų cerkvė.
Kalbama, jog, remdamiesi būtent šiuo žemėlapiu, mokslininkai rado neginčijamą krikšto vietą – kvadratinį marmurinės graikiškos kolonos pamatą, kurios viršuje kažkada buvo kryžius – būtent ji buvo minima Bizantijos imperijos laikų piligrimų užrašuose, kaip Kristaus krikšto vieta. Taip pat mokslininkai surado į vandenį vedančius laiptus.
Parengta pagal bible-facts.ru