…siekti Dievo šlovės iš esmės tas pats, kas siekti džiaugsmo.
Jei su džiaugsmu gyvensite taip, kad kiti džiaugtųsi Dievu, gyvenimas bus sunkus, pavojai dideli, bet džiaugsmas begalinis.
O, kaip jis maldaudavo! Vaikų, paauglių, jaunuolių, sutuoktinių, vidutinio ir senyvo amžiaus žmonių – kiekvieno širdyje išdegindavo Kristaus perspėjimus ir maldavimus. Kiekvienai amžiaus grupei turėjo paruošęs istorijų, daugybę istorijų – apie šlovingus atsivertimus ir apie tai, kad, atsisakę tikėti, kai kurie tragiškai žūdavo. Tos istorijos retai apsieidavo be ašarų. Man, kaip berniukui, įdomiausias iš pavyzdžių, kurių griebdavosi įsiaudrinęs tėvas, buvo istorija apie senyvame amžiuje atsivertusi vyriškį. Bažnyčia meldėsi už jį dešimtmečius. Jis buvo kietas ir nepalaužiamas. Bet tąkart, kai pamokslavo mano tėvas, kažkodėl jis pasirodė. Pamaldų pabaigoje giedant himną, vyriškis visų nuostabai išėjo į priekį ir paėmė mano tėvą už rankos. Žmonėms išsiskirsčius jiedu atsisėdo pirmame bažnyčios suole. Dievas atvėrė to vyriškio širdį Kristaus Evangelijai, jis buvo išgelbėtas nuo savo nuodėmių ir gavo amžinąjį gyvenimą. Bet ašaros vis tiek riedėjo jo raukšlėtais skruostais ir jis nepaliaudamas vis kartojo: „Aš jį iššvaisčiau! Aš jį iššvaisčiau!“ O kokį poveikį tai darė man, kai girdėjau savo tėvą per ašaras pasakojant šią istoriją. Ši istorija apie senyvą vyriškį, raudojusį dėl iššvaistyto gyvenimo, mane jaudino labiau negu visos kitos istorijos apie jaunus žmones, kurie taip ir neatsivertę žūdavo automobilių avarijose. Tais ankstyvaisiais metais Dievas sužadino manyje baimę ir aistrą neiššvaistyti savo gyvenimo. Mintis sulaukti senyvo amžiaus ir per ašaras kartoti: „Aš jį iššvaisčiau! Aš jį iššvaisčiau!“ man kėlė siaubą.
Yra kūrinys ir Kūrėjas – daugiau nieko. Ir visą savo prasmę bei tikslą kūrinys gauna iš Dievo.
Dauguma filosofinių kalbų apie prasmę man atrodė gryna veidmainystė: universitete neigiu objektyvią reikšmę, o namuose (ir banke) jos reikalauju.
Gėrėjimasis Dievu – ne tik pirmenybė ar pasirinkimas, tai džiaugsminga mūsų pareiga ir turėtų būti vienintelė mūsų gyvenimo aistra.
…nes susižavėjimo Dievu džiaugsmui būdinga lietis per kraštus ir augti persiduodant kitiems. Iššvaistytas gyvenimas toks, kai nėra aistros, kad visur visų tautų džiaugsmui viešpatautų Dievas.
Šiais pliuralizmo laikais neužteks miglotai pakalbėti apie Dievo šlovę. Dievas be Kristaus – ne Dievas. Niekas kitas negali išgelbėti sielos ar jos patenkinti. Jei sekama kitais dievais, kad ir kaip jie vadintųsi ar kokia jų religija būtų, gyvenimas bus iššvaistytas. Dievas Kristuje – vienintelis tikras Dievas ir vienintelis kelias į džiaugsmą.
Jėzus yra tas lakmuso popierėlis, kuriuo patikrinamas visų žmonių ir religijų tikrumas. Jis aiškiai pasakė: „O kas niekina mane, niekina tų, kuris yra mane siuntęs“ (Lk 10,16). Kristų niekinantys žmonės ir religijos niekina ir Dievą. Ar kitose religijose pažįstamas tikrasis Dievas? Galima patikrinti. Ar jose neigiamas Jėzus kaip vienintelis nusidėjėlių gelbėtojas, kuris buvo nukryžiuotas ir Dievo prikeltas iš mirusiųjų? Jei neigiama, vadinasi, Dievas, kuris gelbėja, nepažįstamas.
…atraskite į Dievą sutelktą, Kristų aukštinančią, Biblija persmelktą savo gyvenimo aistrą ir ieškokite būdų, kaip ją atskleisti, ja gyventi ir dėl jos mirti.
Jis mus myli. Tik mylėti nereiškia mus aukštinti ar mums gyvenimą palengvinti. Mylėti, vadinasi, išmokyti mus džiaugtis Jį aukštinant, kad ir kiek mums tai atsieitų.
Jei mūsų gyvenimas ir mirtis neatskleidžia Jėzaus vertės ir puikumo, jis iššvaistytas.
…garbinti Kristų iš esmės yra Jį branginti.
Apaštalas kentėjo todėl, kad kartu su juo mes kuo aiškiau pamatytume, jog vienintelis tvarus mūsų turtas yra tik Dievas. Kai gyvenime netenkame visko, išskynus Dievų, ir tada tik dar labiau Juo pasikliaujame, tai yra laimėjimas ir Jo šlovinimas.
Meilė – ne tai, kad Kristus mus išaukština ar padaro gyvenimą lengvą. Mylėti, vadinasi, daryti tai, ką reikia, nors Jam, o dažnai ir mums, tai brangiai kainuoja, kad Jį aukštintume su džiaugsmu.
…krikščionio gyvenimas – tai kvietimas rizikuoti.
Dievas nežada tiek maisto, kad gyventume patogiai ir ramiai. Jis žada tiek, kad Juo tikėtumėte ir vykdytumėte Jo valią.
Atleidimo tikslas – susitikti su Dievu ir Tuo mėgautis.
…gyventi Dievo garbei reiškia gyventi tam, kad patys su džiaugsmu kitus džiugintume per Dievą.
Mes turėtume atspindėti Jį tokį, koks Jis yra iš tikrųjų. Bet ne tam, kad patys, kaip atvaizdo atspindėtojai pasirodytume, kokie mes nuostabūs, o tam, kad parodytume, koks Jis, kaip Kūrėjas, yra nuostabus.
Manyti, kad mūsų darbas pašlovins Dievą, kai žmonės nežino, jog mes krikščionys, yra tas pats, kas žavėtis paveikia televizijos reklama, kurioje taip ir neužsimenama apie produktą. Reklama gal ir paveiks žmones, bet jie nežinos, ką pirkti.
Daugumos netenkina jų gyvenimo vaisiai. Niekas taip nepatenkina Kristaus pasekėjų, kaip mestas Kristaus iššūkis dėl pasaulio, kurio Jis atėjo išpirkti. Šlovė, malonumai ir turtai tėra tik aiženos ir pelenai, palyginti su beribiu ir nuolatiniu džiaugsmu, kurį teikia darbas su Dievu įgyvendinant Jo amžinuosius sumanymus. Žmonės, kurie viską sudeda į Kristaus sumanymą, iš gyvenimo gauna patį saldžiausią ir neįkainojamą atlygį.
Mūsų tikslas — skleisti aistrą, kad visur visų tautų džiaugsmui per Jėzų Kristų viešpatautų Dievas.
Padėk mums suprasti, kad jei stengsimės apsaugoti savo turtus, užuot juos naudoję, kad parodytume, jog ne jie mūsų Dievas, mes iššvaistysime
savo gyvenimą, kad ir kaip gerai mums sektųsi.