Kaip bet kuris laikrodis padarytas pagal išradėjo schemą, taip ir mūsų visata, tas tiksliai suderintas kūrinys, turi savo didį Konstruktorių. Mes Jį vadiname Dievu. Šis vardas žinomas visai žmonijai. Mes jį tariame nuo pat kūdikystės. Biblija moko, kad Dievas, apie kurį kalbame, apie kurį giedame, iš kurio plūsta visos palaimos, yra tas Dievas, kuris sukūrė šį pasaulį ir mus jame apgyvendino.
Visatos tyrinėjimas mums būtų neįmanomas, jeigu ji nebūtų paklusni Dievo dėsniams.
Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin žymus JAV politikas, rašytojas, išradėjas, mokslininkas) yra pasakęs: „Juo ilgiau gyvenu, juo įtikinamesnius įrodymus randu, kad Dievas valdo žmonių likimus.“
Blezas Paskalis (Blaise Pascal, prancūzų filosofas, matematikas, fizikas) sakė: „Jei žmogus nėra sukurtas Dievui, kodėl tad jis laimingas tiktai Dieve? Jeigu žmogus sukurtas Dievui, kodėl tad jis Dievui priešinasi?“ Čia ir yra mūsų dilema.
Kiekvieno, kuris dabartiniu kritiniu pasaulio istorijos momentu klausia, koks yra Dievas, laukia paprastas atsakymas: Dievas yra toks, kaip Jėzus Kristus. Jėzus atėjo, kad žmonijai Dievą padarytų matomą ir pats taptų mūsų Gelbėtoju, o grįžęs į nematomą pasaulį Jis atsiuntė Šventąją Dvasią, kuri apsigyvena tikinčiuosiuose ir įgalina juos gyventi taip, kad Kristus taptų matomas netikinčiam pasauliui. Jeigu jūs visą gyvenimą girdėjote ir kalbėjote apie Dievą, bet laukiate, kad jums kas nors apie Jį paaiškintų, pirma negu jūs Juo, vien Juo patikėsite, tad imkit ir pažiūrėkit, kaip aiškiai Jį apibūdina Biblija.
Tai, kad žmonės nepažįsta Dievo ir atsisako Jam paklusti, yra visų mus varginančių problemų ir sunkumų priežastis. Žmonės nežino dieviškojo plano, ir tas nežinojimas stumia pasaulį į sumaištį. Mūsų sielas slegia nepakeliamai sunki našta, nes nenorime pažinti Dievo, Jo įstatymų ir jiems paklusti. Tad stenkimės sužinoti apie Jį viską, kas tik mums įmanoma.
Dievas apreiškia save Biblijoje šimtais būdų, ir jeigu skaitysime ją taip atidžiai
ir reguliariai, kaip skaitome kasdienius laikraščius, apie Dievą sužinosime tiek pat, kiek žinome apie naujausius sporto pranešimus arba politinius įvykius.
Čia, žemėje, asmenybę apribojame kūnu. Mūsų ribotas protas negali įsivaizduoti asmenybės be raumenų ir kaulų. Bet taip pat žinome, kad mūsų pačių asmenybė ne amžiams apvilkta kūnu, kuriame yra dabar. Žinome, jog mirties valandą mūsų asmenybė paliks kūną ir išeis jai paskirtu keliu. Visa tai žinome – ir vis dėlto mums sunku tai pripažinti.
Koks tai būtų mums visiems apreiškimas, jeigu suvoktume, kad asmenybė neturi sutapti su fizine būtybe! Dievas nesaistomas kūno, tačiau Jis yra Asmuo. Jis myli, atleidžia ir užjaučia, kai mus vargina rūpesčiai ir problemos.
Tik per Kristų žmogui įmanoma atnaujinti bendravimą su Dievu.
Yra tokių, kurie tvirtina, kad visi keliai veda pas Dievą. Tačiau Jėzus yra pasakęs: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane“ (Evangelija pagal Joną 14,6). Jis taip pat pasakė: „Aš esu vartai. Jei kas eis per Mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“ (Evangelija pagal Joną 10,9).
Jėzus Kristus prisiėmė bausmę sau ir tuo išgelbėjo žmogų. Dievas, kurį garbiname, tyras, šventas ir teisingas Dievas, atsiuntė mums savo vienturtį Sūnų, kad mums taptų įmanoma prisiartinti prie Jo. Tačiau jeigu mes atstumiame šią mums atsiųstą pagalbą, jeigu nepaklūstame Jo duotiems įstatymams, tada negalime šauktis ir Jo gailestingumo, kai mus užklumpa pelnyta bausmė.
Dievo meilės ir atleidimo pažadai tokie tikroviški, tokie teigiami ir tokie patikimi, kaip tik įmanoma žmonių kalba juos apibūdinti. Tačiau joks aprašymas iki galo neatskleis vandenyno grožio, kol patys jo nepamatysime. Lygiai taip yra ir su Dievo meile. Kol jūs iš tikrųjų jos nepriimsite, kol patys jos nepatirsite, kol iš tiesų nebūsite radę ramybės su Dievu, tol niekas jums negalės apsakyti Jo stebuklų.
Dievo meilė nėra tas dalykas, kurį įmanoma suvokti protu. Mūsų ribotas protas nesugeba suvokti tokios didybės. Jums sunku paaiškinti, kodėl juoda karvė, ėsdama žalią žolę, duoda balto pieno, nors ir geriate tą pieną kasdien ir juo maitinatės. Jūsų protas negali ištirti visų tų sudėtingų procesų, kurie vyksta, kai jūs žemėje pasėjate nedidelę plokščią sėklą, iš kurios išauga ilgas stiebas, o ant šio paskui noksta sultingi iš viršaus žali, o viduje raudoni arbūzai. Bet jūs su malonumu juos valgote ir džiaugiatės! Jūsų protas negali paaiškinti, kas yra elektra, kuri duoda jums šviesą, bet jūs žinote, kad ji yra ir kad jos dėka galite, pavyzdžiui, skaityti knygą.
Jūs turite priimti Dievą tikėjimu, tikėdami Jo Sūnų Jėzų Kristų. Kai tai įvyks, daugiau nebebus vietos abejonėms. Jums nebereikės abejoti, ar Dievas yra jūsų širdyje, ar ne, – jūs tiesiog tai žinosite.
Kaskart, kai manęs kas nors paklausia, iš kur žinau, kas yra Dievas ir koks Jis yra, prisimenu pasakojimą apie berniuką ir aitvarą. Buvo graži diena, labai tinkama laidyti aitvarus: pūtė gana smarkus vėjas, dangumi gindamas didelius debesis. Aitvaras kilo vis aukštyn ir galiausiai dingo debesyse.
– Ką čia veiki? – paklausė berniuką praeivis.
– Laidau aitvarą, – atsakė vaikas.
– Aitvarą? Iš kur žinai? Juk tu jo nematai.
– Iš tikrųjų jo nesimato, – atsakė berniukas, – bet visą laiką jaučiu timpčiojant virvutę, ir todėl esu tikras, kad aitvaras ten. Nepriimkite žmogaus žodžių už Dievo Žodį. Ieškokite Dievo dėl savęs pačių, ir iš nuostabaus, šilto sujudimo savo širdyje galėsite būti tikras, kad Jis yra čia.
Nes ne vien laisvės turėjimas teikia pasitenkinimo gyvenime – viskas priklauso nuo to, ką mes darome su savo laisve, kadangi vien tai nulemia, ar susitaikysime su savimi ir su Dievu, ar ne.
Mes visi pažįstame sąžiningų vyrų ir moterų, bet jie yra sąžiningi ne todėl, kad palys taip pasirinko, o todėl, kad neturėjo progos būti nesąžiningi. Visi esame sutikę žmonių, besididžiuojančių, kad jie geri, tačiau tik jų aplinka ir gyvenimo būdas neleidžia jiems būti blogiems.
Negalime manyti, jog atsispiriame pagundai, jeigu mums iš viso neteko su ja susidurti.
Esame išbandę daugybę priemonių, kad vėl susigrąžintume tą padėtį, kurią prarado Adomas. Išsilavinimu, filosofija, religija, valdžios numatytomis priemonėmis stengėmės nusimesti sugedimo ir nuodėmės jungą. Bandėme savo nuodėmės sugadintu protu daryti darbus, kuriuos pagal Dievo planą privalėjome atlikti turėdami aiškų suvokimą, duodamą tik iš aukščiau. Mūsų paskatos buvo geros ir kai kurie mūsų bandymai buvo verti pagyrimo, bet visi jie toli gražu nepasiekė tikslo. Visos mūsų žinios, visi išradimai, visi sumanymai ir ambicingi planai menkai tepastūmėjo mus pirmyn, ir mes vis iš naujo atsidurdavome toje vietoje, iš kur buvome pradėję judėti. Nes mes vis tebekartojame tą pačią klaidą, kurią darė ir Adomas – mes vis dar stengiamės tapti valdovais su savo pačių teisėmis ir savomis jėgomis, užuot paklusę Dievo įstatymams.
Iš begalinio gailestingumo Dievas atsiuntė mums savo Sūnų, kad parodytą mums išeitį iš mūsų vargo.
Nuo amžių pradžios iki mūsų laikų bedieviškas žmogaus veržimasis j valdžią, jo ryžtas išnaudoti laisvo pasirinkimo dovaną savanaudiškiems tikslams atvedė jį prie pražūties slenksčio. Daugelio civilizacijų nuolaužos ir griuvėsiai trūnija žemės paviršiuje – nebylus liudijimas, kad žmogus be Dievo nesugeba sukurti patvarios tvarkos pasaulyje.
Tie patys du keliai, kuriuos Dievas parodė Adomui, yra ir prieš mūsų akis. Mes vis dar turime laisvę rinktis. Gyvename malonės laiku, kai Dievas dar sulaiko bausmę, kurios esame teisėtai nusipelnę.
Nuodėmė neleidžia žmogui būti laimingam. Dėl nuodėmės žmogus niekaip nepajėgia pasiekti tos idealios padėties, kurios ilgisi. Bet koks planas, bet kokia visuomenės santvarka, kuriama žmogaus, galų gale pasmerkta žlugti Ir nugrimzta į užmarštį kadangi žmonių darbai atliekami vadovaujantis bedievyste ir neteisingumu.
Jūsų didžiausio nerimo ir baimės minutėmis, tomis akimirkomis, kai jaučiatės bejėgis prieš slegiančius įvykius, su kuriais negalite susitvarkyti, kai jus užvaldo neviltis ir nusiminimas, – būtent tada velnias stengiasi suduoti jums į pačią silpniausią vietą, kad pastūmėtų jus dar toliau tuo keliu, kuriuo pasuko Adomas. Šią pavojingą akimirką prisiminkite, kad Jėzus Kristus jūsų neapleido. Jis nepaliko jūsų be apsaugos. Kai Jis nugalėjo šėtoną gundymų valandą, Jis pažadėjo, kad ir jūs galėsite kasdien nugalėti gundytoją. „Jūs esate iš Dievo, vaikeliai, ir nugalėjote juos, nes tasai, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje” (Jono pirmas laiškas 4,4).
Kai išgirstu šiuolaikinio apsišvietusio žmogaus pašaipius samprotavimus, kad nėra realaus šėtono, valdančio minias piktųjų dvasių, visada prisimenu šį Alfredo J. Hugo (Hough) eilėraštį:
Nebetikim piktuoju Šiandien taip, kaip mūs tėvai,
Nes jį išvarėm lauk ir užsklendėm duris tvirtai.
Mes žemėj jo kanopų pėdsakų nematom jau,
šėtoniško kvatojimo negirdime daugiau.
Bet kas gi baimę sukelia, kas kasa mums duobes,
kas šalia Dievo grūdo sėja piktžoles gajas?
Taip, piktojo nėra, mes patikėjom tuo,
Tai kas gi šiandien tęsia pragaištingą darbą jo?
Jei nelabasis atgyveno, dingo praeity,
kieno tad piktas balsas girdisi arti, toli?
Kieno tą bjaurų veidą matome dažnai,
jei sakom, kad Šėtonas – prietarai, vieni niekai?
Iš kur tada tiek blogio žemėj, kad mums atsakys?
Kur smurto, neapykantos ir keršto priežastis?
Paskelbėme, kad piktojo, nėra, ir tikim tuo,
tačiau tamsybės darbus kas gi daro vietoj jo?
Kas gi iš tiesų atsakingas už niekšybes, terorą, ir mirties baimę – tai, ką matome ir apie ką nuolat girdime? Kaip galėtume paaiškinti kančias, kurias visi patiriame, jeigu blogis – jokia galinga jėga? Modernusis išsilavinimas iš tiesų aptemdė mums protą. Remdamiesi vadinamomis mokslinėmis išvadomis daugelis prarado supratimą apie antgamtines šėtono jėgas, o kiti, priešingai, net garbina jį. Nors šiuolaikinis žmogus linkęs atmesti šėtono egzistavimą, tai neprivers jo dingti iš tikrųjų.
Kai Martiną Liuterį kartą paklausė, kaip jis nugali velnią, jis atsakė maždaug taip: „Na, kai jis ateina ir pasibeldžia į mano širdies duris klausdamas, kas čia gyvena, prie durų prieina brangusis Viešpats Jėzus ir sako: „Čia gyveno Martynas Liuteris, bet jis išsikraustė. Dabar čia aš gyvenu.“ Kai velnias pamato vinių žymes Jo rankose ir randą Jo šone, jis deda į kojas.“
Kaip tie, kurie neigia šėtoną ir jo pagalbininkus, galėtų paaiškinti tą greitį, kokiu plinta blogis? Kaip jie paaiškintų tą nesuskaičiuojamą daugybę suklupimo akmenų, išbarstytų teisiųjų kelyje? Kaip jie užginčytų faktą, kad sugriauti ir pražudyti tereikia kelių sekundžių, o statymo ir atkūrimo darbas dažnai trunka labai ilgai?
Paleiskite melagingas kalbas, paskleiskite šmeižtą – ir žodžiai tarsi burtų paveikti pasieks tolimiausius kampus. Bet pasakykite tiesą, pasielkite kilniai ir sąžiningai – ir nematomos jėgos iškart imsis darbo bandydamos užgožti tą menką šviesos ir vilties spindulėlį.
Tai, ką matome čia, žemėje, – tai tik atspindys nuožmiausios kovos tarp gėrio ir blogio, vykstančios nematomame pasaulyje. Mes laikome savo planetą visatos centru ir pernelyg sureikšminame žemiškus įvykius. Mūsų kvailas išdidumas išauga tiek, kad pripažįstame ir skaitomės tik su tuo, kas prieinama mūsų žmogiškam akiračiui. Tačiau nepalyginamai didesnės kovos vyksta pasaulyje, kurio negalime matyti.
Šiuolaikinis žmogus džiaugiasi mąstydamas, kad jis „sukūrė“ radiją, televizorių ir kompiuterį, kad tapo įmanoma girdimus garsus ir matomus vaizdus išsiuntinėti po visatą, sukaupti ir išsaugoti neįsivaizduojamą daugybę duomenų. Bet tiesa ta, kad šios bangos, anksčiau žmogui nežinomos, egzistavo visuomet. Visatoje yra dar daug kur kas didesnių stebuklų, apie kuriuos žmogus galbūt niekada neturės nė menkiausio supratimo.
G. Kempbelas Morganas (G. Campbell Morgan, britų evangelistas, pamokslininkas, teologas) sako: „Mūsų nutolimas nuo Dievo – tai nesugebėjimas pažinti ir suvokti tai, kas arti. Tai neregio negebėjimas matyti kabančio priešais jį paveikslo grožį. Tai kurčiojo nušalinimas nuo nuostabių simfonijos garsų, kurie jį supa. Tai žmogaus nepajėgumas pajusti tą gyvybės judėjimą, kurio sūkuryje jis gyvena.“
Jeigu patiriame likimo smūgius ar esame ištikti ligos, jei kenčiame dėl mūsų pačių nuodėmių pasekmių, mes iškart priekaištaujame Dievui. Mes kantriai ir atidžiai taisome savo televizorius, jeigu jie nerodo to, ko norime, tačiau tuojau pat murmame prieš Dievą ir Jo pasaulį, jeigu matome iškreiptą jo vaizdą.
Blogis mumyse, mūsų iškreiptos sielos trukdo mums pamatyti ir pažinti tobulą. Dievo pasaulį. Mūsų nuodėmė padaro vaizdą neaiškų ir neleidžia mums tapti tyrais Dievo vaikais, užuot buvus blogio vaikais. Apaštalas Paulius kalbėjo mūsų visų vardu, kai sakė: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Laiškas romiečiams 7,19). Paulius pažino grėsmingą priešą, galingą žmonijos priešininką, ir sušuko: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (Laiškas romiečiams 7,24 – 25).
Tačiau pirmiausia jums reikia atgailauti, paklusti ir atiduoti savo širdį bei gyvenimą Kristui. Leiskite Jam atleisti jūsų praeities nuodėmes, ir Jis priims jus į savo šeimą. Jis atves jus prie židinio, ir jūs pajusite liepsnos šilumą. Jei dabar esate vienišas, maldauju jus, ateikite pas Kristų ir pažinkite tą draugystę, kurią suteikia Jis!
Jūs norite, kad ateitų kas nors ir tvirta ranka padėtų nusišluostyti ašaras, grąžintų šypseną ir suteiktų džiaugsmo jūsų sielvarte. Būtent Jėzus gali tai padaryti. Biblija sako: „Paveskite Jam visus savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi“ (Petro pirmas laiškas 5,7). Dievas myli savo vaikus. Jei esate pasirengęs Juo pasitikėti ir atiduoti save Jam, Jis palengvins jūsų sielvartą.
Galbūt jūs prisimenate tą laiką, kai įtikėję radote džiaugsmą ir ramybę su Dievu. Jūs patyrėte Dievo vaikų malonų draugiškumą. Jūs išgyvenote laimę ir pasitenkinimą būdami su Kristumi, bet tada nusidėjote. Jus pasitraukėte iš Kristaus artumos ir pajutote, kad užėjo naktis. Jūs nebeturite nei krikščionių draugystės, nei sulaukiate, draugiškumo iš nusidėjėlių ir neabejotinai nebeturite bendrystės su Kristumi. Turbūt nėra kito tokio kartaus vienišumo, kaip atsimetusio krikščionio vienišumas.
Tačiau ir jums yra atleidimas. Jei išpažinsite savo nuodėmes ir jų atsisakysite, jūsų draugystė su Kristumi bus atkurta. „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų muš nuo visų nedorybių“ (Jono pirmas laiškas 1,9).
Yra tūkstančiai vienišų žmonių mieste ir kaime, kurie nešioja sunkias ir varginančias širdgėlos, susirūpinimo, skausmo ir nusivylimo naštas, tačiau vienišiausią iš visų yra siela žmogaus, kurio gyvenimas yra įklimpęs nuodėmėje. Noriu pasakyti jums, kad kiekviena nuodėmė, kuriai jūs sąmoningai pasiduodate, labai pagilina jūsų vienišumą. O sendami jūs darysitės vis vienišesni. Maldauju jus, ateikite prie kryžiaus ir išpažinkite, kad esate nusidėjėlis, atsisakykite savo nuodėmių!
Kristus suteiks jums jėgų nugalėti visas nuodėmes ir jūsų gyvenimo įpročius. Jis gali sutraukyti nuodėmės virves, pančius ir grandines, bet visų pirmą jums reikia atgailauti, išpažinti nuodėmes, prisiimti atsakomybę ir pasiduoti Kristui. Tai galite padaryti tiesiog dabar, šią akimirką. Tada pažinsite Kristaus ramybę, džiaugsmą ir Jo draugystę.
Pragaras iš esmės yra atskyrimas nuo Dievo. Pragaras yra vienišiausia vieta visatoje. Jėzus kentė tas baisias kančias už jus, jūsų vietoje. Dabar Dievas sako: „Atgailaukite, tikėkite Kristų, priimkite Kristų, ir jūs niekada nepatirsite pragaro sielvarto bei vienišumo ir baisių kančių.“
„Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties, vardo, bus išgelbėtas“ (Laiškas romiečiams 10,13).
PASAKYTA, kad visas gyvenimas yra pasiruošimas mirčiai. Psalmininkas sako: „Koks žmogus gali gyventi ir niekada nemirti?“ (Psalmė 89, 49).
Mes bandėme pakeisti pasaulį ir jį valdančius dėsnius pasitelkę žinias, mokslą, išradimus, filosofiją ir materialistinį mąstymą. Stengėmės užkelti ant sosto netikrus dievus, pinigus, šlovę ir žmogiškąją išmintį, tačiau kad ir ką bandytume daryti, galutinis rezultatas tas pats: „Žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“ (Laiškas hebrajams 9, 27).
Lemiamas klausimas yra ne tas, kaip ir kada mirsime, bet šis: kur eisime, kai būsime mirę.
Beveik visi žmonės, kurie dabar gyvena, po šimto metų bus mirę. Jų kūnai nieko nebejaus. O kaipgi jų sielos – esminė ir amžina jų gyvenimo dalis? Čia ir slypi paslaptis. Kur išeina tas išnykęs Kažkas?
Biblija teigia, kad iš tikrųjų yra dvi mirtys: viena fizinė, kita amžina. Jėzus Kristus įspėjo, kad antrosios mirties reikia bijoti kur kas labiau negu pirmosios fizinės mirties. Jis apibūdino antrąją mirtį kaip pragarą, kuris yra amžinas atskyrimas nuo Dievo. Jis nurodė, kad kūno mirtis yta niekas, palyginus su sąmoningai išgyvenamu nesibaigiančiu atskyrimu nuo Dievo.
Paskutinieji mirštančių krikščionių žodžiai yra puiki tyrimų medžiaga tiems, kurie ieško tiesos apie mirtį.
Metju Henris (Matthew Henry): „Nuodėmė yra karti. Aš garbinu Dievą, kad Jis man duoda vidinę stiprybę.“
Martynas Liuteris (Luther): „Mūsų Dievas yra Dievas, iš kurio ateina išgelbėjimas. Dievas yra Viešpats, per kurį esame išgelbėti nuo mirties.“
Džonas Noksas (John Knox): „Gyvenkite Kristuje, gyvenkite Kristuje, o kūnui nereikia bijoti mirties.“
Džonas Ves lis (John Wesley): „Užvis geriausias dalykas: Dievas yra su mumis. Likit sveiki! Likit sveiki!“
Ričardas Baksteris (Richard Baxter): „Man skauda, bet aš turiu ramybę. Turiu ramybę.“
Misionierius Viljamas Keris (William Carey): „Kai aš būsiu išėjęs, kalbėkite mažiau apie dr. Kerį, o daugiau apie dr. Kerio Išganytoją.“
Adoniramas Džadsonas (Judson): „Nesu pavargęs nuo savo darbo, nesu pavargęs ir nuo pasaulio, bet jeigu Kristus kviečia mane namo, noriu eiti kaip linksmas berniukas, skubantis iš mokyklos namo.“
Dvaitas Mudis (Dwight L. Moody): „Tai mano triumfas, tai mano karūnavimo diena! Tai nuostabu!“
Biblija moko, kad jūs turite nemirtingą sielą. Jūsų siela yra amžina ir gyvens amžinai. Kitaip tariant, jūsų tikrasis „aš“, ta dalis jūsų esybės, kuri mąsto, jaučia, svajoja, siekia, jūsų asmenybė – ji niekada nemirs. Biblija moko, kad jūsų siela visą laiką gyvens vienoje iš dviejų vietų – danguje arba pragare. Jeigu jūs nesate krikščionis, nesate atgimęs, tada, kaip moko Biblija, jūsų siela eis tiesiai į vietą, kurią Jėzus Kristus vadina pragaru, ir ten ji lauks Dievo teismo.
Ar mylintis Dievas nusiųs žmogų į pragarą? Atsakymas skamba: taip! Tačiau tenai Jis nesiunčia savavališkai. Žmogus pats save pasmerkia, jeigu atmeta Dievo išgelbėjimo kelių. Iš meilės ir malonės Dievas siūlo žmogui išgelbėjimo ir atpirkimo, vilties ir dangiško gėrio nuojautos kelią. Bet žmogus dėl savo aklumo, beprotybės, užsispyrimo, pasipūtimo ir potraukio prie nuodėmingų malonumų atmeta tiesų Dievo kelią, kuris apsaugotų nuo amžino pasmerkimo kančių.
Įsivaizduokime, kad aš sergu ir pasikviečiu gydytojų. Jis atvyksta ir išrašo man vaistų. Bet aš apsigalvoju ir nutariu ignoruoti jo patarimus ir vaistų negerti. Kai po keleto dienų jis vėl apsilanko, tikriausiai pamato, kad mano būklė žymiai pablogėjo. Ar aš galiu dėl to priekaištauti gydytojui ir suversti atsakomybę jam? Jis išrašė receptų, paskyrė man vaistus. Bet aš atsisakiau juos vartoti!
Lygiai taip pat Dievas paskiria žmonijai vaistą nuo jos blogybių. Tas vaistas – tai mūsų asmeniškas tikėjimas ir atsidavimas Jėzui Kristui. Bet jei mes sąmoningai vengiame vartoti tą vaistą, tada turime prisiimti pasekmes. Tada negalime suversti atsakomybės Dievui. Argi tai Jo kaltė, jeigu mes atmetame vaistą?
Jei žmogus atsisako tikėti gyvenimu po mirties – tuo, kad galima pasiekti Dangų ir išvengti pragaro, jeigu jis atsisako tikėti tuo, ką Dievas savo Žodyje sako apie dangų ir pragarą, – tada busimajame gyvenime jo laukia nemalonus atsibudimas. Jis suvoks, kad suklydo – kad jis viską prarado!
Mirtis yra reiškinys, kuris kiekvienam žmogui atrodo nenatūralus, jeigu tai paliečia jį patį, bet visiškai natūralus, jeigu kalbama apie kitus. Mirtis sulygina visus žmones. Ji atima iš turtuolio jo milijonus, o iš elgetos – jo skarmalus. Ji atšaldo godumą ir nuslopina aistros liepsnas. Visi norėtų ją ignoruoti, tačiau visi turės su ja susidurti – kunigaikštis ir valstietis, kvailys ir filosofas, žmogžudys ir šventasis. Mirtis nepripažįsta nei amžiaus ribų, nei klasinės priklausomybės. Jos bijo visi žmonės.
Daugelis klausia: „Tad kurgi yra dangus?“ Šventasis Raštas neatskleidžia, kur yra dangus. Iš tiesų tai nėra taip svarbu. Lemiamas dalykas yra tas, kad dangus egzistuoja ir kad tenai bus Kristus, kuris pasveikins mus, kai ten nueisime.
Mokslininkas Izaokas Niutonas, jau būdamas garbaus amžiaus, atsakė žmogui, gyrusiam jo išmintį: „Aš esu lyg vaikas ant jūros kranto, kuris čia randa akmenėlį, ten – kriauklę, bet didysis tiesos vandenynas vis dar plyti prieš mane.“ O išradėjas Tomas Edisonas kartą pasakė: „Aš nežinau nė milijoninės procento dalies apie ką nors.“
Daugybė Dievo slėpinių, tokių kaip dvasinės kančios, išbandymai, nusivylimai, sielvartas ir Dievo tylėjimas mums kenčiant, – visa tai paaiškės danguje.
Tačiau, kaip kažkas yra pasakęs, „nuodėmė gali atitraukti tave nuo Biblijos – arba Biblija gali sulaikyti tave nuo nuodėmės“.
Įsivaizduokite, kad aš, eidamas kur nors, užlipčiau ant skruzdėlyno. Galėčiau pasilenkti ir sakyti skruzdėlėms: „Man labai gaila, kad užlipau ant jūsų skruzdėlyno ir sugrioviau jūsų namą. Viskas susimaišė, bet labai norėčiau pasakyti, kad jūs man rūpite, kad aš visai nenorėjau taip padaryti ir labai norėčiau jums padėti.“
Bet jūs sakysite: „Tai beprasmiška ir neįmanoma, skruzdės negali suprasti jūsų kalbos!“ Taip ir yra. O kaip būtų gerai, kad aš kelioms minutėms galėčiau tapti skruzde ir pasakyti jų kalba, kad jos man rūpi!
Štai taip ir pasielgė Kristus. Jis atėjo, kad apreikštų žmonėms Dievą. Jis mūsų kalba pasakė mums, jog Dievas mus myli ir domisi mūsų gyvenimu. Jis mums papasakojo apie Dievo gailestingumų, kantrybę ir malonę. Jis pažadėjo mums amžinąjį gyvenimą.
Daug žmonių sako: „Argi negaliu būti išgelbėtas, gyvendamas pagal „Auksinę taisyklę“? Arba sekdamas Jėzaus nurodymais? Arba gyvendamas taip, kaip Kristus mokė?“ Net jei ir galėtume būti išgelbėti gyvendami taip, kaip Kristus mokė, mes vis tiek dar būtume nusidėjėliai. Mes vis tiek sukluptume, nes dar niekam nepavyko visą gyvenimą – nuo gimimo iki mirties – gyventi taip, kaip Kristus mokė. Mes suklumpame, nusikalstame, nepaklūstame, nusidedame. Tad ką darysime su tomis nuodėmėmis? Vienintelis dalykas, kurį galime padaryti, – tai atnešti jas prie kryžiaus ir rasti atleidimą.
Jūsų „aš“ turi būti prikaltas prie kryžiaus. Daugelis mūsų galėtų pritarti vienai jaunai moteriai, kuri parašė taip: „Bet man ant kryžiaus kaboti nelengva.“ Niekam iš mūsų nelengva. Mūsų pagrindinis troškimas turėtų būti – patikti Kristui. Tai ir būtų visiškas atsidavimas.
Atsigręžimas yra toks paprastas, kad ir vaikas gali atsigręžti, bet kartu ir toks gilus, kad teologai per visą istoriją tyrinėja jo prasmės gelmes. Dievas davė mums tokį paprastą išgelbėjimo kelią, kad „ir paikieji nepaklys jame“ (Izaijo 35,8 – A. Jurėno vert.). Niekam nebus uždarytas įėjimas į Dievo karalystę dėl to, kad žmogus nesugebėjo suprasti šio kelio. Turtingas ar vargšas, protingas ar paprastas – visi gali atsigręžti.
Kai atsigręždami stovite kryžiaus papėdėje, šventoji Dvasia įgalina jus suvokti, jog esate nusidėjėlis. Ji nukreipia jūsų tikėjimą į Kristų, kuris mirė jūsų vietoje. Jūs atveriate savo širdį ir leidžiate Jam įeiti. Tikėjimu atiduodate Jam savo gyvenimą, atsižadėdami visų nuodėmių. Būtent tą akimirką šventoji Dvasia padaro tą gimimo iš naujo stebuklą. Jūs iš tikrųjų tampate moraliai nauja būtybe. Įvyksta tarsi dieviškosios prigimties persodinimas, ir jūs tampate dieviškojo gyvenimo dalininku. Jėzus Kristus per Dievo Dvasią apsigyvena jūsų širdyje.
Nuodėmė padaroma, kai nesivadovaujama jokiu autoritetu ir neigiama bet kokia atsakomybė Dievui.
Nuodėmė pažeidė mūsų santykius su Dievu, o to pasekmė – sugadinti mūsų santykiai vieno su kitu ir netgi paties žmogaus su savimi.
Jėzus Kristus atėjo pas mus su meilės ir užuojautos pilna širdimi, bet Jis iškart pradėjo aiškiai ir nedviprasmiškai kalbėti ir apie žmogaus kaltę bei nuodėmę. Jis kvietė žmones pripažinti savo kaltę ir nusigręžti nuo bedievystės. Jis sakė, kad atgaila turi įvykti pirmiau, negu Jis išlies savo meilę, gailestingumą ir atleidimą žmonėms. Kristus atsisakė užglaistyti nedorovingumu. Jis reikalavo, kad žmonės pasiryžtų visiškai nusigręžti nuo nuodėmės.
Bet ir čia neapsieinama be meilės principo: nes jeigu jūs iš tiesų visa širdimi pamilsite Jėzų Kristų, jums nebebus gaila to, ką Jis atmeta arba ko nekenčia. Jūs atsisakysite visų save gyvenimo nuodėmių, jeigu visiškai atsiduosite Jam tikėjimu.
Jėzus Kristus pasakė, kad nepriklausomai nuo to, ar žmonės žūsta dėl prievartos, nelaimingo atsitikimo, ar miršta natūralia mirtimi, visų jų likimas toks pat, jeigu jie neatsigręžė į Dievą atgailaudami. O kol tai nepadaryta, tikėjimas visiškai neįmanomas. Dievo malonės tai neapriboja, bet atgaila Dievo malonei atveria kelią.
Išganymas, atleidimas ir išteisinimas pagrįsti išimtinai atperkamąja Jėzaus Kristaus auka. Tačiau tam, kad Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus taptų veiksminga atskiram žmogui, jis turi atgailauti dėl nuodėmių ir tikėjimu priimti Kristų.
Yra šimtai žmonių, kurių vardai įrašyti bažnytiniuose sąrašuose. Jie lanko bažnyčią, kai jiems tai patogu. Jie aukoja pinigus bažnyčiai ir palaiko jos veiklą. Jie spaudžia ranką pastoriui po pamaldų ir giria jo pamokslą. Jie gali kalbėti krikščioniškai, o daugelis jų cituoja ištisas ištraukas iš šventojo Rašto, bet iš tikrųjų jie nėra išgyvenę tikrojo atgimimo. Jie užima labai neapibrėžtą padėtį, kalbant apie krikščionišką tikėjimą. Jie kreipiasi į Dievą ir meldžiasi Jam, jeigu patenka į bėdą, bet visą likusį laiką apie Jį negalvoja.
Šventajame Rašte nėra nė vienos eilutės, kuri teigtų, kad jūs galite būti krikščionis ir tuo pačiu metu gyventi gyvenimą, koks tik jums patinka.
Mes rodome pirštais į pagonis ir senovės stabmeldžius, nors vienintelis skirtumas tarp mūsų ir jų yra tas, kad mūsų stabai padaryti iš spindinčio chromuoto plieno, aprūpinti termostatais ir vėsinimo įrenginiais. Mes garbiname daiktus, statusą, reputaciją, populiarumą, pinigus, saugumą. Tačiau viskas, kas įsiterpia tarp mūsų ir Dievo, yra stabmeldystė!
Nesakykite: „Aš atsisakysiu kai kurių nuodėmių, bet kitas pasiliksiu. Atiduosiu dalį gyvenimo Kristui, o likusių gyvensiu pagal savo norus.“ Jėzus Kristus reikalauja šimtaprocentinio atsidavimo, ir už jį Jis atlygins šimteriopai.
Koks skirtumas tarp Mozės sprendimo ir įžymaus rašytojo Gamalielio Bredfordo (Gamaliel Bradford) išvadų, kuris gyvenimo pabaigoje sakė: „Aš nedrįstu skaityti Naujojo Testamento, nes bijau abejonių, nerimo ir baimės audros, kadangi pasirinkau gyvenime klaidingą kelią ir tapau aiškaus ir paprasto Dievo kelio išdaviku.“
Visame pasaulyje žmonės kankina save, rengiasi keistais rūbais, žaloja savo kūnus, atsisako būtiniausių gyvenime dalykų, daug laiko praleidžia melsdamiesi ir aukodamiesi, taip stengdamiesi padaryti save priimtinus Dievui. Visa tai galbūt gerai, bet svarbiausia, ką, galime padaryti, kad patiktume Dievui, – tai tikėti Juo.
Tarkime, kad aš važiuoju 50 mylių per valandą greičiu ir privažiuoju kalvos papėdę. Ar man reikia tuojau stabdyti mašiną, išlipti ir kopti į kalvos viršūnę, kad įsitikinčiau, jog kelias tęsiasi ir už kalvos? Ne, aš taip nedarysiu. Aš pasitikiu tos šalies, kurioje esu, kelių valdyba. Aš tęsiu savo kelionę norimu greičiu, tvirtai įsitikinęs, kad kelias veda toliau, nors aš negaliu jo matyti. Aš tai priimu tikėjimu. Lygiai taip yra ir su išgelbstinčiu tikėjimu Kristumi!
Dievas nereikalauja to, kas neįmanoma. Dievas nereikalauja, kad jūs darytumėte šuolį į nežinią, kai kalbama apie atsivertimą. Tikėjimas Kristumi pagrįstas geriausiu liudijimu pasaulyje – Biblija. Net jei ne viską joje suprantate, priimkite ją kaip patikimą, nes ji yra Dievo Žodis.
Galima turėti proto įsitikinimą, turėti sujaudintus jausmus ir vis dėlto nebūti iš tikrųjų atsigręžusiam į Kristų. „Tikėjimas be darbų negyvas“ (Jokūbo laiškas 2, 20).
Prieš keletą metų girdėjau apie vieną žmogų, kuris pirmyn ir atgal stūmė karutį lynu, ištemptu virš Niagaros krioklio. Tūkstančiai žmonių lydėjo jį nuostabos šūksniais. Jis įkėlė į karutį dviejų centnerių maišą su smėliu ir pervažiavo lynu į vieną ir kitą pusę. Po to jis kreipėsi į minią, ir paklausė: „Kas iš jūsų tiki, kad aš galiu pervežti šiame karutyje žmogų?“ Visi šaukė susižavėję, nes visi manė tai esant įmanoma. Vienas žmogus, stovėjęs priekyje, tvirtino tai garsiau už kitus. Tada akrobatas jį pakvietė: „Sėskitės, dabar jūsų eilė!“ Kad būtumėte matę, kaip tas žmogus išsigando! Jis sakė, kad tiki, galbūt ir manė, kad tiki, bet iš tikrųjų jis netikėjo, jog tai įmanoma, ir nesutiko sėsti į karutį. Lygiai taip pat ir su Kristumi. Yra daug žmonių, sakančių, kad tiki Juo, kad seka Jį. Bet jie niekada nesisėstų į karutį. Jie niekada neatsidavė ir visiškai, šimtu procentų, nepakluso Jėzui Kristui.
Yra žmonių, kurie klausia: „Kiek to tikėjimo reikia?“ Jėzus sakė, kad tikėjimo pakanka kaip „garstyčių grūdelio“. Kiti klausia: „Koks turi būti tikėjimas?“ Tikėjimas nebūna kokios nors ypatingos rūšies. Iš esmės tikėjimas yra tiktai vienas. Svarbu, kas yra tikėjimo objektas. Kas yra jūsų tikėjimo objektas? Jūsų tikėjimo objektas turi būti Kristus. Tikėjimas ne apeigomis, tikėjimas ne aukomis arba morale, arba pačiu savimi – tikėjimas ne kuo kitu, o tiktai Kristumi!
Biblija nekviečia jūsų tikėti kažkuo, kas nėra įtikima. Ji kviečia tikėti istoriniu faktu, kuris iš tikrųjų pranoksta visą istoriją. Biblija kviečia jus tikėti, kad šis Kristaus darbas, padarytas dėl nuodėmės ir dėl nusidėjėlių, yra veiksmingas visuose, kurie išdrįsta patikėti Jam savo sielas. Pasitikėti Juo savo amžinam išgelbėjimui – vadinasi, pasitikėti faktu.
Gelbstintis tikėjimas apima ir jausmus, bet ne jie mus išgelbėja. Kad ir kokį jausmą išgyventume, jis bus tiktai gelbstinčio tikėjimo išdava.
Kai aš suvokiu, kad Kristus savo mirtimi iškovojo pergalę prieš mirtį ir nuodėmę, tada prarandu mirties baimę. Biblija sako: „Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė, idant mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Laiškas hebrajams 2,14–15).
Tačiau ir vėl sakau, kad mus gelbsti ne drąsos ir pasitikėjimo jausmas, bet gelbsti mūsų tikėjimas, o drąsa ir pasitikėjimas yra tiktai mūsų tikėjimo Kristumi vaisius. Nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo Jonui knygos mums liepiama bijoti Viešpaties. Viešpaties baimė pastato visas kitas baimes į jų tikrąją vietą.
Ir kaltės, ir nuodėmės jausmas yra tas pats dalykas. Jis ne tik pasako jums, panašiai kaip skausmo pojūtis, kad esate patekę į bėdą, bet gali, kaip ir skausmas, sulaikyti jus nuo bėdos. Tas, kuris nejaučia skausmo, gali laikyti ranką virš liepsnos ir nieko nejausti.
Biblija moko, kad Kristus apvalo ir išlaisvina sąžinę. Yra pasakyta: „…nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui“ (Laiškas hebrajams 9,14).
Turėti apvalytą nuo kaltės sąžinę ir būti laisvam nuo pastovaus sąžinės graužimo – tai irgi išgyvenimas. Bet ne sąžinės apvalymas gelbsti jus, gelbsti tik tikėjimas Kristumi, o švari sąžinė yra teisingų santykių su Dievu pasekmė.
Leiskite tam proto tikėjimui, tam tikėjimui faktu, kurį jūs galbūt jau turite, vesti jus j visišką pasidavimą Kristui. Rimtai trokškite išgelbėjimo, ir tada pagal Dievo Žodį jūs tapsite Dievo vaiku. „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą“ (Evangelija pagal Joną 1, 12).
Vienas poetas yra pasakęs taip: „Šėtonas sudreba pamatęs, kaip silpniausias iš šventųjų atsiklaupia prieš Kristų.“
Kartą vaikas, žaisdamas su labai brangia vaza, įkišo į ją ranką ir nebegalėjo ištraukti. Tėvas stengėsi jam padėti, bet veltui. Tėvai jau norėjo sudaužyti vazą, bet tada tėvas pasakė: „Sūneli, pabandyk dar kartą. Atgniaužk kumštį ir atpalaiduok pirštus taip, kaip aš tau rodau, ir dar kartą pabandyk ištraukti ranką. Tėvų nuostabai vaikas paprieštaravo: „Tėti, aš negaliu atgniaužti pirštų, nes išmesiu savo pinigėlį.“ Galite pasijuokti, bet tūkstančiai mūsų panašūs į šį berniuką. Mes taip susirūpinę, kad išlaikytume nieko vertą pasaulio pinigėlį, kad negalime priimti išlaisvinimo. Maldauju jus, išmeskite tą varioką, kurį laikote savo širdyje. Pasiduokite! Pakluskite Dievui. Leiskite Jam vadovauti jūsų gyvenimui.
Kad ir kokie būtų mūsų sunkumai, kad ir kokioje padėtyje atsidurtume, prisiminkime: „Jėzus yra nugalėtojas!“ Šį teiginį mėgo kartoti Kornelija ten Bom (olandė Cornelia ten Boom per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjo žydus ir už tai buvo nacių įkalinta; po karo kaip misionierė aplankė daugybę šalių. Parašė keletą knygų).
Didelės įmonės kurjeriui neduodama veikimo laisvės. Tarkim, vienintelė jo pareiga – nunešti laišką, kurį parašė jo įstaiga, asmeniui, kuriam laiškas adresuotas. Galbūt kurjeriui tai nepatinka. Galbūt laiške yra gavėjui nemalonių ar liūdnų žinių. Tačiau kurjeris negali pakeliui sustoti, atplėšti voką ir pakeisti laiško turinį. Jo pareiga – tik perduoti žinią. Mes, krikščionys, turime Dievo Žodį. Mūsų Viešpats prisakė mums: „Eikite ir neškite šią žinią merdinčiam pasauliui.“
Svarbu ne tai, kaip mes tai darome, o nuoširdumas ir gilumas tų ketinimų, kurių vedami mes tai darome.
Dr. Luisas Evansas sakė: „Evangelija duodama dovanai, bet reikalingi pinigai pagaminti indams, kuriuose galima nešti išgelbėjimo vandenį.“
Pamaldų lankymas ir aktyvus dalyvavimas bažnyčios veikloje yra neatskiriama krikščionio gyvenimo dalis. Bet, kaip žinome, darbas dėl pragyvenimo, pareigos namiškiams, kasdienybės rutina – visa tai yra musų tikėjimo ir musų gyvenimo su Kristumi tikrumo išbandymas.
Taurė šalto vandens gali būti duodama po Evangelijos skelbimo, kartais prieš skelbiant, bet niekada negali būti duodama vietoj Evangelijos.
Krikščionys visų pirma turėtų suprasti, kad mes ateiname į gyvenimą tuščiomis rankomis ir tokiomis pat tuščiomis išeiname. Faktiškai šiame kelyje mes nieko negalime laikyti savo nuosavybe – nei turto, nei kokio nors žmogaus. Viską valdo Dievas, o mes per savo trumpą gyvenimą žemėje esame tik Jo turto ūkvedžiai. Viskas, ką matome aplink save ir laikome savo turtu, yra mums Dievo paskolinta, o kai užmirštame šią tiesą, tampame godūs ir nepasotinami.
Žinoma, mes turime smerkti nedorumą, blogį ir nuodėmę, bet mūsų pagirtinas nepakantumas nuodėmei dažnai pavirsta smerktinu nepakantumu nusidėjėliams. Jėzus Kristus nekenčia nuodėmės, bet myli nusidėjėlį.
C. S. Luisas, žymusis Kembridžo ir Oksfordo profesorius, kartą yra pasakęs, kad žmones nuo tikėjimo antruoju Jėzaus Kristaus atėjimu sulaiko trys dalykai. Pirma, Jėzus Kristus neatėjo tada, kai Jo laukė pirmojo šimtmečio krikščionys. Todėl žmonės sako: „Na, viskas vyksta taip, kaip visada buvo, o Jis dar neatėjo. Kodėl Jis neatėjo?“ Antra, sakė Luisas, atsirado evoliucijos teorija – idėja, kad mes progresuojame savaime ir mums iš tikrųjų nereikia Kristaus. O trečias dalykas, Luiso nuomone, yra tai, kad Kristaus atėjimas nutrauktų mūsų materializmą ir gerus laikus – viską, kas mums labiausiai patinka šiame pasaulyje.