Dievas parves jus namo
Regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini. 2 Korintiečiams 4, 18
Kai kuriems iš jūsų kelionė buvo ilga. Labai ilga ir audringa. Jokiu būdu nenoriu sumenkinti sunkumų, kuriuos jums teko patirti kelyje. Kai kuriems teko naštos, kurias tik nedaugelis mūsų galėtume panešti. Jums teko atsisveikinti su sa-vo gyvenimo draugu. Iš jūsų buvo atimtos viso gyvenimo svajonės. Turite kūną, kuris nepatenkina dvasios reikalavimų. Turite sutuoktini, kuris nepritaria jūsų tikėjimui. Gaunate sąskaitas, kurios didesnės už pajamas, o gyvenimo iššūkiai viršija jūsų jėgas.
Ir jūs pavargote.
Audrų apsuptyje jums sunku įžvelgti dangiškąjį Miestą. Kartais kyla pagunda pasukti į kelio pakraštį ir pasitraukti. Norėtumėte judėti pirmyn, bet būna dienų, kai kelias atrodo toks ilgas.
Leiskite jus padrąsinti. Dievas niekada nesakė, kad kelionė bus lengva. Tačiau Jis sakė, kad tikslas, kurį pasieksime, to vertas.
Pasišventęs
Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu priešingi draugystei su Dievu? Jokūbo 4, 4
Jono Krikštytojo šiandien niekas nepriimtų tarnauti. Jo šalin tusi bet kuri bažnyčia. Ryšiams su visuomene jis būtu gyva bėda: „Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų” (Morkaus 1, 6). Kas gi norėtų mauti tokį keistuolį kiekvieną sekmadienį?
Jono žinia buvo ne ką švelnesnė už jo drabužį: jokių pagražinimų, vien nuogas raginimas atgailauti, nes Dievas prisiartino.
Jonas Krikštytojas buvo pasišventęs vienai užduočiai — būti Kristaus balsu. Viskas Jono gyvenime sukosi aplink šį tikslą: jo drabužiai, dieta, veiksmai, reikalavimai.
Tam, kad turėtumėte įtakos pasauliui, nereikia būti tokiam pat kaip pasaulis. Nereikia susivienodinti su minia, idant ją pakeistumėte. Nereikia nusižeminti iki kitų lygio, kad galėtumėtė juos pakelti iki savo lygio. Šventumas nėra siekis būti keistam. Tai siekis būti tokiam kaip Dievas.
Kam neigti?
Jei sakytume, jog neturim nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. 1 Jono 1, 8
Pateisindami savo darbus ir užglaistydami nuodėmes darome sau meškos paslaugą. Vieną dieną mano duktė Andrė ja įsismeigė rakštį į pirštą. Nusivedžiau ją į vonią ir iš spintelės paėmiau pincetą, tepalą ir pleistro.
Jai nepatiko tai, ką pamatė: „Tėti, man reikia tik pleistro”.
Kartais mes visai tokie pat kaip Andrėja. Ateiname pas Kristų su savo nuodėme, bet mums tereikia, kad ją uždengtų. Norime išvengti gydymo Norime paslėpti nuodėmę. Bet kažin ar Dievas, net ir didžioje savo malonėje, ims gydyti tai, ką mes slepiame.
Kaip Dievas pagydys tai, ką mes neigiame esant? Kaipgi Jis palies tai, ką mes uždengiame?
Žemėje niekas nepatenkina
Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužį bukime patenkinti. 1 Timotiejui 6, 7-8
Patenkinti? Tokie mes tikrai nesame. Pasiimame seniai svajotas atostogas. Mėgaujamės saule, pramogomis, geru maistu. Bet dar nė nespėję grįžti namo imame sielotis, kad poilsis greitai baigsis, ir jau planuojame kitą išvyką. Mes nesame patenkinti Vaikystėje sakome: „Jeigu aš jau būčiau paauglys../ Būdami paaugliai skundžiamės: „Jei tik būčiau suaugęs!./* Suaugę: „O, jei būčiau vedęs../* Susituokę: „Kad taip turėčiau vaikų../* Mes nesame patenkinti. Pasitenkinimas – sunkiai pasiekiama dorybė. Kodėl?
Nes niekas žemėje negali numalšinti giliausio mūsų ilgesio: mes ilgimės regėti Dievą. Gyvenimo lapai šnara, kad vieną dieną regėsime. Taigi nebūsime patenkinti, kol ta diena neateis.
Iš vidaus
Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėju, kuris tiktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią. Jono 14, 16-17
Tokios rūšies kaip „Pagelbėk pats sau“ krikščionybė — menka parama išsekusiems ir pervargusiems.
Sergančiam priklausomybės liga nesuteiks vilties šventėjimas, kurio jis turėtų siekti savo jėgomis.
Visiems mums ateina metas, kai nebepakanka gero patarimo. Mums reikia pagalbos. Būna akimirkų mūsų gyvenimo kelionėje, kai suprantame, jog pasiūlymas „gal taip, o gal kitaip44 nepakankamas. Mums reikia daugiau.
Mums reikalinga pagalba. Pagalba iš vidaus. Pagalba ne šalia, ne virš mūsų, ne aplink mus, bet mumyse. Toje mūsų dalyje, kurios nė nepažįstame. Pačioje mūsų „aš“ šerdyje, kurios dar niekas nėra matęs. Mums reikia pagalbos To, kuris apsigyvena slapčiausiuose, atokiausiuose mūsų esybės kampeliuose, — ne angelo, ne filosofijos, ne genijaus, bet Dievo.
Neišleisti iš akių Dievo didybės
Jus mylite Ji nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami. 1 Petro 1, 8
Prieš keletą metų drauge su alpinistais ekspedicijoje į viršukalnę dalyvavo ir sociologas. Be visų kitų dalykų jis pastebėjo ryšį tarp debesuotumo ir ekspedicijos narių nuotaikos. Esant giedrai, kai buvo matyti viršukalnė, alpinistai būdavo energingi ir draugiški. Tačiau pilkiems debesims apgaubus kalno viršūnę, žygeiviai paniurdavo ir tapdavo savanaudiški.
Panašiai atsitinka ir mums. Tol, kol mūsų akys žvelgia į Dievo didybę, žingsniuojame energingai. Bet vos tik nukreipiame žvilgsnį į purvą po kojomis, išsyk imame niurzgėti dėl kiekvieno akmens ar įdubos kelyje. Štai todėl Paulius ragino mus nenuleisti žvilgsnio nuo Kristaus ir visus dalykus vertinti iš Jo perspektyvos; „Siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3,1—2).
Radikali pertvarka
Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Mato 5, 12
Mato evangelijos penktajame skyriuje aprašo-[ma radikali pertvarka, kurią Dievas atlieka žmogaus širdyje.
Atkreipkite dėmesį į palaiminimų eiliškumą. Pirma mes pripažįstame, kad stokojame (turime vargdienio dvasią). Tada atgailaujame dėl to, kad norėjome būti nepriklausomi nuo Dievo (liūdime). Liaujamės tvarkę gyvenimą savo nuožiūra ir pasiduodame Dievo valdžiai (esame romūs). Mes taip dėkingi Dievui už Jo artybę, kad trokštame jos vis daugiau (alkstame ir trokštame teisumo). Augdami tikėjimu ir artėdami prie Dievo, tampame vis panašesni į Jį. Adeidžiame kitiems žmonėms (esame gailestingi). Pakeičiame savo požiūrį (esame tyraširdžiai). Mylime kitus (esame taikdariai). Ištveriame neteisybę (esame persekiojami dėl teisumo).
Čia kalbama ne apie atsitiktinį nuostatos pakeitimą, bet apie esminį pokylį. Senoji struktūra sugriaunama, o jos vietoje kuriama nauja. Kuo radikalesnis pasikeitimas, tuo didesnis džiaugsmas. Dėl jo verta stengtis iš visų jėgų, nes tas džiaugsmas iš Dievo.
Dievas žino, ką daro
Iš tikrųjų kalbėjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, viršijančius mane savo nuostabumu, kurių neišmaniau. Jobo 4 2, 3
Lengva dėkoti Dievui, kai Jis daro tai, ko norime. Bet Dievas ne visada paiso mūsų norų. Paklauskite Jobo.
Jis prarado visus turtus, jo vaikai žuvo, o kadaise sveikas kūnas apteko votimis. Iš kur užgriuvo tokia neganda? Iš kur laukti pagalbos?
Jobas kreipiasi tiesiai į Dievą ir aiškina savo padėtį. Jam skauda galvą. Skauda visa kūną. Skauda širdį.
Ir Dievas atsako. Tačiau ne atsakymais, o klausimais. Klausimų liūtimi.
Po kelių tuzinų klausimų Jobas supranta, ką Dievas nori pasakyti. Ir kas gi tai?
Dievas niekam nieko neskolingas. Jis neprivalo mums aiškinus, kodėl Jis veikia būtent taip. Neprivalo pateikti priežasčių. Jeigu ir pateiktų, mes vis dek nesuprastume.
Dievas yra Dievas. Jis žino, ką daro. Kai nesuprantate Dievo rankos veiksmų, pasikliaukite Jo širdimi.
Dangaus valdytojas
Atsidėjęs saugok savo širdį, nes is jos teka gyvenimo šakiniai. Patarlių 4, 23
Dievas nori, kad mes būtume „tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5). Bet kaip to pasiekti? Atsakymas stebėtinai paprastas. Mes galime būti pakeisti, jei priimsime vieną sprendimą: savo mintis pavesime Jėzaus valdžiai.
Jėzus teigia esąs dangaus ir žemės valdytojas. Jo žodis visais klausimais lemiamas, ypač kalbant apie mūsų mintis. Jis turi didesnę valdžia nei, pavyzdžiui, jūsų tėvai. Jūsų tėvai gali pasakyti, kad esate niekam tikęs, bet Jėzus sako. kad jūs vertingas. Ir Jo žodis viršesnis už jūsų tėvų nuomonę.
Jėzus taip pat turi valdžią jūsų sūmanymams. Įsivaizduokite, kad sumanėte apiplėšti parduotuvę. O Jėzus yra labai aiškiai pasakęs, kad vogti yra nuodėmė. Jeigu pavedėte Jam sumanymus, tai jūsų galvoje nebegali likti minties apie vagystę.
Kad turėtume tyrą širdį, privalome visas savo mintis pavesti Kristaus valdžiai. Jei pasiryšime taip daryti, Jis keis mus ir darys panašius į save.
Gyvenimas tarnaujant
Mes daugelis esame pienas kūnas Kristuje, o pavieniui — vieni kitu nariai. Romiečiams 12, 5
Dievas pašaukė mus į savo jūrų pajėgas ir pasiėmė į savo laivą. Laivo tikslas vienas — sėkmingai nugabenti mus į kitą krantą.
Sis laivas nėra kruizinis, tai karinis laivas. Mes pašaukti ne pramogauti, o gyventi tarnaujant. Kiekvieno mūsų užduotys skirtingos. Vieni rūpinasi skęstančiais ir traukia juos iš vandens. Kiti atsidėję kovai su priešu: jie komplektuoja maldos ir šlovinimo pabūklus. Dar kiti pasišvenčia laivo įgulai, maitina ir moko jos narius.
Nors visi kažkuo skiriamės, tačiau turime daug bendra. Kiekvienas gali papasakoti apie savo susitikimą su Kapitonu, nes kiekvienas buvo pašauktas asmeniškai.
Kiekvienas sekėme paskui Jį malonės trapu į tą patį laivą. Mūsų vienas Kapitonas ir vienas kelionės tikslas. Nors mūšis aplinkui aršus, mūsų laive saugu, nes Kapitonas — pats Dievas. Laivas nenuskęs. Dėl to nereikia rūpintis.
Aukščiausias Dievo tikslas
Meilė — ne tai, jog mes pamilom Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. 1 Jono 4, 10
Mes mėginome pasiekti Mėnulį, bet sugebėjome vos atsiplėšti nuo žemės. Mėginome perplaukti Atlantą, bet neįveikėme rifų. Pamėginome įkopti į išganymo Everestą, bet dar net neišėjome iš stovyklos, ką jau kalbėti apie kopimą į kalną. Tai, ką ketinome padaryti, mums paprasčiausiai per sunku. Mums reikia ne geresnio aprūpinimo, stipresnių raumenų ar geresnės įrangos – mums reikalingas sraigtasparnis.
Ar girdite jį atūžiant?
„[Dievas] mus per Kristų sutaikė su savimi“ (2 Kor 5, 18). Kaip gyvybiškai svarbu mums šią tiesą priimti! Aukščiausias Dievo tikslas – ne suteikti mums turtus, sėkmę, populiarumą ar šlovę, Jo tikslas – sutaikyti mus su savimi.
Jūsų širdies namai
Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje, pasilieka Visagalio pavėsy. Psalmė 91, 1
Ko gero, nesate rimtai galvojęs apie savo sielos apgyvendinimą. Savo kūnui statome prašmatnius namus, tačiau mūsų siela išvaryta j apgriuvusią lūšną, kur ją košia vėjai ir merkia lietūs. Tad ar verta stebėtis, kad pasaulyje tiek daug šaltų širdžių?
Taip neturi būti. Mes neturime gyventi lauke. Dievas nėra numatęs, kad jūsų širdis slankiotų kaip klajūnė. Dievas nori, kad pabėgtumėte nuo šalčio, įsikeltumėte į Jo namus ir gyventumėte su Juo. Po Jo stogu yra pakankamai vietos. Jo stalas padengtas ir jums. Kambaryje specialiai jums paruošta vieta poilsiui. Dievas nori, kad jūs apsigyventumėte Jo namuose.
Kodėl gi Jis nori gyventi kartu su jumis?
Atsakymas paprastas. Jis — jūsų Tėvas.
Nekantriai laukti
Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu… Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu. 2 Petro 3; 10—11
Puikus pastebėjimas. Kokie gi mes turėtume būti? Petras mums sako: „Kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu, kaip laukti Dievo dienos, kaip skubinu jos atėjimą.!” (2 Pt 3, 11-12).
Viltis dėl ateities nėra leidimas būti neatsakingam dabartyje. Turime būti kupini vilties, tačiau turime laukti.
Vis dėlto daugumai mūsų laukimas nesukelia problemų. O gal turėčiau sakyti: laukimas yra mūsų problema? Mes taip puikiai sugebame laukti, kad jau nebelaukiame nekantriai. Pamirštame žvelgti j tolį. lesame pernelyg patenkinti dabartimi. Retai kada nukreipiame žvilgsnį i dangų. Retai kada leidžiame – jeigu išvis leidžiame – Šventajai Dvasiai įsikišti į mūsų planus ir paraginti mus šlovinti, kad galėtume išvysti Jėzų.
Nuotykius žadantis balsas
Viešpats mano šviesa ir išgelbėjimas, tad ko turėčiau bijotis? Psalmė 27, l
Jėzus sako, kad alternatyvos, iš kurių galime rinkus, labai aiškios. Viena galimybė – klausytis saugumą žadančio balso. Galite užsikurti židinį, likti namuose ir šiltai, sausai bei saugiai sau sėdėti, niekuo nerizikuodamas. Juk neparkrisite, jei nemėginsite atsistoti. Ir neprarasite pusiausvyros, jei nemėginsite kopti. Tad nemėginkite. Rinkitės saugų maršrutą.
Arba galite klausytis balso, žadančio nuotykius — Dievo duotus nuotykius. Užuot užsidegę liepsną židinyje, užkurkite ją širdyje. Pakluskite Dievo impulsams. Įsivaikinkite vaiką. Iškeliaukite į svetimą šalį. Mokykite mokinius. Keiskite darbą. Iškelkite savo kandidatūrą į naujas pareigas. Pakeiskite pasaulį aplink save. Be abejo, tai nesaugu. Tačiau kas yra saugu?
Vadinkite tai malone
Jo malone nuteisinti, viltimi [tampame] amžinojo gyvenimo paveldėtojais. Titu 3, 7
Galbūt jūs esate padorus žmogus. Sąžiningai uždirbate duoną, vakare pabučiuojate vaikus ir užmiegate ramia sąžine. Tačiau be Kristaus jūs nesate šventas. Tai kaipgi pateksite dangun?
Tik per tikėjimą! Priimkite tai, kas jau padaryta, kas Jėzaus atlikta ant kryžiaus.
Priimkite Jėzaus Kristaus gerumą Palikite savo darbus ir priimkite Jo darbus. Palikite savo padorumą ir priimkite Jo tobulumą. Ateikite Dievo akivaizdon ne savo, o Jėzaus vardu.
Negi iš tiesų viskas taip lengva? Tai, kas dėl mūsų padaryta, anaiptol nebuvo lengva. Kryžius buvo sunkus, kraujas tikras, o kaina milžiniška. Mes niekaip nebūtume įstengę sumokėti tos kainos, todėl Jėzus sumokėjo už mus. Galite sakyti, jog tai paprasta. Galite vadinti tai dovana. Tik nesakykite, jog tai lengva.
Vadinkite tai tikruoju vardu. Vadinkite tai malone.
Didžiausio lobio žemėlapis
Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jono 1, 1
Biblija buvo draudžiama, deginama, niekinama, pašiepiama. Mokslininkai tyčiojosi iš jos kaip iš kvailystės. Karaliai skelbė ją neteisėta. Tūkstantį kartų jai kasta duobė ir grotas laidotuvių maršas, tačiau ji taip ir nebuvo palaidota. Biblija ne tik išliko, ji klesti. Tai visų laikų populiariausia knyga. Ji daugelį metų yra perkamiausia knyga pasaulyje!
Jokiomis žemiškomis priežastimis to neįmanoma paaiškinti. O tai, ko gero, ir yra vienintelis paaiškinimas: Biblijos ilgaamžiškumo priežastys ne žemiškos, o dangiškos. Milijonams, kurie išbandė šios knygos teiginius ir įtikėjo jos pažadais, tėra vienas atsakymas: kad Biblija yra Dievo knyga ir Dievo balsas.
Biblijos tikslas — paskelbti Dievo planą ir didelį Jo troškimą išgelbėti savo vaikus, štai kodėl ši knyga ištvėrė daugelį šimtmečių. Ji yra žemėlapis, rodantis mums kelią į didžiausią Dievo lobį – amžiną gyvenimą.
Švęskime išganymą
Džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje. Luko 10, 20
Pasak Jėzaus, mūsų sprendimai turi poveikį nematomam pasauliui. Panašiai kaip grojant pianinu klavišų judesiai, perduodami plaktukėliams, priverčia skambėti instrumento stygas, taip ir mūsų veiksmai žemėje paliečia klavišus, kurie išjudina plaktukėlius, o šie savo ruožtu suvirpina dangiškojo pianino stygas. Mūsų klusnumas patempia virves, kurios priverčia skambėti varpus dangaus varpinėse. Kai tik vaikas šaukiasi, Tėvo ausis palinksta klausyti. O svarbiausia — kai tik nusidėjėlis atgailauja, bet koks veiksmas danguje nutrūksta, ir visos dangiškos būtybės ima švęsti šį įvykį.
Tačiau mes ne visada tokie entuziastingi, ar ne? Kai išgirstate apie dar vienos sielos išgelbėjimą, ar metate visus darbus ir einate švęsti? Ar tai padaro jums gerą dieną dar geresnę, o nevykusiai dienai — suteikia gerą pabaigą? Gal mes ir pasidžiaugiame, bet ar iš visos širdies? Kai dar viena siela randa išgelbėjimą, Jėzaus širdis švyti džiaugsmu tarsi naktinis dangus nuo fejerverkų.
Ar galima tą patį pasakyti ir apie mus?
Dovana – Dievo šypsena
Ne dėl savo teisumo mes sudedame savo maldavimus prieš tavo veidą, bet dėl tavo didelio gailestingumo. Danieliais 9, 18
Ak, jeigu tik Dievui nusišypsojus ir tarus, kad esame išgelbėti, mes atiduotume Jam pagarbą, padėkotume ir gyventume taip, tarsi ką tik būtume gavę dovaną nuo vyriausiojo kariuomenės vado!
Visgi retai kada taip pasielgiame. Mums labiau patiktų įgyti išgelbėjimą senovišku būdu; kad mes jį užsitarnautume. Priimti malonę – vadinasi, pripažinti, jog patys nebūtume sugebėję išsigelbėti. Tačiau mes nesame linkę to daryti. Užuot išpažinę Dievo didybę, stengiamės padaryti Jam įspūdį savo gerais darbais. Taip gilinomės į mokymą, kad mums ima svaigti galva. sunkiname ir suvaržome save taisyklėmis. Taip darome tikėdamiesi, jog Dievui tai patiks ir Jis nusišypsos pamatęs mūsų pastangas.
Bet Dievas nesišypso.
Dievo šypsena skirta ne sveikam keliautojui, kuris giriasi įveikęs kelią savo jėgomis, o raupsuotam luošiui, kuris maldauja Dievą paimti jį į glėbį ir nešti.
Vieta suvargusiems
Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis! Hebrajams 10, 35
Ar yra kas trapesnio už palaužtą nendrę? Pažvelkite j palūžusią nendrę ežero pakrantėje. Kadaise grakštus ir aukštas vandens augalo stiebas dabar sulinkęs ir palūžęs.
Gal ir jūs — palūžusi nendrė? Gal nuo tada, kai stovėjote toks aukštas ir išdidus, prabėgo marios laiko?
Tada kažkas nutiko. Jus kažkas palaužė. Šiurkštūs žodžiai. Draugo pyktis. Sutuoktinio išdavystė.
Palūžusi nendrė. Visuomenė žino, ką su jumis daryti. Pasaulis jus galutinai nulauš ir visiškai sunaikins.
Tačiau Biblijos menininkai skelbia, jog Dievas elgiasi kitaip. Ant daugybės drobių jie nutapė švelnų prisilietimą Kūrėjo, kuris yra paruošęs ypatingą vietą pasaulio palaužtiems ir suvargusiems. Dievas yra sužeistų širdžių draugas.
Kai Dievas taria: „Ne“
Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. Jono 6, 3 5
Būna tokių dienų, kai vienintelis dalykas, kurio trokštate, yra tas, kurio niekada negausite.
Jūs meldžiatės ir laukiate. Jokio atsakymo.
Meldžiatės ir laukiate.
Ar galiu paklausti kai ko labai svarbaus? O kas bus, jei Dievas pasakys: „Ne“?
Ką darysite, jei jūsų prašymas bus įvykdytas vėliau, o gal net išvis neįvykdytas? Kaip reaguosite, jei Dievas tars jums: „Ne“? Ar būsite patenkintas, jei Dievas pasakys: „Daviau tau savo malonę, ir to pakanka”?
Patenkintas. Štai kaip turite reaguoti. Tai tokia širdies būklė, kai neprarandate ramybės ir tada, jei Dievas nebeduoda jums nieko daugiau, negu jau yra davęs.
Tikroji šeima
Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina. Morkaus 3, 35
Ar Jėzus turi ką pasakyti apie sudėtingus santykius su artimaisiais? Ar turime Naujajame Testamente pavyzdį, kaip Jėzus į nedarnią šeimą atneša ramybę? Taip, toks pavyzdys yra. Tai Jo paties šeima.
Kai kuriuos gali nustebinti, kad Jėzus apskritai turėjo šeimą! Gal jūs nė nežinojote, kad Jėzus turėjo brolių ir seserų? Morkus cituoja Jėzaus gimtojo miesto Nazareto gyventojų nusistebėjimą: „Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ (Mk 6, 3).
Jus gali nustebinti ir tai, kad Jėzaus šeima toli gražu nebuvo tobula. Tačiau taip buvo. Nenusiminkite, jeigu jūsų šeima nevertina jūsų,nes Jėzaus šeima taip pat Jo nevertino.
Tačiau Jis nesistengė valdyti savo šeimoĮ elgesio. Lygiai taip pat Jis neleido savo šeimai reguliuoti Jo paties veiksmų. Jėzus nereikalavo, kad artimieji Jam pritartų. Jis nepykdavo, kai šeima Jį įskaudindavo. Jėzus nebuvo užsibrėžęs tikslo įtikti artimiesiems.
Dievas žino mūsų vardus
Viešpats – mano Ganytojas, man nieko netrūksta. Psalme 2 3, l
Avys ne itin protingos. Ieškodamos vandens jos mėgsta nuklysti prie sraunių upelių, kur jų vilna sušlapusi apsunksta ir jos nuskęsta. Avims reikia piemens, kuris nuvestų jas „prie ramių vandenų” (Ps 23,2). Jos neturi jokių įgimtų priemonių apsiginti — nagų, ragų, ilčių. Avys bejėgės. Joms reikia piemens „su lazda ir vėzdu“ (Ps 23, 4), kad jas apgintų. Jos nesiorientuoja erdvėje. Reikia, kad jas kas vestų „teisumo takais” (Ps 23, 3).
Mes irgi tokie pat. Mus taip pat neretai nubloškia vandenys, kurių derėtų vengti. Neturime kuo apsiginti nuo pikto liūto, kuris slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Mes taip pat kartais pasiklystame.
Mums reikia piemens. Ganytojo, kuris mumis rūpintųsi, mus vestų. Ir mes Jį turime. Tą, kuris kiekvieną iš mūsų šaukia vardu.
Nieko mažiau negu pats Jėzus
Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Jono 15, 10
Dievas atlygina Jo ieškantiems. Ne tiems, kurie visų pirma ieško doktrinų ar religijos, sistemų ar tikėjimo išpažinimų. Daugelis siekia šių menkesnių tikslų ir pasitenkina ribotomis veiklos sritimis, bet apdovanojimas laukia tų, kūne nenusiramina sustoję pusiaukelėje ir nepasitenkina, kol nesuranda padės Jėzaus. Ir koks gi tas apdovanojimas? Kas laukia Jėzaus ieškančiųjų? Paties Jėzaus širdis. „Daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Kor 3, 18).
Ar galite įsivaizduoti geresnę dovaną nei panašumas į Jėzų? Jėzus buvo be kaltės: Dievas nori nuplauti jūsų kaltę. Jėzus neturėjo jokių blogų įpročių; Dievas nori panaikinti jūsiškius. Jėzus nebijojo mirties; Dievas noir padaryti ir jus bebaimį. Jėzus buvo gailestingas, maloningas ir drąsiai ėmėsi iškilusių iššūkių. Dievas nori, kad ir jūs toks būtumėte. Jis nori, kad būtumėte panašus į Jėzų.
Nugrimzkite į Dievo meilę
[Meldžiu, kad jūs] galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir paginti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą. Efeziečiams 3, 18-19
Mūsų ribotas žmogiškas supratimas nepajėgus suvokti Dievo meilės. Bet tai nesukliudė Dievui atsiųsti Jėzaus į žemę.
Nuo ėdžių Betliejuje iki kryžiaus Jeruzalėje — visas Jėzaus gyvenimas liudijo mūsų Tėvo meilę. Ką dar galima būtų pridurti? Dievas pasiryžta verčiau mirti nei gyventi be mūsų. Vargu ar iš viso įmanoma paaiškinti tokią meilę.
Nugalėtojų ratas
Kiekvienas, tiek vergas, tiek laisvasis, jei ką gera padaro, gaus tą patį iš Viešpaties. Efeziečiams 6, 8
Nors mes nežinome daugelio dalykų apie ateit), dėl vieno galime būti tikri: kai Kristus ateis, Jis atsineš su savim atlygį. Tie, kurie žemėje vaikščiojo niekieno nepastebimi, danguje bus žinomi. Tie, kurių niekada nesveikindavo kiti žmonės, klausysis angelų sveikinimų. Tie, kurių nepalaimino žemiškieji tėvai, sulauks savo dangiškojo Tėvo palaiminimo. Maži ten taps didžiais. Užmirštieji bus prisiminti. Nepastebėtieji bus vainikuoti, o ištikimieji bus pagerbti.
Į nugalėtojų ratą įeis ne elito saujelė, bet visas dangus, pilnas Dievo vaikų. Jie „gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems“ (Jokūbo 1,12).
Dievas už jus
Jis noriai džiaugsis tavimi, atnaujins tave mylėdamas ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas. Sofonijo 3, 1 7
Dievas yra už jus. Pažvelkite j šalikelę – ten Dievas, išgyvenantis dėl jūsų sėkmės lenktynėse. Pažvelkite už finišo linijos — Dievas ploja kiekvienam jūsų žingsniui. Paklausykite, kaip tribūnose Jis šaukia jūsų vardą. Pernelyg pavargote ir nebegalite tęsti lenktynių? Jis jus paneš. Nebeliko drąsos kovoti? Jis padės jums vėl pakilti. Dievas už jus, Jis jūsų pusėje.
„Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui?1- (Izaijo 49. 15) — klausia Dievas. Koks keistas klausimas! Ar galite jūs, motinos, įsivaizduoti, kad pamaitintumėte savo kūdikį, o tada paklaustumėte: „Koks gi jo vardas?“ Tikrai ne. Mačiau, kaip motinas rūpinas savo vaikais. Jos glosto vaikui galvą, liečia ,o veidelį, vis kartoja jo vardą. Ar gali motina pamiršti? Jokiu būdu. Tačiau „net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu’*, – pažada Dievas (Iz 49, 15).
Dievo mintys
Kokie dujingi tapo darbai, Viešpatie, kokios g bos tavo mintys! Psalme 92, 6
Dievo mintys — tai ne mūsų mintys, jos visiškai kitokios. Mūsiškės nė iš tolo joms neprilygsta. Mes galvojame: „Kad tik išsaugočiau sveikatą!” Dievas mąsto: „Gelbėk visų pirma savo sielą“. Mes svajojame apie algos pakėlimą, Jis – apie mirusiųjų prikėlimą. Mes vengiame skausmo ir siekiame ramybės. Dievas panaudoja skausmą, kad suteiktų ramybę. „Kol dar nenumiriau, pagyvensiu“, — nusprendžiame. O Jis pataria: „Mirk, jei nori gyventi“. Mums patinka tai, kas rūdija. Dievui patinka tai, kas turi išliekančią vertę. Mes džiaugiamės, kai mums pasiseka. Dievas džiaugiasi, kai mes išpažįstame nuodėmę. Savo vaikams mes rodome įžymybes ir tikimės, kad jie ko nors gyvenime pasieks. Dievas rodo mums į nukryžiuotą Sūnų, kurio lūpos kruvinos, o šonas perdurtas, ir sako: „Tapk panašus į Jėzų“.
Malda mums primena
Daug gali karšta teisiojo malda. Jokūbo 5, 16
Kai meldžiamės, mes pripažįstame, kad ir dabar tebeklaidžiotume tamsybėse, jei Dievas nebūtų įsikišęs į mūsų problemas. Tiktai Jo malonė padėjo mums pakilti. Malda mums primena, kas yra Dievas ir kas esame mes.
Tikiu, kad maldoje slypi didi galia. Tikiu, kad Dievas gydo sužeistuosius ir gali prikelti mirusius. Tačiau netikiu, kad galime nurodinėti Dievui, ką ir kada Jis turi daryti.
Dievas žino, kad mes dėl savo riboto matymo nesuvokiame, ko turėtume melsti. Kai patikime Jam savo prašymus, mes pasikliaujame, kad Jis pagerbs mūsų maldas savo šventu nuosprendžiu.
Tiesiog melskitės
Kas nors iš jūsų kenčia? Tesimeldžia. Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda. Jokūbo 5, 13
Ar norite, kad jūsų maldos gyvenimas būtų gilesnis? Tada melskitės. Ne ruoškitės maldai, o tiesiog melskitės. Ne skaitykite apie maldą, bet melskitės. Ne apsilankykite paskaitoje apie maldą, ne dalyvaukite diskusijoje apie maldą, o tiesiog melskitės. Kalbėkitės su Dievu.
Kokia jūsų kūno padėtis maldos metu, garsi ar tyli jūsų malda, vieta, kur jūs meldžiatės, — visa tai asmeniniai dalykai. Pasirinkite jums tinkančią formą. Bet nemąstykite apie ją per daug. Nebūkite pernelyg susirūpinęs dovanos įpakavimu, nes taip ir neprisiruošite jos įteikti. Geriau jau melstis nesklandžiai nei išvis nesimelsti.
Ir jei manote, kad melstis turėtumėte tik tada, kai gaunate įkvėpimą, tame nieko blogo. Tik pasirūpinkite, kad tas įkvėpimas ateitų kasdien.
Dievą nesunku rasti
Tik gerumas ir ištikimoji так lydės тале per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu Viešpaties Namuose. Psalmė 23, 6
Koks stebinantis Dievo apibūdinimas: Dievas yra Tas, kuris mūsų ieško!
Ar išdrįstume įsivaizduoti veikių, aktyvų Dievą, kuris mus seka, eina iš paskos su gerumu ir malone per visas mūsų gyvenimo dienas? Tokį Dievą nesunku rasti. Jis randamas Šventajame Rašte. Čia skaitome, kad Jis ieško Adomo ir Ievos. Jiedu pasislėpė nuo Dievo krūmuose. Iš dalies todėl, kad bando paslėpti savo kūnus, iš dalies todėl, kad nori nuslėpti nuodėmę. Ar Dievas laukia, kol Adomas ir Ieva pas jį ateis? Ne, sode pasigirsta Jo žodžiai. „Kur tu?“ – klausia Dievas (Pr 3, 9). Taip Jis pradeda savo planą — atpirkti žmogaus širdį. Dievas pasiryžta tol sekti paskui savo vaikus, kol šie ims sekti paskui Jį.
Sudaužyta širdis?
Nedoro žmogaus elgesiu Viešpats bjaurisi, o žmogų, kuris laikosi teisumo reikalavimų, myli. Patarlių 15,9
Galbūt žaizda sena. Jūsų tėvas ar motina skaudino jus. Mokytojas niekino. Draugas jus išdavė. Ir jūs pykstate.
O gal žaizda dar šviežia. Draugas, kuris jums iki šiol negrąžina skolos, ką tik pravažiavo pro šalį nauja mašina. Viršininkas, kuris priimdamas į darbą žadėjo jus paaukštinti pareigose, dabar visai užmiršo jūsų vardą. Ir jums skaudu.
Viena jūsų dalis tarsi sudaužyta, kita — apimta kartėlio. Viena dalis nori verkti, o kita – kovoti. Širdyje liepsnoja ugnis — pykčio ugnis.
Todėl jums tenka spręsti: „Ar užgesinti liepsną, ar dar stipriau įpūsti? Ar viską pamiršti, ar siekti teisybės? Ar viską palikti, kaip yra, ar pasiduoti apmaudui? Ar leisti žaizdoms užgyti, ar tegu jos virsta neapykanta?*’
Neištikimybė yra neteisingas dalykas. Kerštas — tai blogis. Bet blogiausia šioje situacijoje yra štai kas: jeigu neatleisiu, man beliks vien kartėlis.
Neįprasta naktis
Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Luko 2, 11
Įprasta piemenų naktis su įprastomis avimis. Ir jeigu ne Dievas, kuris atneša neįprastų dalykų į tai, kas įprasta, toji naktis būtų praėjusi nė nepastebėta. Avys būtų pamirštos, piemenys — ramiai išmiegoję naktį.
Tačiau tą naktį Dievas įsiveržė į tai, kas įprasta. Juodas dangus nušvito ryškia šviesa. Medžiai, panašūs į šešėlius, staiga tapo aiškiai matomi. Tylios avys susispietė į smalsų būrį. Piemenys, kurie ką tik kietai miegojo, dabar žvelgė į nežemiškos būtybės veidą.
Naktis jau nebebuvo įprasta.
Angelas pasirodė naktį, nes būtent tada geriausiai matoma šviesa ir būtent tada jos labiausiai reikia. Dėl tos pačios priežasties Dievas ateina į tai, kas įprasta. Galingiausi Jo įrankiai yra paprasčiausi.
Malonės dovana
Kas randa mane [išmintį], tas randa gyvenimą ir guma malonę iš Viešpaties. Patarlių 8, 35
Malonė sukurta Dievo ir duota žmogui Vien dėl šios tiesos krikščionybė išsiskiria iš visų kitų pasaulio religijų. Bet koks kitas požiūris Į Dievą — tai mainų sistema: jei padarysiu šitai Dievas padarys aną. Mane gelbsti arba darbai (tai, ką darau), arba emocijos (tai, ką patiriu), arba pažinimas (tai, ką žinau).
Krikščionybėje, priešingai derybų nėra nė kvapo. Žmogus negali derėtis su Dievu, kadangi neturi jokio pagrindo, kuriuo remdamasis galėtų derėtis.
Didingos Dievo dovanos
Dėkui Dievui už Jo neapsakomą dovaną! 2 Korintiečiams 9, 15
Kam Jis tai padarė? Būtų lūšnos pakakę, o Jis davė mums ištaigingus rūmus. Ar Jis privalėjo dovanoti paukščiams giesmę, o kalnams — viršūnes? Ar būtinai turėjo išpuošti zebrą dryžiais, o kupranugariui duoti kuprą? Kodėl reikėjo apsupti kūriniją tokiu puošnumu? Kodėl reikėjo tiek pastangų, idant mus apdovanotų tokiomis dovanomis?
O jūs kodėl taip darote? Juk elgiatės taip pat Mačiau, kaip ieškote dovanos: vaikštinėjate po prekybos centrus, apžiūrinėjate kiekvieną lentyną. Kalbu ne apie privalomas dovanas, bet apie tą ypatingą žmogų ir ypatingą dovaną. Kodėl jūs taip stengiatės? Kad akimirkai stabtelėtų gavėjo širdis, kai jam įteiksite dovaną. Kad jam iš nuostabos užgniaužtų kvapą. Kad išgirstumėte jo žodžius, kuriuos jis ištaria vis dar negalėdamas patikėti: „Nejaugi visa tai tu padarei dėl manęs?“
Štai kodėl jūs stengiatės. Štai kodėl stengiasi Dievas. Kai kitąkart neteksite žado išvydęs saulėtekį ar apstulbęs žiūrėsite į pievų gėles, toks ir likite. Nieko nekalbėkite. Tik klausykitės, kaip dangus šnabžda: „Patinka? Padariau tai specialiai tau“.
Dievo ištikimybė
Dievas iš savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas jūsų reikmes. Filipiečiams 4, 19
Dievo ištikimybė niekada nepriklausė nuo jo vaikų ištikimybės, jis ištikimas ir tada, kai mes neištikimi. Mums stinga ryžto, bet ne Dievui. Per visą istoriją Dievas nuolat naudodavo žmones, nepaisydamas jų netobulumo.
Kaip pavyzdį paimkime penkių tūkstančių pamaitinimą Tai vienintelis stebuklas, išskyrus įvykius paskutinę savaitę prieš Jėzaus kančią, kuris aprašytas visose keturiose evangelijose. Kodėl visi keturi autoriai manė jį esant svarbų? Tikriausiai jie norėjo parodyti, jog Dievas nenuleidžia rankų ir tada, kai jo žmonės nebeturi vilties.
Kai mokiniai nesimeldė, Jėzus meldėsi. Kai mokiniai nebematė Dievo, Jėzus bendravo su Juo. Kai mokiniai buvo silpni, Jėzus buvo stiprus. Kai mokiniai nebepajėgė tikėti, Jėzaus tikėjimas išliko tvirtas.
Dievas didesnis už mūsų silpnybę. Būtent mūsų silpnybė atskleidžia Dievo didybę.
Dievas ištikimas ir tada, kai Jo vaikai neištikimi
Širdis, panaši į Dievo širdį
Todėl nuo šiol mes nebenorime nė vieno paginti kūno požiūriu. 2 Korintiečiams 5, 16
Prašykite, kad Dievas padėtų jums į pasaulį žvelgti Jo akimis — žvelgti iš amžinybės perspektyvos. Dievo požiūris į žmoniją paprastas. Žiūrint iš Jo perspektyvos, kiekvienas žmogus įeina arba pro plačius, arba pro ankštus vartus (Mt 7, 13-14); kiekvienas žmogus yra arba pašauktas dangaus, arba pakeliui į pragarą (Mk 16, 15-16).
O mūsų galvose pilna bereikalingų skyrių ir poskyrių: ar jis turtingas? Ar ji graži? Kuo jis dirba? Ar ji turi aukštąjį išsilavinimą? Dievui šie dalykai neaktualūs.
Turėti širdį, panašią į Dievo – vadinasi, žiūrėti į išgelbėtųjų veidus ir džiaugusi Nes ūktai kapas skiria juos nuo būsenos, kai jie taps tokie, kaip Jėzus. Turėti širdį, panašią į Dievo.—vadinasi, žvelgti į žūstančiųjų veidus ir melstis už juos. Nes jei jie neatsigręš, tiktai kapas skiria juos nuo pragaro kančios.
Rasite tik meilę
Mes esam pažinę ir įtikėję meilę, kuria Dievas mus myli. 1 Jono 4, 16
Vanduo privalo būti šlapias. Ugnis būtinai bus karšta. Negalite iš vandens atimti šios jo savybės ir tebeturėti vandenį. O jei ugnis nebus karšta, ji nebebus ugnis.
Taip pat ir iš Dievo neįmanoma atimti meilės, nes kitaip Jis nebebūtų Dievas. Nes lis buvo ir yra Meilė.
Ištirkite Dievo gelmes. Apžiūrėkite kiekvieną kertelę. Apieškokite kiekvieną kampą. Jūs rasite tik meilę. Nueikite prie kiekvieno To priimt sprendimo ištakų, ir ten rasite meilę, Nueikite iki visų Jo pasakojimų galo, ir ten pamatysite meilę.
Meilė.
Ne kartėlis. Ne blogis. Ne piktumas. Tiesiog meilė. Nepriekaištinga meilė. Karšta meilė. Beribė ir tyra meilė. Dievas yra meilė.
Per sunki našta
Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis.
Efeziečiams 4, 31
Neapykanta užvaldo palaipsniui. Jos žala iš pradžių panaši į nedidelį įtrūkimą mano automobilio priekiniame stikle. Kai važiavau žvyrkeliu, pro šalį dideliu greičiu pralėkė sunkvežimis, ir iš po jo ratų j mano stiklą pataikė akmenukas. Ilgainiui įskilimas virto plyšeliu, o plyšys – vingiuota vaga. Negalėjau vairuoti negalvodamas apie tą nenaudėlį, kuris viršijo greitį. Nors jo paties nebuvau matęs, be vargo galėjau jį apibūdinti: veltėdis bastūnas, apgaudinėjantis žmoną, mašinoj ant sėdynės visada pasidėjęs šešių alaus butelių pakuotę, o televizorių įjungia taip garsiai, kad neleidžia kaimynams miegoti…
Ar esate kada girdėjęs posakį „aklas įniršis“?
Pasakysiu labai aiškiai: neapykanta apkartins jūsų mintis ir palauš jus patį. Kartėlio našta tiesiog per sunki. Jau ir taip kalnas, į kurį jums reikia kopti, yra ganėtinai status, o jums dar tenka tempti neapykantos ryšulį ant nugaros. Išmintingiausias pasirinkimas — ir vienintelis pasirinkimas — nusimesti pyktį. Jums niekada niekam nereikės parodyti daugiau malonės, nei Dievas jau parodė jums.
Lėkštė patyrimų
Aš žinau, kokius sumanymus turiu dėl jūsų, – sako Viešpats. – Sumanymus jūsų gerovei, o ne nelaimėms, ir ateitį su viltimi.
Jeremijo 29, 11
Vakar vakarą pasikviečiau savo dukteris maldos valandėlei prie stalo ir prieš kiekvieną jų padėjau po lėkštę. Stalo viduryje padėjau maisto: šiek dek vaisių, truputį šviežių daržovių, sausainių. „Kiekvieną dieną, – paaiškinau, – Dievas paruošia mums lėkštę patyrimų. Ką jums labiausiai patiktų rasti savo lėkštėje?“
Atsakyti joms nebuvo sunku. Sara įsidėjo tris sausainius. Būna būtent tokių dienų, ar nė? Būna tiesiog „trijų sausainių“ dienos. Tačiau dauguma ne tokios. Kartais mūsų lėkštėje vien daržovės – dvidešimt keturias valandas turime maitintis vien salierais, morkomis ir daržovių sultimis. Turbūt Dievas žino, kad mums reikalinga energija. Ir nors tokį maistą gali būti sunku nuryti, jis patiektas mūsų pačių labui. Vis dėlto dažniausiai lėkštėje būna visko po truputį.
Kitąkart, kai savo lėkštėje rasite daugiau brokolių nei obuolių pyrago, nepamirškite, kas jums šį maistą paruošė. O kai kitąkart lėkštėje rastą porciją bus sunku nuryti, pasikalbėkite apie tai su Dievu. Jėzus irgi taip darė.
Ar jus klausotės?
Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa.
Mato 7, 8
Kartą gyveno žmogus, kuris išdrįso mesti Dievui iššūkį: „Dieve, uždek krūmą, kaip uždegei Mozei, ir aš Tavimi seksiu. Dieve, sugriauk mūrus, kaip padarei Jozuei, ir aš kovosiu. Dieve, nuramink jūros bangas, kaip padarei Galilėjoje, ir aš Tavęs klausysiuos“.
Tasai žmogus atsisėdo po krūmu šalia mūro sienos ant jūros kranto ir laukė, kol Dievas atsakys.
Dievas išgirdo žmogaus kalbą ir atsiliepė. Jis siuntė ugnį-ne krūmui, o tikinčiųjų bendruomenei. Jis sugriovė mūrą – ne plytų, o nuodėmės. Jis nuramino audrą — ne jūroje, bet sieloje.
O tada Dievas ėmė laukti žmogaus atsako. Vis laukė ir laukė.
Bet kadangi žmogus su viltimi žiūrėjo į krūmus, o ne į širdis, į plytas, o ne į žmonių gyvenimą, į jūrą, o ne į sielas, jis nusprendė, kad Dievas nieko nepadarė.
Galiausiai žmogus pažvelgė į Dievą ir tarė: „Negi būsi praradęs galią?“
O Dievas pažvelgė į žmogų ir tarė: „Negi praradai klausą?“
Malonė po malonės
Išmokau būti patenkintas savo būkle.
Efeziečiams 4, 11
Patikrinkite save šiuo klausimu: kas būtų, jei vienintelė iš Dievo gauta dovana būtų malonė, kuria Jis jus išgelbėjo? Ar būtumėte patenkintas? Jūs maldaujate Dievą išgelbėti jūsų vaiko gyvybę. Meldžiate padėti išsaugoti jūsų verslą. Prašote, kad pašalintų iš jūsų kūno vėžį. Kas būtų, jei Jis atsakytų: „Gana tau mano malonės!“? Ar būtumėte patenkintas?
Matote, žvelgiant iš dangaus perspektyvos, malonės pakanka. Jei Dievas tik išgelbėtų mus nuo pragaro ir neduotų nieko daugiau, ar kas nors galėtų skųstis? Ar gavę amžiną gyvenimą dar drįsime murmėti dėl skaudančio kūno? Gavę dangiškus turtus, ar drįsime reikšti nepasitenkinimą žemišku neturtu?
Jeigu turite akis ir galite skaityti šią knygą, jei turite rankas, kuriose ją laikote, jeigu turėjote lėšų jai įsigyti, vadinasi. Dievas jau yra jums davęs malonę po malonės.
Tekstai publikuojami gavus leidėjų sutikimą. Kopijuoti draudžiama.