Dvi moterys nuėjo pas išminčių, laikomą šventuoju. Norėjo gauti dvasinio gyvenimo patarimų. Viena manė esanti didelė nusidėjėlė.
Pirmaisiais santuokinio gyvenimo metais ji sulaužė ištikimybę savo vyrui.
Niekaip negalėjo pamiršti šios savo klaidos. Nors vėliau visada elgėsi dorai, ją kamavo sąžinės graužatis.
Antroji, kuri visuomet laikėsi Dievo įsakymų, jautėsi visiškai rami ir nekalta. Išminčius paprašė jų papasakoti savo gyvenimo istorijas.
Pirmoji su ašaromis akyse viską išklojo apie savo neišmatuojamą kaltę. Kūkčiodama kalbėjo, kad nėra verta atleidimo, nes nuodėmė buvo pasibaisėtina.
Antroji sakė neturinti jokių ypatingų nuodėmių, kurias reikėtų išpažinti.
Šventasis žmogus kreipėsi į pirmąją:
– Dukrele, eik ir surask patį didžiausią ir sunkiausią akmenį, kokį tik gali pakelti, ir atnešk jį čia.
Po to tarė antrajai:
– O tu atnešk man daug mažų akmenėlių, kiek tik tilps tavo prijuostėje.
Abi moterys nuskubėjo vykdyti išminčiaus užduoties. Pirmoji grįžo vilkdama didžiulį riedulį, o antroji atnešė didžiulį krepšį mažų akmenėlių. Išminčius pažvelgė į akmenis ir tarė:
– O dabar padarykite štai ką: nuneškite akmenis ten, kur juos radote, tačiau kiekvieną akmenį padėkite būtent į tą vietą, iš kur jį paėmėte. Po to sugrįžkite.
Abi moterys kantriai ėmėsi vykdyti užduotį. Pirmoji greitai surado vietą, ig kur buvo paėmusi riedulį, ir jį ten paliko. O antroji tuščiai blaškėsi aplinkui, negalėdama prisurunti, kur koks akmenėlis gulėjo. Šios užduoties atlikti iš tiesų nebuvo įmanoma, tad nusivylusi grįžo pas išminčių nešina visais savo akmenimis.
Šventasis žmogus nusišypsojo ir prabilo:
– Taip pat būna ir su nuodėmėmis. Tu, – kreipėsi į pirmąją moterį, – iš karto suradai akmens vietą, nes gerai žinojai, iš kur jį paėmei: pripažinai savo nuodėmę, nuolankiai išklausei žmonių ir savo sąžinės priekaištus ir atgailaudama ištaisei klaidą. O tu, – jis pasisuko į antrą ją, – nežinai, kur prisirinkai šių akmenų, lygiai kaip nesugebėjai pastebėti savo mažųjų nuodėmių. Galbūt smerkei kitus dėl jų didžių kalčių ir likai prilipusi prie savo pačioj nuodėmių, nes nemokėjai jų įžiūrėti.
Jei nuodėmės būtų akmenys
